Varžovams nenori atskleisti kortų

Vilnietis Mindaugas Griškonis – vienas tituluočiausių Lietuvos irkluotojų: Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių porinių dviviečių vicečempionas, triskart Europos vienviečių čempionas (2009, 2011 ir 2012 m.), triskart vicečempionas (2007, 2016 ir 2018 m.), 2014 m. bronzos medalio laimėtojas, 2015 ir 2018 m. – pasaulio čempionato bronzinis prizininkas, dukart pasaulio jaunimo iki 23 m. vicečempionas (2007 ir 2009 m.). 

Dabar jis rengiasi savo ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms: Pekine ir Londone irkluodamas vienvietę M.Griškonis liko aštuntas, o Rio de Žaneire porinių dviviečių valčių varžybose tapo vicečempionu. 

Mindaugas paniro ir į visuomeninį darbą: šiemet kovo 29 d. per Lietuvos irklavimo federacijos ataskaitos konferenciją buvo išrinktas į Vykdomąjį komitetą ir yra atsakingas už irklavimo plėtrą bei populiarinimą šalyje. 

„Man ypač malonios šios pareigos. Noriu padėti mėgstamai sporto šakai, mano žinios ir patirtis, įgyta per 20 metų, turėtų būti naudinga Lietuvos irklavimui. Spręstinų problemų mūsų šeimoje gana daug“, – sako M.Griškonis. 

Prasideda naujas irklavimo sezonas. Kaip esi jam pasirengęs? – paklausiau garsaus irkluotojo, kuris tuo metu treniravosi Italijoje.

Sezonui pradėjau rengtis sausio mėnesį, slidinėjimo treniruočių stovykloje Bulgarijos aukštikalnėse stiprinau funkcines savybes. Vasario mėnesį praleidau Graikijoje, o kovą ir balandį treniravausi Italijoje. Per tą laiką dalyvavau Pjediluko (Italija) regatoje. Prieš Velykas grįžau į Lietuvą ir šventes sutikau su šeima. 

Dar labai sunku sakyti, kaip esu pasirengęs naujam sezonui, nes mūsų pagrindinės varžybos – pasaulio čempionatas Austrijoje – vyks tik rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Būtent per čempionatą reikės pasiekti pačią geriausią sportinę formą, nes kartu vyks ir atranka į Tokijo olimpines žaidynes. 

Prieš tai gegužės pabaigoje Šveicarijoje dar vyks Europos čempionatas, bet jam itin įtemptai ir kruopščiai nesirengiame. Kaip iš eigos pavyks, taip ir bus, nes jame kelialapiai į olimpines žaidynes nebus dalijami. 

Vienviečių valčių varžybose kelialapius į Tokiją pelnys tie sportininkai, kurie per pasaulio čempionatą užims pirmą–devintą vietas. Kurie tokių vietų neužims, jiems bus paskutinė viltis 2020-aisiais: iki olimpinių žaidynių likus trims mėnesiams bus surengta dar viena kvalifikacinė regata, kurioje vienviečių varžybose reikės užimti pirmą arba antrą vietą, o gal tik pirmą, nes kol kas nėra tiksliai paskelbta. 

Europiečiams į olimpines žaidynes patekti gerokai sunkiau nei kitų žemynų irkluotojams. 

Paprastai būna trys Pasaulio taurės varžybų etapai, tačiau šiemet mūsų rinktinės treneriai su konsultantu italu Giovanni Postiglione yra nutarę, kad iki Europos čempionato nesirodysime jokiose varžybose. Gegužės pabaigoje dalyvausime Europos čempionate ir toliau rengsimės pasaulio pirmenybėms. 
 

Dalyvausime „Gintarinių irklų“ regatoje Trakuose, Lietuvos čempionate, bet tarptautinėse varžybose užsienyje nestartuosime, varžovams nenorime atskleisti visų kortų. Tokia bus mūsų taktika šį sezoną.   

