Ar Le Manas išjudins Lietuvos sirgalius?

Kai vilnietis šešiolikmetis Gustas Grinbergas 2019 metais pradėjo dalyvauti Europos Le Mano serijoje (ELMS), daugelis gūžčiojo pečiais pečiais nesuprasdami kokios tai lenktynės. Startas Azijos Le Mano serijoje (AsLMS) ir pirmoji pergalė Australijoje jau atkreipė ne tik austosporto specialistų dėmesį. Panašiai kažkada buvo ir su Dakaru. Lietuviai Afrikoje važiuodavo, bet nedaugelis suprasdavo koks sudėtingas tas bekelės maratonas. Dakaro žvaigždė Lietuvoje sužibo tada, kai jo populiarinimo ėmėsi Benediktas Vanagas su komanda, o saulė užsidegė, kai į dalyvių būrį įsijungė Vaidotas Žala ir Antanas Juknevičius.

Žinomumas padidėjo tiek, kad prieš porą metų apie Dakarą jau pradėta diskutuoti Vilniaus troleibusuose. Ar Le Manui pavyks sujaudinti Lietuvos autosporto gerbėjų širdis bus matyti, bet kol kas pradžia visai nebloga.

 

Taigi, kokia ta Le Mano dvasia ir kas ten vyksta. Le Mano piramidės viršūnėje – legendinės Le Mano 24 valandų lenktynės Prancūzijoje. Kai kas sako, kad tai didžiausias sporto renginys pasaulyje, su 300 000 žiūrovų šalia trasos. Nors populiariausias sportas futbolas, bet stadiono, kuriame tilptų tiek žiūrovų kol kas neįmanoma pastatyti. Kiti sako, kad Indy 500 ar NASCAR surenka daugiau žiūrovų trasoje, bet Le Manas prieš konkurentus laimi ir TV žiūrovų skaičiumi. Nes jis vienodai mylimas visuose kontinentuose. 

 

Le Mano stiprybė tame, kad tai ne vienas renginys metuose. Pavasarį ir vasarą vyksta Europos Le Mano Serija, žiemą – Azijos Le Manas. Taip pat JAV IMSA vykdo savo čempionatą, kuriame dalyvauja Le Mano techninius reikalavimus atitinkantys automobiliai. Le Mano įdomumas dar ir tame, kad vienu metu lenktynių trasoje lenktyniauja skirtingų klasių ir greičio automobiliai. Greičiausi Le Mano prototipai lenkia lėtesnius, tie mirksėdami šviesomis iš trajektorijos veja GT klasės „Porsche“, „Ferrari“ ar „Aston Martin“. Ir visi turi saugiai išsitekti ant asfalto, neprarasti brangių sekundžių. 

 

Azijos ir Europos Le Mano serijų lenktynės vyksta keturias valandas. Jų metu keičiasi vairuotojai (kiekvienoje komandoje yra 2-3 pilotai), pilami degalai, keičiamos padangos. Tačiau lenktynių savaitgalis prasideda gerokai anksčiau. Penktadienis paprastai skiriamas vadinamiems privatiems testams. Komandoms suteikiama galimybė išsibandyti automobilius, lenktynininkai susipažįsta su trasa. Šeštadienis prasideda dvejomis oficialiomis treniruotėmis. Nuo pirmosios treniruotės starto prasideda ir labai griežtų taisyklių taikymas. Ne tik lenktynininkai, bet ir mechanikai ar fotografai privalo būti su nedegiais apatiniais, kombinezonais, šalmais. Organizatoriai nesismulkina ir už bet kokius pažeidimus skiria įspūdingas baudas. Pavyzdžiui, trasoje įvykus avarijai, teisėjai iškelia raudonas vėliavas. Tai reiškia, kad treniruotė stabdoma, o lenktynininkai maksimaliu 80 km/h greičiu turi sugrįžti į boksus. Viršysi nustatytą greitį, iškart paklosi 1000 Eur. Jokių paklaidų čia niekas netaiko.

 

Kvalifikacijai kiekvienai automobilių klasei skiriama tik 15 minučių. Daugiau ir nereikia, nes padangos optimaliai dirba tik 2, daugiausiai 3 ratus. Vėliau sukibimas prastėja ir gero rato įveikimo laiko nepavyks pasiekti. Beje, LMP2 klasės komanda lenktynių savaitgalio metu gali sunaudoti 6 komplektus padangų. Du komplektai skiriami treniruotėms, keturi – kvalifikacijai ir lenktynėms. Degalų šie 500 AG pasiekiantys monstrai ryja tiek pat daug, kiek valgo padangų.  Pilno 75 litrų bako užtenka maždaug 50 minučių lenktynių laiko, o specialia įranga bakas užpildomas per maždaug 25 sekundes. 

