Įsisuko naujas olimpinis skaitiklis

Kovą baigėsi metus trukusios taškų lenktynės dėl patekimo į antrąsias Europos žaidynes Minske. Jos buvo sėkmingos dviem mūsų badmintonininkėms: į vienetų turnyrą pagal reitingą pateko Vytautė Fomkinaitė, o merginų dvejetas – V.Fomkinaitė ir Gerda Voitechovskaja gavo vardinį kvietimą. 

Nuo 2019 m. gegužės 1-osios badmintonininkams prasidės naujos reitingo taškų gaudynės, kurios vėl tęsis visus metus. Bus paleistas naujas taškų skaitiklis, tik tikslas bus kitas – sportininkai kovos dėl patekimo į Tokijo olimpiadą. Žaidynės Minske, dėl kurių visus metus turnyruose kovota, svarbios dėl to, kad turi aukštesnį reitingo koeficientą. 
 

„Juk tai mūsų žemyno žaidynės, todėl tikimės, kad čempionė bus iš Europos, nes šiaip pasaulyje, ne paslaptis, lyderė yra Azija“, – primena Lietuvos badmintono federacijos (LBF) prezidentas Vilmantas Liorančas.

Minskas, Tokijas, Azija – šie vietovardžiai dažni pašnekovų lūpose. Bet pradėkime nuo paprasto klausimo – kas bendra tarp plunksninuko pamušinėjimo laisvalaikiu lauke ir rimto badmintono žaidimo? Geriausia Lietuvos badmintonininkė V.Fomkinaitė, jos treneris Juozas Špelveris ir Lietuvos badmintono federacijos prezidentas V.Liorančas atsako, kad beveik nieko bendra. 

„Lauko ir profesionalųjį badmintoną skiria vienas esminis dalykas: kai mušinėji laisvalaikiu lauke, stengiesi, kad plunksninukas kuo ilgiau išliktų ore, o profesionalus badmintonininkas stengiasi, kad jis kuo greičiau nukristų, kol varžovas nespėjo sureaguoti ir atmušti“, – paaiškina V.Liorančas.

Pastebėję, kad dukrai patinka lauke mušinėti plunksninuką, Vytautės tėvai pasiūlė jai rimčiau išbandyti šią sporto šaką. „Aš ir nežinojau, kad yra toks sportas. Atėjau į badmintoną būdama beveik dvylikos, treneris mane pastebėjo ir nebepaleido“, – pažintį, besitęsiančią jau dešimti metai, su treneriu J.Špelveriu prisimena V.Fomkinaitė. 
 

Prieš badmintoną dar buvo plaukimas, kuris neblogai sekėsi, bet nepatiko šaltas vanduo. Svajojo Vytautė apie dailųjį čiuožimą, bet per vėlai nuėjusi į ledo areną sulaukė neigiamų prognozių. „Kai nepriėmė į čiuožimą, buvo daug ašarų. Dar lankiau šokius, daug būrelių mokykloje, bet rimtai sportuoti atėjau tiesiai į badmintoną ir čia apsistojau. Atradau, kas patinka ir tinka“, – sako 21-erių metų sportininkė. 
 

Iš pradžių treniruotėse buvo smagu su bendraminčiais mušinėti plunksninuką, bet po kurio laiko, perėjus į profesionalų lygį, linksmumas praėjo ir liko sunkus darbas. 

„Iš pradžių buvo taip – ateini ir treniruojiesi. Tada buvo tikslas tapti Lietuvos čempione. Kai šis tikslas buvo pasiektas, išsikėlėme kitą – patekti į olimpiadą. Tai kiekvieno sportininko svajonė. Treneris sakydavo, kad yra galimybių, yra talento – dirbam ir siekiam. Tai yra darbas, tikslas, siekis kažką laimėti, patekti į norimą turnyrą“, – pasakoja mergina.

V.Fomkinaitė treniruojasi su vaikinais, nes tokio lygio žaidėjų merginų Kaune nėra. Ilgą laiką Lietuvos badmintono lydere buvusi dvejų olimpinių žaidynių dalyvė Akvilė Stapušaitytė, kurią treniravo irgi J.Špelveris, oficialiai karjeros dar nėra baigusi ir tebežaidžia Olandijos klube, bet gegužę į pasaulio čempionatą vyksiančioje mūsų rinktinėje jos nebebus. Abiejų šių merginų akistata, pasibaigusi A.Stapušaitytės pergale, pastarąjį sykį vyko prieš pora metų, kai Vytautei buvo devyniolika.  