Anksčiau mūsų rinktinė irgi vykdavo slidinėti į Bulgariją, bet sportininkams ten nelabai patiko, ir dabar žiemą jie treniruočių stovyklai renkasi Italiją. O man žiemą Italija, kurioje vienais metais treniravausi su rinktine, nepatiko. Italijoje mažai vietų, kur lygumų slidėmis galima treniruotis daugiau nei 2 km aukštyje virš jūros lygio. O Bulgarijoje, Belmekene, yra puiki sporto bazė, į kurią suvažiuoja treniruotis daug įvairių sporto šakų atstovų iš viso pasaulio. Belmekeno sporto bazę labai seniai pastatė vokiečiai, vėliau ją perėmė bulgarai ir ši bazė tapo valstybine. Į Bulgariją treniruotis žiemą vykstu jau gal septintus metus ir man ten patinka.    

Trenerio pagalba visą laiką reikalinga, treniruojuosi pagal šio italo planus. Pačiam kartais atrodo, kad viskas gerai, bet trenerio akis įžvalgesnė. Su juo gali pasitarti, kažkas pafilmuoja, kartu analizuojame. Turint daug patirties treneris nebūtinas kiekvienose pratybose kaip pradedantiesiems, bet man reikalingas pagalbininkas ir patarėjas. 
 

Kai praėjusiais metais per pasaulio čempionatą laimėjau medalį, taip jau nėra. Kol kas suplanuota, kad šiemet irkluosiu vienvietę, nes iš Lietuvos sportininkų esu realiausias kandidatas irkluoti šią valtį. Kaip bus kitąmet, nežinau, gal būsiu įsodintas į kokią įgulą.  
 

Šiemet numatyta, kad Saulius Ritteris su Dovydu Nemeravičiumi irkluos porinę dvivietę, o visi kiti – porinę keturvietę. Viliamės, jog visos šios valtys pateks į olimpines žaidynes. Olimpiniais metais žiūrėsime, kurios įgulos ir poros realiai gali pelnyti medalius. Tokie yra planai, o kaip bus – paaiškės tik kitąmet.  

Šiemet Lietuvos irklavimo rinktinės pagrindinis tikslas – ne parvežti kuo daugiau medalių, o iškovoti kuo daugiau kelialapių į Tokiją. Ši olimpinė atranka ypač sudėtinga, sudėtingesnė, nei buvo į Rio de Žaneirą. Dabar sulygintos moterų ir vyrų kvotos. 

Nepajuntu, kad į mane kreiptųsi „jūs“. Mūsų rinktinė nėra tokia, kad visi jauni, o aš vyresnis. Martynui Džiaugiui rudenį irgi bus 33-eji, S.Ritteriui – 31-eri, o kitiems – 25–27 metai. Jaunas nesijaučiu, o senas nesu. 
 

Tos pirmosios dienos gal ir neatsimenu, bet pirmosios savaitės tikrai įstrigusios mano atmintyje. Į bazę atėjau rudenį ir labai norėjau irkluoti, tačiau trenerė Inga Domarkaitė manęs į valtį nesodino, nes buvo šalta ir ji bijojo, kad neapsiversčiau. Turėjau laukti pavasario, kol atšilo, tik tada galėjau sėsti į valtį. 
 

Tada mokiausi Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje ir su bendraklasiais ėjau į „Žalgirio“ irklavimo bazę pažaisti krepšinio. Tačiau užkabino ne krepšinis, o irklavimas. Irklavo ir mano tėvai, nuo mažens mane tėvas vesdavosi į senąją „Žalgirio“ irklavimo bazę – teko pavairuoti ir aštuonvietę, ir keturvietę su vairininku. 

Man labai daug padėjo šešerių olimpinių žaidynių dalyvis, Atėnų ir Pekino olimpinis vicečempionas estas Juris Jaansonas. Dar kai irklavau jaunimo grupėje, jis mane kviesdavo kartu treniruotis. Tada ypač pagerėjo mano rezultatai. Už tai, ką esu dabar pasiekęs, esu dėkingas ir ilgamečiam savo treneriui, jau šviesaus atminimo Alfonsui Mikšiui, kuris mane atvedė į profesionalųjį irklavimą.  

Stovyklos, varžybos, darbas – nėra laiko vaikščioti į svečius. Mano draugų rate – daugiausia irkluotojai. Dideles simpatijas jaučiu buvusiems garsiems Lietuvos irklo meistrams, su jais gerai sutariu, kartais tenka kartu ir šventes švęsti. 
 

