Prezidentas Valdas Adamkus: apie netikėtą olimpinės čempionės sprendimą, pietus su visa jos šeima, plaukimo įtaką jo sveikatai, LKL kovas.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus – didelis plaukimo entuziastas, be jo neįsivaizduoja ir savo gyvenimo.
Jis ir dabar plaukioja Santariškių ligoninės baseine dukart per savaitę, atidžiai seka Lietuvos sportinį gyvenimą ir džiaugiasi mūsų sportininkų pergalėmis, išgyvena pralaimėjimus.
Šįkart su Prezidentu kalbamės apie Londono olimpinės čempionės plaukikės Rūtos Meilutytė sprendimą baigti sportininkės karjerą.
Gerbiamas Prezidente, ar nelikote nustebintas tokiu mūsų plaukimo žvaigždės drastišku sprendimu?
Taip, esu nustebęs. Rūta nustebino Lietuvą ir pasaulį, pradėdama savo karjerą, kai tapo Londono olimpine čempione, lygiai taip pat ji mane nustebino ir baigdama savo karjerą.
Ji yra pačiame savo sportiniame pajėgume, tikrai galėtų sėkmingai varžytis pasaulinėje arenoje ir būti viena pirmaujančiųjų.
Rūtai galiu pasakyti didelį ačiū, už tai, kokį svarų indėlį į Lietuvos sportinį gyvenimą ji įnešė savo darbu ir talentu, išgarsino mūsų šalį visame pasaulyje. Jai už tai turime būti dėkingi.
Nežinau tikslių priežasčių, dėl ko ji taip nusprendė, bet mes negalime turėti kokios nors įtakos, o tik sutikti su tuo.
Po 2012 m. Londono olimpinių žaidynių Rūtą su visa jos šeima pakvietėte pietų į „Stiklių“ restoraną ir ilgai su ja bendravote, iš arčiau susipažinote su olimpine čempione. Kokį įspūdį paliko Rūta, kurią pavadinote auksine žuvele?
Nors tas asmeninis ir tiesioginis susitikimas buvo trumpas, bet Rūta paliko labai šiltą, nuoširdų įspūdį.
Žvelgiant į savo sportinį gyvenimą, nueitą kelią, kuris paliko neišdildomų malonių prisiminimų, Rūta turėtų būti pavyzdys mūsų pradedantiems jauniems sportininkams, kuriuo keliu eiti.
Galbūt tas nesusikalbėjimas su Tarptautine testavimo agentūra dėl patikrinimo ir palieka šešėlį, bet aš norėčiau, kad Lietuvos jaunimui Rūta ir toliau būtų pavyzdžiu, jog, daug dirbant ir stengiantis, galima pasiekti puikų laimėjimų ir skatintų eiti tuo pačiu keliu, kokiu ji pati ėjo.
Rūtai tikrai priklauso didelė mūsų pagarba ir tuo pačiu padėka.

Rūta plaukimo takelį paliko būdama 22-ejų, kai iki Tokijo olimpinių žaidynių liko vos vieneri metai. Ar esate optimistas ir tikite, kad ji dar kada nors vėl sugrįš, ar jau galutinai padėtas taškas?
Šiuo metu, žinant jos apsisprendimą, taškas yra padėtas ir reikia su tuo sutikti bei nekelti jokių klausimų.
Tai – Rūtos asmeninis apsisprendimas, tik ji vienintelė žino savo pajėgumą, galimybes, ir jos apsisprendimą turime priimti.
Jos indėlis į Lietuvos plaukimą yra didžiulis. Rūtos pasiekimai turi paskatinti ir uždegti Lietuvos jaunimą, kad jis irgi galėtų pasiekti tokių pačių rezultatų, kokius ji pasiekė. Tai – išliekantis pavyzdys visai mūsų jaunajai kartai.
Dažnai mūsų legendos iš didžiojo sporto išeina tyliai, ramiai. Kaip galvojate, ar Rūta Meilutytė nusipelnė gražių išleistuvių?
Kodėl gi ne. Ją vertinu kaip didelio meistriškumo plaukikę, pasiekusią puikių rezultatų, nuoširdžią ir patraukiančią asmenybę, nusipelniusią pagarbos ir padėkos.
Kokį įsivaizduotumėte jos antrąjį gyvenimo etapą be plaukimą ir ką jai norėtumėte palinkėti?
Rūtai norėčiau nuoširdžiai palinkėti išlaikyti savyje tą idealizmą, kuris ją atvedė į dideles aukštumas.
Rūtai linkiu siekti ir pasiekti tai, ką ji yra užsibrėžusi, kad gyvenimas klostytųsi lygiai taip pat, kaip ir su didele sėkme bei pakilimu ji pradėjo savo karjerą, bei džiaugtis gyvenimu, koks jai ir mums visiems yra priimtinas ir sektinas.
O jūs ar vis dar lankote baseiną ir nežadate baigti savo plaukiko karjeros?
Jūs manęs nenurašykite, net neturite turėti tokių abejonių (šypososi). Kiekvieną savaitę griežtai darau tą patį, ką ir anksčiau.
Plaukioju dukart per savaitę – pirmadieniais ir penktadieniais.
Jaučiuosi gerai ir jaučiu plaukimo pasekmes, kadangi į baseiną atvažiuoju su tam tikru fiziniu apkrovimu, gal net sakyčiau ir su gyvenimo spaudimu.
Po valandos, jau išvažiuodamas iš Santaros klininkų baseino, jaučiuosi visiškai atsipalaidavęs, vėl norintis dirbti, siekti ir gyventi.
Ketvirtadienį važiuoju į Panevėžį žiūrėti LKL rungtynių tarp „Žalgirio“ ir „Lietkabelio“. Manau, kad jei „Žalgiris“ laimės pusfinalį, finale apgins čempionų titulą.