Lietuvos tinklinio patriarchui, legendiniam treneriui ir tinklinio puoselėtojui kauniečiui Vytautui Jankui sausio 29-ąją sukanka 90 metų.
Praėjusiais metais Lietuvos tinklinis minėjo 90 metų jubiliejų, o šiandien tokį pat garbingą jubiliejų švenčia Vytautas Jankus - žmogus, kuriam tinklinis yra tarsi antrasis gyvenimas. Su juo keliasi ir eina miegoti, apie jaunystėje pamėgtą sporto šaką gali kalbėti nesustodamas ištisas valandas.
Praėjusiais metais V. Jankui per „Kauno sporto apdovanojimus“ buvo įteiktas apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus sportui“.
Jubiliatas buvo nepaprastai laimingas, nes jis – vienmetis su Lietuvos tinkliniu, jam atidavė visą savo gyvenimą. V. Jankus visose varžybose yra laukiamas ir gerbiamas.
„Ilgai dirbau pedagoginį darbą, sutikau šimtus jaunų žmonių, kurie siekė tapti treneriais, gerais žmonėmis“, - sako jubiliatas.
Kaip tapote tinklininku?, - paklausėme V. Jankaus.
Kauno 4-ojoje gimnazijoje, kurioje mokiausi, tinklinis nebuvo populiarus - visi žaidė krepšinį, kvadratą.
Buvau eilinis sportininkas, Vilniaus universitete norėjau studijuoti ekonomiką. Tačiau mano tėvas buvo Antano Smetonos laikų karininkas, be to, 1948-aisiais tuometė „Komjaunimo tiesa" išspausdino atvirą laišką abiturientui Vytautui Jankui, ir man keliai į aukštąsias mokyklas užsidarė.
Pavyko įstoti į Kūno kultūros institutą, tapau tinklinio specialistu. Pirmieji mano tinklinio mokytojai buvo Danutė Lupeikaitė-Gedminienė ir Augustinas Karkauskas, kuriuos ypatingai gerbiau, jie man buvo dideli autoritetai.
1952–1954 m. atstovavau Lietuvos rinktinei, tapau III Lietuvos spartakiados čempionu.
Daug mokiausi iš 194 –aisiais Kūno kultūros instituto komandoje žaidusio Tado Kižio, kuris buvo tikras akrobatas, virtuozas, „žuvele" traukdavo beviltiškus kamuolius.
Treneris Augustinas Karkauskas pastebėjo, jog neblogai perduodu kamuolius iš viršaus, jis komandoje man patikėjo jungiančiojo žaidėjo poziciją.
Puolėjai iš šlako aikštelių išeidavo balti, švarūs, o aš - juodas. Tinklinis atitiko mano charakterį: žaidimas nėra šurkštus, aikštelėje nėra kontakto su varžovu. Viskas daroma gražiai ir kultūringai.
Visą gyvenimą praleidote Kūno kultūros institute, ar neatsibodo darbas vienoje įstaigoje?
Institutą baigiau 1952–aisiais ir man buvo pasiūlyta čia pasilikti ir dirbti dėstytoju.
Mano darbo knygelė - kaip skaisti mergelė: joje buvo tiktai vienas įrašas - Kūno kultūros institutas.
Didelę įtaką institute darė ir puikūs pedagogai Valerijus Grešnovas, Stepas Butautas, profesorius Stanislovas Stonkus, kuris man įrodė, kad, labai norint, įmanoma viską pasiekti.
Turėjau nemažai visuomeninių pareigų – buvau sporto klubo, profsąjungos vietos komiteto, Instituto statuto ir etikos komisijos pirmininkas, Kauno miesto tinklinio federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas.
Nuo 1991–ųjų Lietuvos tinklinio federacijoje vadovavau jaunių komisijai, domėjausi jaunųjų tinklininkų reikalais.
Dirbau su keliais Lietuvos tinklinio federacijų prezidentų, tačiau geriausias iš jų - Steponas Batoras, reiklus ir principingas vadovas.
Didelis mano pomėgis buvo teisėjavimas. Kiekvienos rungtynės, kurioms teisėjaudavau, man būdavo didelė šventė.
Visada šventai ir sąžiningai atlikdavau šias pareigas, stengdavausi būti objektyvus, kruopščiai rengdavausi kiekvienoms varžyboms.
Išugdėte daug puikių tinklininkų, kokie buvo jūsų darbo principai?
Savęs treneriu nelaikiau, nors didžiavausi, kad buvau šalies moterų rinktinės, kuriai vadovavo Steponas Batoras, antruoju treneriu.
Mano treniruojama Instituto vyrų komanda laimėjo populiariosios „Sporto" taurės varžybas.
Atsidėjau metodiniam darbui, sukauptas žinias perduodavau savo mokiniams. Turėjau daug puikių studentų, kuriuos malonu prisiminti. Tai - Algimantas Juozaitis, Aleksandras Novikovas, Vytautas Skunčikas, Julius Jankauskas, Vytautas Akstinavičius, Vitalijus Barilka.
