V.Korobovas, I.Davidovskis, O.Baleišytė, R. Saulius, M.J.Morauskaitė ir M. Vrašinskas. Kuo jie užsiima palikę kanojas, treką, stadioną?
Ekstremalūs, leidžiantys galvą išvėdinti vėjui, raminantys nervus, džiuginantys skrandį, muzikalūs, kūrybiški – tai žinomų sportininkų pomėgiai, kurie jiems leidžia bent trumpam ištrūkti iš griežtos sportinės rutinos.
Du kanojininkai – 22 metų Vadimas Korobovas ir 19-metis Ilja Davidovskis, 20-metė treko dviratininkė Olivija Baleišytė ir trys 23-ejų metų lengvaatlečiai: Rapolas Saulius, Modesta Justė Morauskaitė ir Martynas Vrašinskas. Kuo jie užsiima palikę kanojas, treką, stadioną?
Laisvalaikiu tinka vanduo
Europos jaunimo iki 23 m. čempionas kanojininkas Vadimas Korobovas šiltuoju sezonu didžiąją dienos dalį praleidžia treniruodamasis vandenyje. O laisvadienį, kuris paprastai būna tik sekmadieniais, dažnai vėl skuba ten, kur šlapia. Pavyzdžiui, vasarą į vandenlenčių parką.
„Laiko pomėgiams turiu tik tada, kai būna laisva diena, nes po treniruočių nelabai pasimėgausi, jėgų nėra, o vakarais ir poilsio reikia. Dabar vasarą nuvažiuoju į vandenlenčių parką – labai patinka. Pavyzdžiui, vykdamas namo į Visaginą užsuku į Zarasuose esantį „Wake inn“ vandenlenčių parką. Yra jų ir Vilniuje, bet Zarasuose už tą pačią kainą galima pavažinėti ilgiau“, – pasakoja V.Korobovas.
Vandenlenčių parką vasaromis pamėgusi ir lengvaatletė, 400 m bėgikė Modesta Morauskaitė. Šiemet vandenlenčių sezoną ji suspėjo atidaryti prieš pat Europos žaidynes, kai iš Ispanijos, kurioje treniruojasi, buvo kelioms dienoms grįžusi į Lietuvą. Skriedama ant vandens leidžia mintims atsipalaiduoti, pabūti toliau nuo stadiono.
„Svarbiau ne fizinis, o psichologinis poilsis, bent minimalus atotrūkis nuo treniruočių rutinos“, – sako Modesta, kuriai treneris po Europos žaidynių dar leido kelias dienas pailsėti. Per tą laiką bėgikė pasistengė nušauti tris zuikius: vyko į jėgos aitvarų sostinę Svencelę, pabendravo su vasaromis ten apsistojančia savo šeima ir paplaukiojo su jėgos aitvarais, bėgimo reikalus palikusi ant kranto.
„Ten perkraunu savo psichologiją iš naujo. Kitaip tariant, „refrešinu“, – savijautą kompiuteriniais terminais apibūdina bėgikė. – Jėgos aitvarų sportas, vėjas, vanduo geriausiai grąžina mano sielą atgal į gerąją būseną, į euforiją, kai vėl norisi grįžti ir sunkiai treniruotis.“
Teko apsispręsti
V.Korobovas paauglystėje su bendraamžiais mėgo lakstyti BMX dviračiu. Nors irklavo nuo pirmos klasės, iš pradžių jį buvo įsodinę į baidarę, o į ją Vadimas rimtai nežiūrėjo. „Baidarę lankiau nerimtai ketverius ar penkerius metus. Kai perėjau į kanojų irklavimą, tada jau rimtai pradėjau sportuoti“, – prisipažįsta.
Su BMX dviračiu važinėti sekėsi neblogai, patiko ir kanoja, bet vienas pomėgis ėmė kitam trukdyti. „Su dviračiu nuolat nusidaužydavau kojas, kelius, bet patikdavo laisvės pojūtis, kuris apimdavo su draugais važinėjant. Susirinkdavome ir bandydavome įvairius triukus – nušokti nuo kliūties, ore apsisukti ir panašiai“, – smagias paaugliškas šėliones prisimena Vadimas.
