Ambicijų pakliūti į 2020 m. paralimpines žaidynes turintys sportininkai itin daug laiko praleidžia „Impuls“ treniruoklių salėje.
Jų troškimai dideli, bet jie tiki, kad nėra nieko neįmanoma. Nors šie vyrai turi įgimtą ar įgytą negalią, tai nėra kliūtis siekti svajonių. Paratriatlonininkas Ernestas Česonis ir Lietuvos vyrų golbolo rinktinė siekia bilieto į 2020 m. Tokijo paralimpines žaidynes. Jį iškovoti bus nelengva, bet geriau bandyti, nei vėliau gailėtis, kad nieko nedarei.
Paratriatlone reikia greitai plaukti, minti dviratį ir bėgti. Golbolo aikštėje svarbus gebėjimas pataikyti kamuolį į vartus ir apsiginti, nors tai daryti tenka aklinoje tamsoje – nematant nei aikštės, nei kamuolio.
Greta gero psichologinio ir taktinio pasirengimo itin svarbus ir fizinis. Tad ambicijų pakliūti į Tokijo žaidynes turintys parasportininkai itin daug laiko praleidžia sveikatingumo klubo „Impuls“ treniruoklių salėje.
Treniruotėms – idealios sąlygos
„Prieš porą metų pradėjęs sportuoti paratriatloną, susipažinau su „Impuls“ plaukimo treneriu Kęstučiu Steponavičiumi, nes sunkiausia man buvo vėl išmokti plaukti, – pasakojo be dalies kairiosios rankos gimęs E .Česonis. – Vėliau pradėjau nuolat lankytis „Impuls“ klube Kareivių gatvėje, Vilniuje. Man ten – idealios sąlygos. Esu labai dėkingas „Impuls“, kad mane remia ir leidžia sportuoti kiek noriu ir kada noriu.“
Tos „idealios sąlygos“ – 25 metrų baseinas, kuriame kone kasdien E. Česonis praleidžia po pusantros arba dvi valandas. Be to, modernūs treniruokliai leidžia paratriatlonininkui treniruoti ir neįgalią kairiąją ranką. Šaltuoju sezonu, kai nebegali dviračio minti lauke, E. Česonis persėda ant treniruoklio „Impuls“ klube.
„Žiemą kartais ten praleidžiu ir keturias valandas. Kai nėra šlapdribos ir pernelyg nešalta, galiu bėgti ir lauke. Tačiau plaukiu ir dviratį minu klube. Vasarą į baseiną einu rečiau, tačiau man vis tiek būtina tobulinti techniką ir lavinti greitį, tad tai dariau „Impuls“ baseine“, – teigė paratriatlonininkas.
„Impuls“ bendradarbiauja ne tik su E. Česoniu, bet ir su Lietuvos vyrų golbolo rinktine.
Nors golbolo, dar vadinamo aklųjų rieduliu, aikštėje itin svarbi taktika, ne ką mažiau reiškia geras fizinis pasirengimas.
„Be fizinio rengimo treniruočių nieko nebus, todėl esame itin dėkingi „Impuls“ už galimybę sportuoti bet kada ir neribotą laiką. Juokauju, kad šiais laikais net šaškėmis negali gerai žaisti be fizinio pasirengimo. Golbole būtinas ir staigumas, ir ištvermė, ir greitis. Ten nereikia bėgti, bet reikia būti staigesniam už varžovą, kad mesdamas kamuolį užkluptum jį nepasirengusį“, – tvirtino Lietuvos vyrų golbolo rinktinės treneris Valdas Gecevičius.
Jis pats puikiai mato, bet dirba su aklaisiais ir silpnaregiais. Treniruoklių salėje juos tenka palydėti iki treniruoklių, ilgiau paaiškinti, kaip kokį pratimą atlikti. Tačiau tai neerzina kitų „Impuls“ lankytojų. Net priešingai – dauguma savanoriškai užleidžia treniruoklius golbolo rinktinės vyrams.
Ir E. Česonis, ir Lietuvos vyrų golbolo rinktinė rengiasi Tokijo paralimpinėms žaidynėms, nors dar neturi į jas kelialapių. Patekti į paralimpiadą – pagrindinis užsispyrusių vyrų tikslas.
Geležinio žmogaus svajonė
Svajonėms reikalingi sparnai, bet, norint tų svajonių pasiekti, būtinas geležinis užsispyrimas.
Svajoti nebijantis geležinis žmogus 36 metų E. Česonis tiki, kad yra pajėgus nuskristi iki Tokijo paralimpinių žaidynių, nors sportuoti paratriatloną jis pradėjo vos prieš porą metų, o ir konkurencija šiame sporte – itin didelė.