Nėra standartų: greitai irkluoja ir žemi, ir aukšti, stambūs ir laibi. Idealaus sportininko nėra. Irklavimas – techninis sportas. Visi mano, kad irkluotojai turi būti raumeningi lyg arkliai. Nieko panašaus. Reikia ypač jausti vandenį. Jeigu jo nejauti, gali būti stipriausias, bet nieko nepasieksi. Mano ūgis – 1 m 90 cm, norėtųsi būti keliais centimetrais aukštesniam. Tačiau dažnai nugali ir mažesni. 
 

Pirmiausia sidabrinį finišą Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Tai man buvo ypač netikėta, nes į porinę valtį su S.Ritteriu susėdome likus vos trims savaitėms iki žaidynių. Olimpiadoje rengiausi irkluoti vienvietę, tačiau porinėje dvivietėje teko pakeisti traumuotą Rolandą Maščinską.
 

Esu patyręs ir skaudžių pralaimėjimų, pats nemaloniausias – likti ketvirtam. 2012-aisiais ketvirtas buvau per Europos čempionatą Ispanijoje, o 2014 ir 2017 m. – per pasaulio čempionatą Olandijoje ir JAV.

Jau geriau užimti penktą ar šeštą vietą, bet tik ne ketvirtą.   

Dažniausia vyrauja automatizmas. Per tiek daug metų, praleistų sporte, tų minčių mažai ir kyla. Distancijoje automatiškai net nemąstydamas dirbi iš visų jėgų. Kartais burnoje pasidaro taip rūgštu ir kartu, kad iki distancijos pabaigos likus 500 metrų net neatsimeni, kaip reikia finišuoti.
 

Kuo mažiau minčių trasoje, tuo lengviau pasiekti gerą rezultatą. Jeigu irkluosi dairydamasis į šonus, analizuosi, kaip sekasi varžovams, ir pradėsi irkluoti ne savo, o varžovo ritmu, – pats sau pakenksi. Geriausia per varžybas kuo mažiau galvoti ir žiūrėti į kitus.      

Nežinau, ką žada, tiksliau galėsiu pasakyti, kai rankose turėsiu kelialapį. Maža kas gali atsitikti olimpinį sezoną. Manau, net 18 Europos vienvietininkų per pasaulio čempionatą pretenduos laimėti tuos devynis kelialapius. Per olimpines žaidynes paprastai vienvietininkų būna daugiausia, Rio de Žaneire jų rungtyniavo 36.  
 

Diana ilgai mynė dviračio pedalus, kiekvieną dieną mankštinosi, o dabar jau kelios savaitės bėgioja ir tikisi maratono trasoje įvykdyti olimpinį normatyvą. 
 

Penkeri metukai jai sukaks birželio 7-ąją. Atėnė ypač aktyvi: ją buvau ir į valtį įsisodinęs, kartais ji pabėgioja, važinėja dviračiu, mėgsta ir daug šoka. Dukrytė principinga ir užsispyrusi, gal netgi per daug. Nežinau, gal visų vaikų toks charakteris.  
 

Studijų dar nebaigiau, studijuoju viešąjį administravimą. Esu užsikapstęs darbais, dar aktyviai profesionaliai dirbu, esu vienos transporto įmonės vadovas. Viską sunku derinti. 
 

Knygas skaityti turiu daugiau laiko per treniruočių stovyklas, labiausiai patinka detektyvai. Tačiau dabar per tuos darbus jų skaitau gerokai mažiau. Kai parbėgu per pietus, man dar reikia perskaityti visus gautus laiškus, daug kam paskambinti, bendrauti. Labai daug dirbu, kartais vakarais būnu toks pavargęs, kad nieko nenoriu. 

Jeigu pasakysiu savo svajonę, ji gali neišsipildyti. Niekada nemėgstu kažko prižadėti. Dauguma žurnalistų klausia, kaip esu pasirengęs varžyboms, ar laimėsiu medalį ir pan. Pastebėjau, kad dauguma sportininkų, kurie iš anksto kabina sau medalius ir daug ko prisisvajoja, dažniausiai nieko nelaimi. Aš geriau tyliai vienas svajosiu. Kai ta svajonė išsipildys, džiaugsis visi, taip pat ir aš.