Blogiausia būdavo, kai lakstydamas dviračiu susitrenkdavo kelį ir negalėdavo priklaupęs kanojos irkluoti. Neišvengiamai artėjusį apsisprendimą paankstino eilinė trauma – vieną kartą labai stipriai susižeidė kelį ir per sezono įkarštį gal du mėnesius negalėjo lipti į kanoją.
„Reikėjo apsispręsti. Pasirinkau kanoją ir iki šitos dienos nesigailiu. Po poros metų ėmiau gauti minimalią stipendiją, daugiau sužinojau apie olimpines žaidynes, atsirado svajonė į jas patekti. Žiūrint į perspektyvą ir galimybę gyventi iš sporto, daugiau šansų atrodė išgyventi būnant kanojininku nei BMX dviratininku“, – lemtingus argumentus dėsto kanojas pasirinkęs V.Korobovas.
Ekstremali šeima
M.Morauskaitės tėtis – ekstremalaus sporto gerbėjas, todėl Modestą nuo vaikystės supo įvairios lentos: pradedant riedlente ir baigiant snieglente. Būdama paauglė rimčiau susidomėjo snieglenčių sportu, dalyvavo varžybose, bet atėjo metas rinktis – lengvoji atletika ar snieglentė.
Brolis Motiejus Morauskas, 2019 m. Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje pelnęs sidabro medalį, liko su snieglentėmis, o Modesta tapo lengvaatlete. Beje, 15-metė M.Morauskaitė 2011 m. Europos jaunimo olimpiniame festivalyje (tokiame pačiame kaip jos brolis Motiejus, tik vasaros) iškovojo 400 m bėgimo auksą.
Modesta prisipažįsta, kad daugiau nei šešeriais metais jaunesnis brolis ganėtinai seniai ją aplenkė visose su lentomis susijusiose sporto šakose ir galėtų pamokyti įvairių triukų.
„Lentos visada buvo mano gyvenime ir iš jo nedings, juk tai mano hobis, kuriam skiriu laiko, kai tik jo turiu. Bet aš manau, kad lengvoji atletika – teisingas pasirinkimas. Daug kas klausia, kodėl būtent lengvoji atletika, kodėl 400 m bėgimas. Net nežinau. Lengvoji atletika mane žavėjo nuo pat vaikystės. Žiūrėdavau Europos, pasaulio čempionatus, žaidynes. Bėgikės atletiškos, grakščios – tuo sužavėjo bėgimas“, – kodėl snieglentės liko pomėgis, o bėgimas tapo pagrindine veikla, pasakoja M.Morauskaitė.
Ar neapninka mintys, kad tąkart paauglystėje blogai apsisprendė? Oi, būna, neslepia Modesta, ypač kai ateina sunkios treniruotės. Tada aršiausios vidinės kovos vyksta.
„Ant vieno peties sėdintis žmogeliukas sako, ką tu čia darai, kodėl pasirinkai šitą sunkią distanciją, juk galėjai pasilikti su snieglente, tai būtų ir pomėgis, ir sportas. Bet po sunkių išgyvenimų atėję rezultatai atperka šias vidines kovas ir kiekvienąkart džiaugiuosi pasirinkusi lengvąją atletiką“, – sako bėgikė.
Apie laiką ir riziką
Ar M.Morauskaitės treneris Rafaelis Blankeris Alcantudas žino apie visus savo auklėtinės ekstremalius pomėgius, o gal ką nors bėgikė nutyli, kad treneris ramiau miegotų?
„Treneris viską žino. Bet jis taip pat žino, kad turiu galvą ant pečių ir žinau, ko noriu. Jis manimi pasitiki, aš pasitikiu juo, o abipusis pasitikėjimas trenerio ir atleto santykiams yra labai svarbus“, – sako Modesta.
Kaip rodo M.Morauskaitės pavyzdys, tarp ekstremalių pomėgių ir rimtų traumų nebūtinai galima dėti lygybės ženklą. Lėkdama su snieglente Modesta buvo susilaužiusi abi rankas, bet tai įvyko ne vienu metu – šias traumas skyrė poros metų laikotarpis. Bet stadione jų galima patirti lygiai taip pat ar tiesiog lipant laiptais gali pakrypti koja.
„Negali apsikamšyti pagalvėmis ir gulėti lovoje. Reikia gyventi gyvenimą, daryti tai, kas tavo širdžiai malonu“, – įsitikinusi bėgikė.