Kelionę į Tokijo paralimpiadą Ernestas pavadino „Iron Wings 2020“ (iš anglų kalbos – „Geležiniai sparnai 2020“).
E. Česonis gimė turėdamas kairiosios rankos negalią – dalis galūnės buvo neišsivysčiusi. Tuomet medikai negalėjo pasakyti, kodėl taip nutiko, o ir Ernestas niekada pernelyg į tai nesigilino.
„Jei negalia būtų atsiradusi po traumos, gal būtų sunkiau psichologiškai. Aš toks gimiau, augau, matydavau, kad kiti žmonės turi dvi rankas, bet man nekildavo klausimų, kodėl man taip yra. Yra ir, matyt, taip turėjo būti“, – savo negalios Ernestas nesureikšmina.
Net priešingai – jis noriai apie ją pasakoja ir džiaugiasi, kad vis daugiau jaunų žmonių apie tai paklausia. Dar prieš dešimtmetį apie tai kalbėti daug kam atrodė nepriimtina, tad vaikščiodamas mieste ar važiuodamas troleibusu E. Česonis jausdavo jį smaigstančius klausiamus žvilgsnius.
Paauglystėje jis neišvengė patyčių, o pravardė „berankis“ jam atrodė kaip keiksmažodis. Bet Ernestas niekada nesijautė nevisavertis. „Aš – toks pat kaip visi, tik neturiu galūnės“, – drąsiai pareiškia.
Susitaikyti su negalia jam labiausiai padėjo sportas. Iš pradžių – futbolo, vėliau – ir lengvosios atletikos treniruotės. Pastaruosius porą metų E. Česonis paniręs į paratriatloną.

Iš naujo mokėsi plaukti
2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse pirmą kartą varžėsi ir paratriatlonininkai. Tada E. Česonis dar nieko nežinojo apie šią sporto šaką.
Tačiau kartą geras draugas paklausė, kad gal Ernestui vertėtų išmėginti jėgas būtent paratriatlone. Bičiulio pasiūlymas sportišką vilnietį intrigavo.
Vaizdo įrašų platformoje „YouTube“ peržiūrėjęs triatlono varžybas, Ernestas nutarė pabandyti jose dalyvauti.
Pradžia buvo nelengva. Pirmiausia dėl to, kad teko iš naujo mokytis plaukti. Vaikystėje jis bandė plaukti, bet vėliau šią šaką apleido.
„Man buvo šokas: kaip čia iš viso reikia plaukti?! Bet užsispyriau – jei jau pradėjau, reikia ir pabaigti“, – pasakojo E. Česonis.
Paratriatlonininkai plaukia laisvuoju stiliumi. Neįgalia kairiąja ranka Ernestas gali atlikti tik nedidelį grybšnį, tad kompensuojasi plaukdamas sveika dešiniąja ranka. Taip plaukiant kenčia stuburas – dažniausiai skauda kaklą.
Bet E. Česonis jau sugeba ignoruoti šį skausmą: „Dabar jau tiesiog plaukiu ir plaukiu – nebejaučiu diskomforto. Man reikia tobulėti, plaukti greičiau, tad ties tuo ir stengiuosi susitelkti. Kai pradedu lenkti sveikuosius, atsiranda dar daugiau motyvacijos. Nors šiaip esu savikritiškas – net kai man sako, kad viskas buvo puiku, aš būnu nepatenkintas ir noriu, kad būtų dar geriau.“
Plaukti Ernestas privalo be protezo. Bet sėsdamas ant dviračio, jį dedasi – taip lengviau laikyti vairą. Pavojingiausia, kai vyras šoka nuo važiuojančio dviračio, kad greičiau leistųsi į paskutinės paratriatlono rungties – bėgimo – trasą. Protezas suprakaituoja, tad šokant nuo dviračio gali išsinerti. Bėga Ernestas irgi be protezo, nes rankai taip lengviau „kvėpuoti“.
Pirmosios E. Česonio, kaip paratriatlonininko, varžybos vyko Estijoje. Tąsyk vilnietis dalyvavo pusės klasikinio triatlono, dar vadinamo „Ironman“, varžybose – plaukė 1,9 km, dviratį mynė 90 km, bėgo 21 km. Bet paralimpinė distancija yra 750 m plaukimas, 20 km važiavimas dviračiu ir 5 km bėgimas. Tad E. Česonis dabar ir dalyvauja sprinto varžybose.
Svarbiausia – nepasiduoti
Baigiantis birželiui, prasideda paratriatlonininkų atrankos į Tokijo žaidynes ciklas. Sportininkai į jas bus atrenkami pagal reitingą, sudaromą iš trejų geriausių sezono varžybų.
E. Česonio klasėje į Tokiją pateks aštuoni pajėgiausi paratriatlonininkai. Dar vienas papildomas kelialapis bus skirtas šaliai.