Kartais V.Fomkinaitei apie savo sporto šaką tenka išklausyti skeptiškų nuomonių. Sužinojus, ką Vytautė sportuoja, ne vienam išsprūsta replika: „Badmintoną? O ką ten sportuoti – aš ir taip nugalėčiau tave.“ Kitas dažnai girdimas klausimas, ką daro badmintonininkai, kai vėjas pučia. „Žmonės nesupranta, kad ne lauke mes žaidžiame. Tenka tokiems paaiškinti“, – šypsosi V.Fomkinaitė. 
 

Šiuo metu Vytautė yra Lietuvos sporto universiteto (LSU) atletinio rengimo ir pedagogikos trečio kurso studentė. Ir iškart, kaip pati sako, atlieka praktiką – savo treneriui J.Špelveriui padeda treniruoti jaunimą. LSU pasirinko neatsitiktinai, nes norėjo suderinti mokslą su sportu, o šiame universitete atsižvelgiama į profesionalių sportininkų poreikius, nekyla sunkumų dėl išvykų. Treniruotės, išvykos atima daug laiko iš mokslo, bet, Vytautės tikinimu, labai norint viską galima suderinti. 
 

Triskart per savaitę ji treniruojasi po vieną kartą, o kitas dienas – po dukart per dieną. Treniruotės prasideda anksti – 7.20 val. Ir tai esminis pokytis, susijęs su jos trenerio J.Špelverio pasikeitusiomis pažiūromis. Anksčiau badmintonininkams treneris kartojo, kad pirmoje eilėje turi būti sportas, o antroje – mokslai. Dabar šie prioritetai susikeitė vietomis ir Vytautė iš J.Špelverio jau girdi, kad pirmiausia mokslai, o tada sportas. 

„Mokslas jaunimui labai svarbus. O kiek tęsis jų sportinė karjera – sunku pasakyti, todėl aš pakeičiau savo nusistatymą ir dabar būdami Kaune mano auklėtiniai po pirmosios treniruotės skuba į universitetus“, – sako J.Špelveris.

Kodėl Indijoje gimusį badmintoną arba stalo tenisą geriausiai žaidžia azijiečiai? V.Fomkinaitė, kuriai nė vienos Azijos atstovės kol kas nepavyko nugalėti, sako, kad azijiečiai kitaip fiziškai sudėti. Ir atranka jų visiškai kitokia – iš didžiulio kiekio žmonių atrenkami geriausi. „Ištvermingesni, treniruotes daug ilgesnes atlaiko, krūvius didesnius pakelia. Kaip mes juokaujame, juos ten kankina. Kas atkrinta – tai atkrinta, o lieka geriausi“, – juokiasi badmintonininkė. 
 

Mums nėra ko lygintis su Azija – dažname, pavyzdžiui, Kinijos mieste gyventojų keliskart daugiau nei visoje Lietuvoje. V.Liorančas azijiečių dominavimą nusako dviem taikliais žodžiais – konkurencinė atranka – ir pateikia keletą iliustratyvių skaičių: Kinijoje yra 1,5 milijardo badmintono žaidėjų, Malaizijoje – daugiau nei 200 milijonų. Jeigu sporto šaka populiari, susikuria visa sportavimo piramidė, o perėję didžiulės konkurencijos mėsmalę toliau išeina tik patys geriausi. 

„Kažkada stalo tenisas buvo labai populiarus Baltarusijoje, o šiandien baltarusiai jau gana sėkmingai Vokietijai atstovauja. Pas mus tas pats su krepšiniu – sustatyta gera treniruočių piramidė nuo mažiausio iki paties aukščiausio meistriškumo, yra įvairių lygų ir mes turime šios sporto šakos elitą“, – apie tai, kad tautinėms savybėms sporto šakos pergalių nereikėtų nurašyti, samprotauja LBF vadovas.