Pačią didžiausią traumą ji patyrė stadione – 2015 m. rudenį susilaužė pėdą. Teko daryti operaciją, kaip atminimas liko trys varžtai pėdoje. Paradoksas: nors daug kas kartoja, kokie pavojingi jos pomėgiai, baisiausią traumą patyrė per lengvosios atletikos treniruotę.
Jeigu turėtų daugiau laiko, kanojininkas V.Korobovas išbandytų kuo daugiau šlapių ekstremalių pomėgių – tokių, kurie suteikia galimybę skrieti, sklęsti.
„Vasaromis tikrai daugiau dienų praleisčiau vandenlenčių parke. Žiemą būtinai važiuočiau į stovyklą rimčiau pasimokyti snieglente čiuožinėti. Išbandyčiau banglentes, norėčiau bent mėnesį pabūti rimtoje užsienio banglentininkų stovykloje“, – aktyvias veiklas vardija kanojininkas.
Ar šaškės su šachmatais galėtų tapti jo pomėgiu? „Oi, nežinau, nebent tada, kai pasensiu. Dabar tai tikrai ne“, – atsako kanojininkas.
Išmoko pradėti iš naujo
Treko dviratininkė Olivija Baleišytė savo pomėgiais išsprendė tris periodiškai gyvenime kylančius klausimus: kuo vaišinti, kuo puoštis ir ką dovanoti. Jos pomėgis – iš karoliukų verti apyrankes, kitus papuošalus, aksesuarus. Sau, draugams, parduoti. Turi susikūrusi savo prekės ženklą ir tarp treniruočių ar poilsio dienomis neria į karoliukų karaliją.
Nuo vaikystės buvo linkusi į rankdarbius, o būdama maždaug dešimties užsinorėjo apyrankės, bet pagalvojo, kam pirkti, jeigu pati gali pasidaryti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Ėmusi rimčiau sportuoti buvo užmetusi šį pomėgį, bet jis vėl grįžo, o kai maždaug prieš metus pradėjo verti solidžias apyrankes ir papuošalus, draugės patarė kelti į internetą ir bandyti parduoti. Taip prasidėjo naujas jos pomėgio etapas.
„Karoliukai teikia nusiraminimo ir moko susikaupti. Bet kartu tai ir nervų išbandymas. Būna, veri, veri – ir visos smulkios detalės pasipila ant žemės. Pirmas impulsas – viską mesti. Bet išmokau sukaupti ištvermę, iškvėpti, įkvėpti, susirinkti nuo žemės ir vėl iš naujo verti. Turiu atsisėsti rami, apie nieką negalvoti ir susikoncentruoti“, – pasakoja trekininkė.
Kada pastarąjį kartą pirko papuošalų – nebepamena. Apie šį Olivijos pomėgį žinančios draugės, artimieji kartais paprašo jos ką nors suverti. „Dažniausi mano pirkėjai – draugai. Smagu, kai jie pasako, ko nori, o man pavyksta savaip interpretuoti ir įgyvendinti jų norus. Džiugu matyti, jei tam žmogui darbas išties patinka“, – neslepia.
Kita jos laisvalaikio aistra – maisto gamyba, tiksliau, desertų. Gal šis pomėgis iš vaikystės, mamos atėjęs? „Oi ne, – sako dviratininkė. – Kai buvau maža, mano mama kaip tik jokių pyragų nekepdavo. O man kilo noras pabandyti ką nors skanaus pagaminti. Viskas prasidėjo nuo mano sugalvotų receptų ir kepinių, kuriuos net valgyti būdavo baisu, bet aš savo vargšėms draugėms liepdavau ragauti. Taip pamažu išmokau ir normaliai gaminti“, – juokiasi.
Vadinasi, jos pomėgis – lyg protestas pasigaminti tai, ko vaikystėje negaudavo? „Na taip. Mama saldumynų nemėgsta, ji išranki, jeigu jai patinka – vadinasi, tikrai gerai pavyko. Mamai geriau mėsos kepsnys nei saldumynai“, – apie mamą ir trenerę Solveigą Baleišytę pasakoja Olivija.
Turi Olivija su šiuo pomėgiu susijusią svajonę – atidaryti konditerijos gaminių kepyklėlę, bet tenykščius kepinius interpretuoti taip, kad jie būtų sveikesni.
