Svarbiausias buriuotojų bagažas – patirtis

27-erių Viktorija Andrulytė buriuoja jau aštuonioliktus metus. „Noriu pagaliau išvykti į olimpines žaidynes. Labai jau ilgai to link einu“, – sako Viktorija. Ji Lietuvai olimpinį kelialapį jau buvo iškovojusi prieš Rio de Žaneiro žaidynes, kuriose startavo Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt, o dabar bandys pelnyti asmeninį ir išvykti pati. Kelialapių neturinčių buriuotojų laukia lemtingi startai: gegužės 18–25 d. Europos, o liepos 16–24 d. pasaulio čempionatas, po kurio ir paaiškės, ar Tokijuje matysime stipriausią Lietuvos buriuotoją V. Andrulytę.
 

Patinka būti Lietuvoje, bet čia nėra gerų sąlygų treniruotis – visų pirma vandens. Kartais paburiuoju Kauno mariose, bet tai būna retai. Praktiškai rengiuosi vien užsienyje, kartais per metus užsienyje treniruodamasi praleidžiu ir devynis mėnesius. Mėgstamos šalies ar vietos buriuoti neturiu, varžybos vyksta visur, prie visko reikia prisitaikyti, prisiderinti. 
 

Senasis laivas, su kuriuo ne vienose varžybose sėkmingai buriavau, prakiuro, todėl teko pirkti naują. Naująjį laivą jau išbandžiau vietinėse varžybose Kauno mariose ir, man atrodo, likau trečia – vaikinai aplenkė. Šiek tiek testavau stiebą, šiek tiek varčiausi, bet po šių bandymų galiu pasakyti – tikrai geras jausmas turėti naują laivą. Net jo skleidžiamas garsas kitoks nei ankstesnio: kai skrodžia per bangas, iš po dugno eina kitoks garsas. 
 

Dabar belieka sulaukti varžybų ir ten jį išbandyti. Artimiausios, kuriose buriuosiu su nauju laivu, – gegužės 18 d. Portugalijoje prasidėsiantis Europos čempionatas, į kurį išvykstame jau šį penktadienį, gegužės 10-ąją. .

 

Buriuotojams svarbiausias pasaulio čempionatas, tada eina žemynų čempionatai ir finalinis Pasaulio taurės etapas. Europos čempionate reikės pasirodyti kaip įmanoma geriau, nes užimta vieta turės įtakos reitingui. Buriuotojų, kaip ir daugelio kitų sporto šakų atstovų, reitingas – tai lyg bilietas į pasaulio, Europos čempionatus, finalinius Pasaulio taurės etapus, todėl visose reitingo varžybose svarbu pasirodyti gerai. 
 

Liepos viduryje Japonijoje vyks pasaulio čempionatas, kuriame bus kovojama dėl dešimties olimpinių kelialapių. Šis čempionatas kelialapių neturinčioms buriuotojoms, tarp jų ir man, bus ypač svarbus. 
 

Kai vyko pirmoji atranka, gal dar nesuvokiau varžybų svarbos. Žinojau, kad galiu, bet nežinojau, kaip seksis. Pas mus yra taip: per pirmąją atranką kovojama dėl kelialapių šaliai, o tada, jeigu nepavyksta, per antrąją atranką, šiuo atveju per liepos 16–24 d. vyksiantį pasaulio čempionatą, varžomasi dėl asmeninio kelialapio. Lietuvai kelialapį buvau iškovojusi prieš Rio de Žaneiro žaidynes, kuriose startavo Gintarė. Dabar bandysiu pelnyti asmeninį. 
 

Aš tam ne vienus metus ruošiuosi ir esu pasirengusi stipriai pakovoti. Kuo toliau, tuo tikslai didėja. Savo galimybes vertinu aukštai – gal šimtu procentų skambėtų per įžūliai ar per drąsiai, bet tikrai vyksiu ne šiaip dalyvauti, o kovoti, antraip nėra tikslo didžiąją metų dalį praleisti užsienio stovyklose, stengtis, dirbti, niekam daugiau neturėti laiko ir apskritai daug ko gyvenime atsisakyti. Vyksiu siekti geriausio rezultato. Kita vertus, kiekvienose varžybose tvyro įtampa, todėl daug lemia psichologiniai dalykai. Turi būti gerai pasiruošęs ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tik iš šono gali atrodyti, kad viskas čia paprasta. Noriu pagaliau išvykti į olimpines žaidynes. Labai jau ilgai to link einu. 

Buriuoti pradėjau nuo dešimties, taigi buriuoju jau aštuonioliktus metus. Jeigu nori būti bet kurios srities profesionalas, turi kažką aukoti. Aš aukoju asmeninį gyvenimą, o anksčiau, kol dar mokiausi, kentėjo mokslai. 
 

Labai stiprių konkurenčių Lietuvoje dar neužaugo, nes, kaip minėjau, buriuotojui svarbiausia patirtis. 

Buriavimas – tai patirtis, todėl buriuotojui užauginti reikia laiko, į jį reikia daug investuoti. Metų, dvejų tikrai neužtenka. Tarkime, plaukikai gerų rezultatų gali pasiekti ir penkiolikos, o buriuotojai be kokių 23 metų net rimtais buriuotojais nelaikomi. 18–21 metų amžiaus buriuotojai dar priskiriami prie jaunimo kategorijos.
 

Išplaukęs į vandenis susiduri su daug veiksnių, daug niuansų, o kaip pavyks su jais susidoroti pasirodyti, dažniausia lemia patirtis. Fizinę formą gali greičiau arba lėčiau atgauti, o štai patirties greičiau neįgysi. Dėl to ir Gintarei Volungevičiūtei-Scheidt po motinystės atostogų nebuvo labai sunku grįžti į sportą. 

Gintarė dešimčia metų už mane vyresnė. Kai ji Pekine iškovojo sidabrą, aš dar plaukiojau kitos klasės laivu. Tapusi olimpine vicečempione ji išvyko į Italiją, o aš persėdau į „Laser Radial“ klasės laivą. Taip jau išėjo, kad mes vis tarsi prasilenkdavome, susitikdavome tik kartais per varžybas.