J.Špelveris priduria, kad azijiečiai treniruojasi kasdien po aštuonias valandas ir niekas ten jų negaili. „Devyni atkrito – 29 į jų vietą atėjo. Ten kruvinas arimas. Aišku, įtakos turi ir šios sporto šakos tradicijos, įdirbis, azijiečių darbštumas. O mes turime po kelis sportininkus ir juos lepinam, saugom“, – lygina treneris.

Kaip jaučiasi V.Fomkinaitė, sužinojusi, kad burtai ją suvedė su varžove iš Azijos? Tada, sako Vytautė, nusiteiki, kad neturi ką prarasti, ir eini atiduoti visų jėgų bei kuo geriau sužaisti, kad pačiai būtų naudinga. 

Gal vertėtų mūsų perspektyvų jaunimą siųsti treniruotis į Aziją, kurios žaidėjai dominuoja pasaulio reitingo viršūnėse? Gal būtų minčių, gal rastume finansinių galimybių, sako V.Liorančas, bet, kaip rodo praktika, tų šalių, į kurias išsiunčiami žaidėjai, treneriams atvykėliai nelabai rūpi. Jie iš atvykusių sportininkų nebando daryti elito, pasinaudoja jais kaip treniruočių partneriais, ir tiek. 

„Europos badmintono federacija rengia daug treniruočių centrų, bet individualiai su sportininku niekas juose nedirba – yra bendra masė. O vietinis treneris, kuris užaugino tą sportininką, visai kitaip pasižiūri. Mums būtų tikslingiau žaidėjus ugdyti, treniruočių procesą tobulinti Lietuvoje, sportininkams suteikti kompleksišką pasirengimo procesą ir tinkamai jį prižiūrėti“, – sako V.Liorančas.

Pratęsdamas mintį apie mūsų trenerių saugomus sportininkus J.Špelveris papasakoja, kaip jis savo auklėtinius palepina. Pavyzdžiui, badmintonininkams ypač svarbi taškų skaičiuoklė – J.Špelverio veiklos laukas. 
 

„Aš taškų neskaičiuoju, tą daro treneris, nes man per daug streso“, – prisipažįsta V.Fomkinaitė.

Lenktynės dėl reitingo taškų vyksta intensyvios. Tarkime, per pasibaigusius reitingo metus, skaičiuotus iki šių metų kovo pabaigos, Vytautė dalyvavo šešiolikoje Pasaulinės badmintono federacijos rengtų tarptautinių turnyrų ir rinko taškus, kurie jai leistų patekti į šią vasarą Minske vyksiančias Europos žaidynes. Iš visų dalyvautų atrankos turnyrų į skaičiuoklę įtraukiami dešimties geriausių pasirodymų rezultatai. Minske kovos 32 badmintonininkės. 29 iš jų, tarp kurių ir V.Fomkinaitė, pateko pagal kvalifikacinių turnyrų rezultatus, trys sportininkės gaus kvietimus.   

„Mes visus metus tikslingai to siekėme. Važinėjom į turnyrus, rinkome reitingo taškus. Mums, asmeninių sporto šakų atstovams, žemyno žaidynės yra svarbios. Kaip bus galima patekti į olimpines žaidynes, kol kas dar neaišku, bet už dalyvavimą Europos žaidynėse gausime daugiau reitingo taškų. Jau dalyvavau pirmosiose Europos žaidynėse prieš ketverius metus, tada su mišriu dvejetu, bet dabar norėjau patekti į individualias moterų vieneto varžybas ir džiaugiuosi, kad man pavyko“, – džiaugsmo neslepia 26 reitingo vietą tarp Europos badmintonininkių užimanti sportininkė.

Tąkart Baku vykusios žaidynės, Vytautei pirmas tokio masto sporto renginys, įsiminė ilgam: olimpinis miestelis, daug sportininkų, įvairių sporto šakų varžybos, įspūdinga 50 tūkst. žiūrovų minia žaidynių uždaryme.  

Kokį pasirodymą Minske V.Fomkinaitė su treneriu pavadintų geru? Dar sunku pasakyti, kartoja abu, nes nežinia, kokias varžoves lems burtai. 32 badmintonininkės bus suskirstytos į aštuonis pogrupius, iš pogrupio toliau išeis dvi žaidėjos. 