„Neatsimenu, kada pirkau gimtadienio tortą. Bet ne visada pavyksta gimtadienį švęsti. Taip jau sportininkams būna“, – sako dviratininkė ir priduria, kad randa progą ir be gimtadienio. Pavyzdžiui, kai prieš varžybas reikia daugiau riebalų, angliavandenių pakaupti, tada torto ar pyrago suvalgyti sau leidžia: „Mėsa yra mėsa, jos kasdien valgai, o va išsikepi ką nors tokio – ir jau šventė.“
Anksčiau ji dar mėgo daug važinėti riedučiais. „Ir dabar turiu juos nusipirkusi, bet retai išvažiuoju, nes po treniruočių kojomis nesinori dirbti“, – juokiasi trekininkė.
Su knyga ir gitara
Kanojininkas Ilja Davidovskis savo santykį su laisvalaikiu nusako aiškiai: arba trumpas, ar jo nėra. Dažniausiai lieka laiko vakarais knygai paskaityti arba išeiti trumpam pabendrauti su draugais, pasivažinėti riedučiais. Dar jam patinka muzika.
„Klausytis, domėtis, pagroti, pažiūrėti į muziką giliau. Mokydamasis mokykloje kartu lankiau ir muzikos mokyklą, ten išmokau groti gitara“, – pasakoja Ilja.
Ar dar būna tokių pasisėdėjimų, kai jam tenka gitaros stygas virpinti? „Mokyklos laikais pagrodavau draugams, bet po jos baigimo nėra tokių progų“, – sako kanojininkas.
Patinka riedučiai, tik retai pavyksta į juos įsistoti, nes po treniruočių nei jėgų būna, nei noro, bet kartais smagu su vėju palakstyti.
Įstojęs į Lietuvos edukologijos universitetą, bet po eilinių pertvarkų dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje studijuojantis sportininkas patikina, kad pavyksta suderinti mokslams reikiamą ir laisvalaikiu skaityti patinkančią literatūrą.
„Mano knygos dažniausia būna detektyvai, kartais grožinė literatūra. Į treniruočių stovyklas bent pora pasiimu, nes kai nebūna ką veikti vakarais, turiu ką skaityti“, – sako Ilja.
Dažniausiai kartu treniruočių stovyklose būnantis V.Korobovas priduria, kad irgi paskaito, o labiausiai patinka tikrais faktais paremtos knygos apie sportininkus.
Išsiskirti iš minios
Bėgiko Martyno Vrašinsko pomėgis – industrinis ir grafinis dizainas. Šis jo polinkis, galima sakyti, paveldėtas iš tėvų, kurie abu yra dizaineriai. Bet Martynas laisvalaikiu siekia sujungti du mėgstamus dalykus – sportą ir dizainą.
„Ką darau su savo pomėgiu? Modeliuoju, projektuoju tam tikrus daiktus, pavyzdžiui, kaip magistro darbą esu pradėjęs kurti riedlentę, – paaiškina bėgimo su kliūtimis trasoje besivaržantis sportininkas, kuris riedlentei tobulinti turės dar apie metus. – Labiau dirbu ties mechaniniais dalykais. Magistro darbas bus tiriamasis, bet per jį tobulinsiu riedlentę, kuri jau yra pagaminta ir ja važinėju. Smagiai važiuoja. Ir išsiskirti pavyko. Riedlentės nėra mano pomėgis, prieš tai nebuvau išbandęs, bet pasigaminau, pamačiau, kad kompaktiška, paprasta nešiotis, – ir važinėju. Kartais sulaukiu praeivių žvilgsnių.“
M.Vrašinskas su pažįstamu iš sporto inžinerijos srities yra prisidėjęs prie dar vieno sporto prietaiso gimimo. „Esu sukūręs bėgikų greičiui matuoti skirto prietaiso elektroninę dalį – pats suprojektavęs, padaręs ir suprogramavęs. Yra ir daugiau idėjų, bet reikia turėti laiko joms įgyvendinti“, – sako Martynas.
Šis pomėgis kartu yra ir jo darbas, tik štai laiko trūksta. Kita vertus, sako Martynas, kadangi tai pomėgis, jis pats pas tave ateina – per prievartą nereikia imtis. Iš ryto treniruotė, mokslo metais vakare – universitetas, o kiek per pietus pavyksta rasti laiko, tiek jo skiria pomėgiui.