 

Sekmadienį – didžioji diena. Lenktynių startas paprastai duodamas apie vidurdienį, bet iki to laiko lenktynininkai dar turi nemažai veiklos. Susirinkime su komandos vadovu išklausoma patarimų, sustyguojamas lenktynių planas, vairuotojų pasikeitimų eiliškumas. Vėliau, kai žiūrovams leidžiama patekti į „Pit lane“, laukia autografų sesija. Prieš pat startą, kai automobiliai jau išrikiuoti trasoje, dar kartą atsiranda galimybė pabendrauti su gerbėjais. Jie įleidžiami į starto zoną, gali nusifotografuoti su pilotais, apžiūrėti automobilius iš arti. 

Lenktynėms startavus, prasideda didysis nervingo laukimo maratonas. Lenktynininkai, inžinieriai, mechanikai gyvai lenktynių nemato, tik girdi. Tiesiog iš bokso, kuriame visi palinkę prie kompiuterių monitorių, trasos nesimato. O iš bokso išeiti negalima, nes bet kuriuo metu automobilis gali sugrįžti nesuplanuotam sustojimui. Taip ir sėdi visi, stebėdami ratų įveikimo laikus viename monitoriuje, automobilio faktinę poziciją trasoje kitame ir TV transliaciją dar kitame. Kartais trumpo interviu užsuka žurnalistai ar TV transliacijos reporteriai.

Artėjant suplanuotam vairuotojų pasikeitimo laikui, komandos vadovas perspėja lenktynininką, kad metas ruoštis. Atliekama trumpa mankštelė, užsegamas kombinezonas, į ausis įsikišamos specialios anatominės ausinės, užsidedamas šalmas, speciali kaklo apsauga. Kai tik automobilis sustoja „Pit lane“, jis pakeliamas ant specialių pneumatinių kojų. Pilami degalai, o tuo pačiu metu keičiasi lenktynininkai. Kiekvienas jų turi ir specialiai pagal kūno formas išlietą sėdynės įdėklą, kurį prieš sėsdamas įdeda į automobilį. Mechanikas padeda prisisegti saugos diržus, pajungiamas radijo ryšys, vairuotojo identifikavimo daviklis ir vandens žarnelė. Tik baigus pilti degalus, mechanikams leidžiama keisti padangas. Atlikus visas šias procedūras automobilis išleidžiamas atgal į trasą, o visi vėl grįžta prie monitorių. Po finišo – nugalėtojų podiumas (arba ne), interviu žiniasklaidai, persirengti ir į viešbutį arba tiesiai į lėktuvą.

 

Atrodo, kad daug keliaujantys lenktynininkai gali pasigrožėti daugelio šalių įdomybėmis, tačiau taip nėra. Australijoje G.Grinbergas išvažiuodavo į trasą ryte, į viešbutį grįždavo vėlai vakare. Malaizijoje buvo labai panašiai, bet kadangi čia lenktynės vyko vakare, todėl rytais galima buvo ilgiau pamiegoti, paplaukioti baseine. Bet komandos nustatytu laiku privalai būti trasoje. Nesvarbu, kad didelę laiko dalį ten nieko neveiksi, tačiau bet kuriuo metu gali iškilti klausimų dėl automobilio reguliavimo, žiniasklaidai prireiks komentaro, ar bus sušauktas neplanuotas pasitarimas, kuriame lenktynininkas privalo dalyvauti. 

 

Egzotiško maisto taip pat daug nepaskanausi. Tenka labai daug dėmesio skirti mitybai, nes dvi valandos 300 km/h lekiančiame automobilyje reikalauja daug energijos. Malaizijoje žiūrovai klausė ar lenktynininkai važiavimo metu stiprinasi energetiniais gėrimais? Tikrai ne. Specialiame konteineryje į automobilį įdedamas tik vanduo ir tik šiek tiek mažiau nei 1 litras. Į lenktynių pabaigą jis tampa arbatos šiltumo, bet skysčių vis tiek reikia, nes piloto vietoje temperatūra kartais pakyla ir iki 60 laipsnių. Tačiau po važiavimo galima atsigaivinti ne tik vandeniu. Gustas Malaizijoje vartojo „DYNAMI:T Vitamin Energy“ gėrimą, kurio sudėtyje nėra centrinę nervų sistemą stimuliuojančių medžiagų. Beje, lenktynininkus, kaip ir kitus sportininkus, bet kada gali patikrinti dopingo kontrolieriai, todėl jie taip pat privalo visuomet galvoti ką valgo ar geria, kad netyčia organizme neatsirastų draudžiamų medžiagų.

    

Po trumpo poilsio prieš Tailande vyksiantį paskutinį šių metų Azijos Le Mano serijos etapą, lenktynininkai jau susirinko į Buriramo mieste esančią trasą. Šeštadienį vyks treniruotės ir kvalifikacija, o sekmadienį 6:45 Lietuvos laiku – lenktynių startas.