„Bus geras pasirodymas, jeigu bus bent viena pergalė. Norėtųsi, kad būtų ir pergalių, ir žaidimas geras, ir treneris įvertintų mano pastangas. Labai intensyviai šioms žaidynėms ruošiamės“, – prasitaria Vytautė. 

O balandžio pradžia pateikė dar vieną smagią žinią. Po atrankos turnyrų antras už brūkšnio likęs Lietuvos badmintonininkių dvejetas – V.Fomkinaitė ir klaipėdietė Gerda Voitechovskaja gavo vardinį kvietimą vykti į Europos žaidynes. Šia naujiena ypač apsidžiaugė J.Špelveris, kuriam dabar nereikės ieškoti, kas su Vytaute prieš Europos žaidynių kovas galėtų treniruotis Minske. 

„Vien patekti į šias žaidynes sunku, bet važiuosim kautis. O kaip pavyks – pažiūrėsim“, – nieko nežada treneris. 

Kaip V.Fomkinaitei labiau patinka žaisti – vienai ar dviese? „Tai skirtingos kategorijos, – sako labiau individualiste save laikanti badmintonininkė. – Kai žaidi vienas, esi pats už save atsakingas, o dvejetas – komandinis žaidimas. Žaisti dviese smagu, emocijų daugiau, viena kitą palaikome žaidimo metu, bet būna tokių dalykų, kai pralaimėjęs imi svarstyti, ar pralošėme dėl mano, ar dėl partnerės kaltės“, – lygina sportininkė. 
 

Treniruotis skirtinguose miestuose gyvenančioms žaidėjoms nepavyksta tiek, kiek norėtų ir reikėtų. Juolab ilgą laiką Donato Narvilo treniruojama G.Voitechovskaja gyveno ir žaidė Danijoje. 

Dažniausiai Lietuvos badmintonininkai dalyvauja turnyruose Europoje. Pirmiausia dėl to, kad čia pigiau. Iš egzotiškesnių krypčių Vytautė pamini Malaiziją ir Keniją, kurioje rengto „Kenya International 2019“ turnyro moterų dvejetų varžybas jai su G.Voitechovskaja pavyko laimėti. 

Kuo iki Tokijo žaidynių likę metai bus kitokie? „Kelionės, turnyrai, taškai, – lyg mantrą beria V.Fomkinaitė. – Sužaisim Minske, liepą bus šiek tiek poilsio, o tada nuo rugsėjo vėl pradėsime į turnyrus važinėti ir taškus rinkti. Dar reikia ir pačiai persilaužti, nes yra baimės, atrodo, galiu geriau sužaisti, bet taip nesužaidžiu.“

Prakalbus apie Tokijo žaidynes LBF vadovas V.Liorančas primena, kad sportininkams parengti reikia didelių finansų: „Tikimės, gal Vytautė į Tokiją išvyks. Tikimybė yra nemaža, bet atrankos parodys, kaip jai pavyks rinkti taškus.“

Ar Lietuvoje badmintono padėtis per pastarąjį dešimtmetį bent kiek pasikeitė? Ir LBF prezidentas V.Liorančas, ir treneris J.Špelveris pirmiausia pamini populiarėjantį mėgėjų badmintoną. O štai profesionalusis lygmuo kaip tik traukiasi. Sportinę karjerą baigus pirmųjų Europos žaidynių bronzos medalininkui Kęstučiui Navickui, suaugusiųjų amžiaus stiprių, lygiaverčių žaidėjų nėra. Štai J.Špelverio auklėtinis 19-metis Markas Šamesas nuolatinio treniruočių partnerio neturi, nors perspektyvių 12–15 metų vaikinų yra.
 

„Turime augančią bendruomenę, bet sudominti vaiką, nutraukti jį nuo kompiuterio, telefono ir įkalbėti ilgam sudėtingam darbui nėra lengva. Norint pasiekti rezultatų, reikėtų penkių treniruočių per savaitę, savaitgaliais varžybos – vaikui gana sudėtinga rasti motyvacijos. Todėl didelį dėmesį skiriame trenerių kursams, nes juk viskas prasideda nuo trenerio“, – sako LBF vadovas. 