Kaip pavyko rasti nišą ir sportą suderinti su ne itin dažnu pomėgiu? „Gal tai viena iš baimių labai nenuklysti – norėčiau būti vienos srities ekspertas. Kaip lengvaatletis žinau, ko reikėtų sportininkams, todėl ir toliau gyvenime norėčiau bandyti sieti šias dvi sritis“, – atsako bėgikas.
Nuo jaunumės jį traukė sportai, susiję su technika, pavyzdžiui, dviračių. „Tik va lengvoji atletika toks gal nukrypimas, – juokiasi bėgikas, nuo devynerių metų sportuoti pradėjęs nuo kiokušin karatė. – Bet man, kaip taikiam žmogui, kontaktinis sportas pasirodė nelabai priimtinas, todėl po ketverių metų perėjau į lengvąją atletiką. Bet visą gyvenimą nesportuosiu, matyt, baigęs sportą persimesiu į pomėgį – į techniką.“
Bėgiojantis programuotojas
Pirmiausia rinkodaros studijas baigęs lengvaatletis Rapolas Saulius į mokslą žiūrėjo kaip atsarginę sporto versiją. Juk visą gyvenimą nesportuosi. Su tokia pat mintimi vėliau nuėjo į programuotojų kursus, po kurių įsidarbino banke ir jau daugiau nei dvejus metus jame dirba programuotoju.
„Mano darbas iš pradžių buvo kaip atsarginis planas, nes Lietuvoje iš sporto pragyventi beveik neįmanoma. Sunku suderinti normalų darbą su sportu, bet kažkaip sukuosi. Dirbu iki penkių, tada vakare treniruotė. Nuovargį jaučiu, bet stengiuosi ir darbe pajudėti, kuo mažiau sėdėti“, – sako lengvaatletis, kuris savo darbą, tai yra programavimą, vadina pomėgiu.
Trenerė į šį jo blaškymąsi nelabai kaip žiūri, bet išvykti į treniruočių stovyklas, varžybas leidžia darbo vadovas. „Galiu savo pomėgį ir kartu darbą suderinti su sportu, nes vadovas išleidžia visur, kur reikia“, – sako 110 m su barjerais bėgiojantis R.Saulius.
Dėl dar vieno jo pomėgio kalčiausias kaimynas. Tai jis įsigijo vienratį ir Rapolui davė pabandyti. Išmokęs važinėti ir nuosavą įsigijęs dabar ir pats kitiems pamėginti duoda – atsiveža į darbą ir kolegas banke pamoko. Ar nepavojinga?
„Jei išmoksti ir tvarkingai važiuoji, pavojinga nebus. Avarijų nė karto nesu patyręs. Tik su juo didelio atstumo nenuvažiuosi, nes visą laiką reikia minti, bet per vienas dviratininkų varžybas pusę 10 km trasos nuvažiavau. Kiti raumenys dirba nei bėgime, todėl nelabai man leidžia juo važinėti“, – pasakoja R.Saulius.
Dėl to vienračiui lieka atostogos, kurios šiemet nusimato vėlyvos, nes bėgikas bandys patekti į rugsėjo gale prasidėsiantį pasaulio čempionatą Dohoje. Iki to laiko jis draugams dar nusiųs ne vieną savo darytą fotografiją, kad šie atnaujintų socialinių tinklų paskyras. Fotografavimas ir nuotraukų modifikavimas – tai dar vienas Rapolo pomėgis.
Kalbinti sportininkai sutaria, kad sportinis režimas – būtinas ir geras dalykas, bet kas per daug – tas nesveika. Būtina mokėti mintis nukreipti kitur, pajusti naujų potyrių, išvėdinti galvą. Štai čia juos ir gelbsti pomėgiai.
„Treniruočių režimas, rutina – geras dalykas, bet kai jis tęsiasi ilgai, išgręžia ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Tada norisi bent menko atotrūkio“, – sako M.Morauskaitė.
Ar R.Saulius nesvarsto mesti darbo ir labiau atsidėti sportui? „Manau, man būtų blogiau, nes visą laiką sportuoti būtų per didelis krūvis. Man smagiau viduriukas, balansas, kai duodi ir galvai, ir kūnui padirbėti“, – prisipažįsta sportininkas.
„Režimo reikia, bet kai jo per daug – smegenys pavargsta“, – patikina V.Korobovas, savo ekstremaliais pomėgiais sugebėjęs užkrėsti ir tėvus.