Tačiau skaudu, kai mūsų studentai tinklininkai, gavę į rankas diplomus, palūždavo, susidūrę su pirmaisiais sunkumais ir mesdavo trenerio darbą.
Nuolat galvodavau, analizuodavau, kad mes, pedagogai, gal ko nors nepadarėme, nesugebėjome įskiepyti meilės sunkiam trenerio darbui.
Pirmiausiai studentą stengdavausi priversti gerbti tinklinį ir tą žmogų, kuris jį moko. Juos bandydavau įtikinti, kad, baigus LKKI, treneriais iškart netampama - gyvenimas parodo, ar jie dirbs treneriais.
Koks džiugiausias jūsų sportinio gyvenimo įvykis?
Niekada neužmiršiu, kai mes, kauniečiai (komandoje žaidžiau ir aš, jau sulaukęs 35 metų) po atkaklios kovos rezultatu 3:2 nugalėjome Vilniaus tinklininkus ir tapome III Lietuvos spartakiados čempionais.
Įsiminė ir mūsų jaunųjų tinklininkų debiutas 1995–aisiais Europos jaunių čempionato atrankos turnyre Lenkijoje.
Daug džiaugsmo suteikė kartu su Algimantu Juozaičiu išleistas pirmasis leidinys apie tinklinį.
Ko, Jūsų nuomone, trūksta šiandienos tinkliniui, kad jis būtų toks energingas, kaip ankstesniais metais?
Kad tinklinis būtų gyvas ir energingas, priklauso nuo mūsų pačių, tarpusavio santykių, atsidavimo mėgstamai sporto šakai, pareigingumo.
Lietuvos tinklinio federacija, kaip ir kitų sporto šakų federacijos, - visuomeninė organizacija.
Jei žmonės pasitiki tavimi ir išrenka į Federacijos vykdomąjį komitetą - atiduok visas jėgas, dirbk negailėdamas savęs, neieškok sau naudos.
Labai darbšti ir darni buvo Federacija, vadovaujama vilniečio Stepono Batoro. Vieni kitiems padėdavome, dirbome išvien.
Dabar šito nėra. Visas darbas dažniausiai suverčiamas federacijos prezidentui ar generaliniam sekretoriui, o komisijos nėra veiklios. Kam tada jos renkamos?
Ilgus metus dirbau Lietuvos tinklinio federacijos vykdomajame komitete, gerai žinau, kaip brangus kiekvienas litas, tačiau net nežinojau, kiek mano vadovaujamai jaunių komisijai buvo skiriama pinigų.
Kai nežinojau - nieko konkretaus negalėjau daryti, planuoti, turėjau laukti kažkieno malonės.
Mūsų jaunimas tikrai neblogas, pradėtą darbą reikia tęsti toliau, jį kryptingai rengti Lietuvos moterų ir vyrų rinktinėms, kuo daugiau rungtyniauti.
Bet atsimušama į pinigus. Salės tinklinio komandos dažniausiai žaidžia namie, išvykti į užsienį ir išbandyti jėgas su bendraamžiais - didelė prabanga.
Jūsų žmona Zita – irgi atsidavusi tinkliniui, ilgai dirbo tuometėje Kauno tinklinio mokykloje direktoriaus pavaduotoja. Tinklinis jus suartino. Kiek metų abu kartu?
Visą gyvenimą (šypsosi ... ). Mums didelė garbė, kad abu dar esame kviečiami į varžybas, galime pabūti kartu su draugais, žaidėjais.
Tinklinį anksčiau žaidė dukra Vitalija, bet ji turėjo gerą klausą ir mokytojai nukreipė į muzikos mokyklą. Dabar dukra gyvena Čikagoje. Muzikos mokyklą baigė ir sūnus.
Ar vis dar jums patinka operetė?
Operetė - mano hobis. Ir žiūrėti bei, kiek sugebu, padainuoti. Mėgstu dainą „Linksmas aš". Visą laiką mėgau žaisti šachmatais, labai vertinu didelius žmonos kulinarinius sugebėjimus, ypač skaniai pagaminant žuvį.
* * *
Gyvenimo etapai
Gimė 1930 m. sausio 29 d. Jonavoje, 1952 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą.
Po studijų 2007 m. dirbo LVKKI – buvo Sporto žaidimų katedros dėstytojas (1952 m.), vyr. dėstytojas (1964 m.), docentas (1990 m.), instituto sporto klubo pirmininkas (1957-1958 m.), instituto profsąjungos pirmininkas (1962-1964 m.), Neakivaizdinio skyriaus prodekanas (1981-1990 m. 1949–1963 m. ).
1963 m. tapo Lietuvos spartakiados čempionu. 1970 m. V. Jankui suteiktas Lietuvos trenerio vardas, 1953-1962 m. jis treniravo Kauno ir Lietuvos merginų bei vaikinų, moterų ir vyrų rinktines.