V.Liorančo tikinimu, per dešimtmetį Lietuvoje dar pasikeitė sporto finansavimas. Dėl to dabar galima mūsų žaidėjams suteikti tokias sąlygas ir tokią įrangą, kokią turi visas kitas pasaulis. Prieš 10–15 metų mūsų žaidėjai treniruodavosi ne su plunksniniais, o su plastikiniais plunksninukais, todėl nuvykę į tarptautines varžybas ir gavę tuos tikruosius plunksninukus iš pradžių net nemokėdavo žaisti, nes su jais žaidimas iš principo kitoks. 

„O dabar visi mūsų čempionatai, varžybos vyksta su tokiais plunksninukais, su kuriais žaidžiama ir olimpinėse žaidynėse. Galime savo žaidėjams suteikti galimybę sportuoti pagal aukščiausius reikalavimus. Atsirado bazių, kurios tinkamos badmintonui žaisti, o anksčiau viskas vykdavo tik mokyklose ir tokiomis sąlygomis, kokios būdavo mokyklų sporto salėse“, – pokyčius vardija LBF prezidentas.  

Iš visų pokyčių J.Špelverį labiausiai džiugina duris atvėrusios dvi tikros badmintono salės, nors abi jos kol kas Vilniuje – SEB arena ir „Delfi“ sporto centras. „Didesnė mėgėjų geografija džiugina, bet yra kita bėda – beveik nėra profesionalių badmintonininkų, vos keli žmonės siekia rimtų sportinių rezultatų“, – atkreipia dėmesį J.Špelveris.

V.Liorančas vardija, ko reikia geram badmintono žaidėjui: startinio greičio, sprogstamosios jėgos, gebėjimo pasiųsti komandas raumenims dirbti. Ir ištvermės, nes anksčiau susitikimas trukdavo pusantros valandos. „Po tiek laiko žaidėją vos ne su neštuvais tekdavo iš aikštės išnešti. Per pusantros valandos badmintonininkas mažesnėje aikštelėje nubėga ilgesnę distanciją negu tenisininkas per šešias valandas. Plius tenisininkas daugiausia laksto palei galinę liniją ristele, o badmintonininkas – maksimaliais krūviais ir greičiais pirmyn, atgal ar įstrižai aikštelės. Svarbu mąstymas aikštelėje, nors pulsas būna aukštas lyg prieš mirtį“, – lygina V.Liorančas.

Tai kas tas badmintonas, jei ne palengva ir ilgai užlaikant ore mėtomas plunksninukas? „Badmintonas – tai nuolatinis technikos šlifavimas esant dideliam krūviui“, – trumpai atsako V.Liorančas.

„Tai šachmatai judesyje“, – taip šį žaidimą apibūdina ilgametis badmintono treneris J.Špelveris, vedantis jaunus žaidėjus į olimpines aukštumas.
 

*  *  *
 

Entuziasmas
 

Yra badmintono centrų ir mažuose Lietuvos miesteliuose. Pavyzdžiui, Kazlų rūdoje, Prienų rajono Balbieriškio miestelyje. O jiems įsikurti pakanka vieno entuziasto. „Atsiranda žmogus entuziastas, sudomina vaikus ir centras įsikuria. Tokį pavyzdį turime Balbieriškyje – atsirado gimnazijoje badmintono mėgėja mokytojas ir dabar visa Balbieriškio gimnazija žaidžia badmintoną. Mums svarbiausia suteikti pradiniam treniruočių procesui reikalingas sąlygas, kad vaikai būtų tinkamai mokomi badmintoną žaisti“, – sako V.Liorančas ir pamini istorines paraleles, kaip vienas miestelis, pavyzdžiui, kadaise Skaudvilė, arba didesnis miestas, kaip antai Kelmė su Vidimantu Parnarausku priešakyje, arba J.Špelverio ir A.Stapušaitytės gimtoji Tauragė, visą Lietuvos badmintonininkų rinktinę žaidėjais maitina.  

„Štai ką reiškia vienas entuziastas, kuris įdeda širdį į tą darbą“, – pabrėžia LBF vadovas.
 

Į didžiausias badmintono aukštumas iš lietuvių buvo pakilęs pirmųjų Europos žaidynių bronzos medalio laimėtojas Kęstutis Navickas. Pekino olimpinėse 2008 m. jis užėmė 9 vietą, o pasauliniame reitinge tada buvo 38 vietoje. Dqanar jis dirba treneriu.