Tačiau tam, kad pakliūtų į atrankos varžybas, sportininkai irgi turi turėti pakankamai reitingo taškų. Ernesto klasėje varžosi apie 70 paratriatlonininkų, o varžybose dalyvauti gali daugiausia 10.
E. Česonis dabar pasaulio reitinge yra dvidešimtas. Nors į varžybas lengviau patekti aukštesnį reitingą turintiems atletams, viena kita vieta jose paprastai skiriama ir reitinge žemiau esantiems sportininkams.
„Konkurencija mūsų šakoje didelė, o sportininkų lygis yra labai aukštas. Bet viskas įmanoma – reikia siekti savo tikslų ir nepasiduoti. Kito kelio nėra“, – įsitikinęs E. Česonis.
Ernestas varžosi stipriausioje paratriatlono klasėje: „Save laikau sveiku žmogumi, tik neturiu dalies rankos. Mano klasėje daugmaž visi sportininkai vienodi – dauguma neturi rankos iki alkūnės. Tiesa, dalis turi ir abi rankas, ir abi kojas. Gal tai – paralyžius, dėl kurio jie gali varžytis būtent šioje klasėje?“
Silpnesnėje klasėje varžosi paratriatlonininkai, neturintys rankos iki peties. Savo klases turi aklieji ir silpnaregiai, vežimėliuose sportuojantys atletai.
Gebėjimas atsikratyti jaudulio
E. Česonis sako, kad vienodai gerai jaučiasi visose paratriatlono rungtyse. Visų rezultatai gerėja, o pasirodymas plaukiant, minant dviratį ar bėgant priklauso nuo įvairių veiksnių.
„Vienose varžybose plaukiu ir bėgu prasčiau, bet minu geriau. Kitose – priešingai. Pats kozirius statyčiau ant bėgimo, bet kartais ir bėgti nesiseka, o sekasi plaukti. Daug priklauso ne tik nuo fizinio pasirengimo, bet ir nuo to, kaip psichologiškai jaučiuosi, nuo orų ir net nuo to, kaip išsimiegu“, – tvirtina atletas.
E. Česonis dirba su savimi, kad atlaikytų psichologinę įtampą ir prieš varžybas pailsėtų, tad stengiasi mažiau laiko praleisti internete ir socialiniuose tinkluose. Naršymas juose – saviapgaulė, kai lyg ir bandai užsimiršti, bet smegenys vis tiek dirba.
Jaudulį prieš startą E. Česonis slopina kvėpavimo pratimais. „Kai prieš plaukimą jau stoviu prie vandens, stengiuosi nukreipti mintis į varžybas. Tada įsivaizduoju, ką toliau darysiu – kaip plauksiu, minsiu dviratį ir bėgsiu. Tai padeda susikaupti“, – teigė paratriatlonininkas.
Besąlygiškai palaiko žmona
Sportas dabar – pagrindinė E. Česonio veikla. Tam, kad galėtų siekti svajonės patekti į paralimpines žaidynes, vyras metė darbą ir atsidėjo treniruotėms.
Siekti svajonės Ernestui padeda rėmėjai. Jį besąlygiškai palaiko ir žmona Jelena. Sutuoktiniai Gariūnų turgavietėje turi krautuvėlę, kurioje prekiauja Lietuvos ūkininkų sūriais.
„Tiesą sakant, žmona rūpinasi ta sūrine, aš dabar nedarau daugiau nieko – tik sportuoju. Kitai veiklai neturėčiau laiko“, – prisipažino E. Česonis, kartais per dieną turintis ir po tris treniruotes.
Gal dėl to jo ambicijos patekti į Tokijo paralimpines žaidynes ir neatrodo per didelės. Nepaisant to, kad paratriatloną jis atrado vos prieš dvejus metus.
„Svarbiausia, kad būsiu pabandęs. Tai daug geresnis sprendimas, nei nebandyti ir vėliau graužtis dėl to, ką galėjau padaryti, bet nepadariau“, – neabejoja E. Česonis.
Į golbolą – iš moterų krepšinio
58 metų V. Gecevičius prie Lietuvos vyrų golbolo rinktinės vairo stojo po dviejų dešimtmečių krepšinyje. Kai buvęs moterų krepšinio treneris ir administratorius metų pradžioje sulaukė Lietuvos aklųjų sporto federacijos generalinės sekretorės Neringos Paraščiuk-Balčiūnienės pasiūlymo treniruoti golbolininkus, iš pradžių neteko žado.
„Pamaniau, kad ji ką nors supainiojo, nes neturėjau jokio supratimo apie golbolą. Išskyrus tai, kad ši komanda turi labai daug titulų“, – prisipažino V. Gecevičius.
Tačiau niekas nieko nesupainiojo. V. Gecevičių golbolininkams rekomendavo kažkuri krepšininkė, o šio sporto treneriai apskritai nėra rengiami – visi ligtoliniai irgi buvo savamoksliai.
Pastarasis golbolo rinktinės treneris Šarūnas Jukna nutarė toliau studijuoti mediciną, tad pasitraukė iš komandos. V. Gecevičius nepabūgo iššūkio nerti į nepažįstamus vandenis.
„Žaidėjams prisistatydamas pasakiau, kad atėjau kone iš gatvės, kad nesuprantu golbolo. Bet jie į mane žiūrėjo geranoriškai, galėjau su jais pasitarti. Pamažu perpratau žaidimą ir dabar jau yra lengviau“, – sakė V. Gecevičius.
Buvęs moterų krepšinio treneris jau gali paaiškinti, kas yra golbolas. Tai – nepaprastai intensyvi ir įdomi sporto šaka. Per ją žaidžiami du kėliniai po 12 minučių stabdomo laiko, tad rungtynės trunka valandą ir ilgiau.
Žaidimo esmė – pataikyti kamuolį į varžovų vartus. Vartai – 9 metrų pločio, juos gina trys žaidėjai, kurie vėliau tampa puolėjais.
Žaidėjai nemato absoliučiai nieko. Nors jie akli arba silpno regėjimo, prieš rungtynes jiems vis tiek užrišamos akys ir jie turi būti su tamsiais akiniais. Per kilogramą sveriantis minkštas kamuolys privalo bent dukart atsimušti į grindis ir tik tada įskrieti į varžovų vartus.
Kamuolys skamba, tad žaidėjai vartus nuo jo gina remdamiesi klausa ir intuicija. Teisėjas tuomet prašo tylos salėje.
Atkakliai laikosi savo tikslų
Nors V. Gecevičius anksčiau neturėjo supratimo apie golbolą, padedamas auklėtinių, sparčiai tobulėja. Jo komandoje – itin komunikabilūs ir nuoširdūs žaidėjai. Jie mėgsta bendrauti ir patys gali papasakoti daug istorijų.
Aplinkiniai dažnai nesupranta, kodėl būdami užsienio turnyruose neregiai važiuoja į pažintines ekskursijas. V. Gecevičius tvirtina, kad jie jaučia ir mato daugiau nei turintieji puikų regėjimą.
„Dauguma jų akli ne nuo gimimo – vieni apako po ligų ar traumų, kitų silpnas regėjimas dar labiau susilpnėjo. Bet jie žino, kaip atrodo žmogus, namas ar automobilis. Jie labai mėgsta klausytis ir yra smalsūs, todėl su jais bendrauti itin įdomu“, – sakė V. Gecevičius.
Be to, golbolininkai itin disciplinuoti. Pavyzdžiui, stovyklos metu jie pusryčiaudavo septintą valandą ryto, jei treniruotė būdavo numatyta dešimtą valandą, kad nereikėtų mankštintis apsunkusiu skrandžiu.
„Jei būčiau taip liepęs krepšininkėms, joms tai būtų pasaulio pabaiga. Kai kurios net dešimtą pusryčiaudamos burbėdavo, kad geriau jau būtų dar pamiegojusios. Golbolininkams dėl to nekyla klausimų“, – teigė golbolo rinktinės treneris.
Lietuvos vyrų golbolo rinktinė yra itin tituluota, tačiau ji dar neturi kelialapio į Tokijo paralimpines žaidynes. 2016 m. Rio de Žaneire lietuviai tapo paralimpiniais čempionais, yra laimėję pasaulio ir Europos čempionatus.
Bet pastarajame pasaulio čempionate užėmė tik ketvirtąją vietą ir neužsitikrino teisės žaisti Tokijuje. Jei lietuviai būtų tapę prizininkais, kelialapį į paralimpiadą būtų gavę.
Dabar liko dvi galimybės jį iškovoti. Viena jų – per birželio pabaigoje ir liepos pradžioje Amerikoje vyksiantį atrankos turnyrą. Ten dalyvaus 14 komandų ir kelialapį į Tokiją gaus dvi. Kita galimybė – tapti spalį Vokietijoje vyksiančio Europos čempionato nugalėtojais.
„Bus nelengva, nes dabar jau daug šalių moka žaisti golbolą – tam skiriamas ir dėmesys, ir lėšų. Kad iškovotume kelialapį į Tokiją, privalėsime būti ir geros sportinės formos, ir sveiki, ir psichologiškai tvirti, ir tikėtis, kad lydės sėkmė. Bet nėra nieko neįmanoma“, – įsitikinęs V. Gecevičius.