Trijų savaičių treniruočių stovykloje Meksijoje plušėjusi D.Lobačevskė olimpinių pažadų nedalina: „Viską norisi įrodyti rezultatais, o ne kalbomis.“
Maratonininkė Diana Lobačevskė ir jos gyvenimo draugas irkluotojas Mindaugas Griškonis beveik tuo pačiu metu sugrįžo iš treniruočių stovyklų: Mindaugas iš Graikijos – sekmadienį, o Diana iš Meksikos – gilią pirmadienio naktį.
Tačiau Dianai didžiulio laiko skirtumo beveik nesijautė, jau kitą dieną 8 val. ryto ji nuvežė dukrą Atėnę į darželį „Žirniukas“, o po to grįžo į namus porą valandų pamiegoti.
„Šiaip aklimatizaciją, ypač kai esu namie, greitai praeina, nes sugrįžtu į šeimą, savo namus“, - džiaugiasi Diana. Nuo praėjusių metų Šv. Kalėdų ji su šeima jau gyvena Valakampiuose, naujame nuosavame name. Tačiau olimpiečių pora namie bus labai trumpai: Diana jau kitą savaitę išvyks į treniruočių stovyklą Portugalijoje, o Mindaugas grįš treniruotis į Graikiją.
Jau pradėjai rimtai rengtis olimpiniam sezonui, ką gali pasakyti apie treniruočių stovyklą Meksikoje?, - paklausėme D. Lobačevskės.
Bijau kažką ir sakyti apie pasirengimą naujam sezonui. Praėjusių metų rudenį viskas buvo lyg ir gerai, koja netrukdė atlikyti didelių krūvių, tačiau, likus savaitei iki maratono, pradėjo ją skaudėti ir ta mini traumelė man neleido bėgti maratono, kuriam taip intensyviai rengiausi.
Todėl ir nesinori apie pasirengimą kalbėti, viskas yra jautru ir trapu. Viską norisi įrodyti rezultatais, o ne kalbomis. Kai įveiksiu maratoną, tada bus aiškiau.
Treniruočių stovykla vyko San Luis Potosi miestelio „Laloma“ sporto centre, viskas labai patiko. Į tą vietą vykau antrą kartą, prieš tai beveik tokiu pačiu metu treniravausi 2017-aisiais.
Treniruočių stovykla vyko beveik 2 tūkst. metrų virš jūros lygio aukštyje ir tai labai jautėsi. Pratybos buvo varginančios ir alinančios. Kadangi ten jau buvau, tai žinojau, ko man reikėjo laukti. Buvau tam nusiteikusi. Į Meksiką vykau jau tam pasirengusi, prieš tai sausio mėnesį tris savaites treniravausi Portugalijoje.
Į Meksiką išvykau su treneriu Česlovu Kundrotu. Buvo puikus oras. Rytais ir vakarais dažniausiai būdavo vėsoka: jeigu dieną rodydavo 30 laipsnių šilumos, tai naktį nukrisdavo iki 10 laipsnių.
Ypač patiko puiki sporto bazė, kurioje po vienu stogu sutelpa visos sporto šakos. Yra stadionas, viešbutis, kuriame mes gyvenome, maitinomės. Viskas buvo vietoje, niekur nereikėjo eiti. Kiekvieną dieną autobusiukas nuvežiodavo treniruotis į parką, kuris nuo sporto centro yra nutolęs apie 4 km, o po to parveždavo.
Aš sėsdavau į autobusiuką, o treneris – ant dviračio. Buvo superinės sąlygos: treniruotės, poilsis, maitinimasis.
Tuo metu Meksikos sporto centre treniravosi nedaug europiečių, nes kelionė į Meksiką tikrai yra varginanti, be to, 8 valandų laiko skirtumas.
Vieni visa tai pakelia, o kiti ne. Aš esu iš tų, kuri pakelia, todėl ir pasirinkau Meksiką.
Kaip pavyko surasti tą aukštikalnių vietą?
Viską susiradau pati. Kai 2016-aisiais laimėjau Meksiko maratoną, pagalvojau, o kodėl ten neatvažiavus žiemą treniruotis. Prieš tai visą laiką vykdavau treniruotis į Pietų Afriką. Internete viską susiradau, meksikiečiams parašiau laišką ir jie man iš karto atsakė.
Pirmą kartą į Meksiką buvo kažkiek rizikinga vykti, nes nežinojau, kur vykstu ir ką ten gausiu. Tačiau nuvažiavau ir likau patenkinta. Ten nieko nėra tokio, kad „Vau!“, kad kambariai būtų išpuošti ir išgrąžinti. Viskas paprasta, kuklu.
Todėl šiemet ir pasirinkau Meksiką, nes žinojau, kur važiuoju ir kas ten manęs laukia, kokios bus sąlygos. Juolab, kad meksikiečiai mane labai mėgsta. Ten ypač išpopuliarėjau, laimėjusi Meksiko maratoną.
Gal 20 ar netgi daugiau metų jo nebuvo laimėjusios europietės – nugalėdavo arba Kenijos, arba Etiopijos bėgikės.
Kai finišavau pirma, ten pasijutau superžvaigžde. Netgi dabar, bėgiojant parke, žmonės mane atpažindavo, mojuodavo rankomis, užkalbindavo.
Kai pirmą kartą treniravausi Meksikoje, man surengė fotosesiją, spaudos konferenciją.
Ar labai sunku treniruotis aukštikalnėse?
Kiekvienam yra labai skirtinga ir individualu. Tarkime man, 10 metų važinėjančiai į skirtingas aukštikalnes, Meksika, galima sakyti, yra ypatingai sunki, joje - vienos sunkiausių aukštikalnių.
Tas parkas, kuriame treniravausi, yra didžiulis, su daugybe nedidelių, neaukštų pakilimų. Tačiau kai 1-1,5 km nuolat reikia įveikti į pakilimą, kerta per kojas, kelia pulsą.
Kai 2017-aisiais pirmą kartą treniravausi Meksikos aukštikalnėse, ypač išsikankinau ir galvojau, kaip reikės dalyvauti varžybose. Tačiau kai po penkių savaičių bėgau Londono maratoną, kojos nešė į priekį.
Aukštikalnės – apgaulingas dalykas. Jeigu nesibėga, nereikia toms emocijoms pasiduoti, nereikia panikuoti, nusiminti. Tą jausmą jau gerai žinau ir dėl to neišgyvenu.
Kiek tęsėsi treniruočių stovykla?
Lygiai tris savaites. Treniravausi kaip reikiant - visas dienas, nė vienos neturėjau poilsio. Treniravausi dukart per dieną, per savaitę įveikdavau po 200 km. Kaip aukštikalnėse, tai tikrai nemažai.
Tačiau man, profesionaliai maratono bėgikei, tie skaičiai nėra jau tokie baisūs. Svarbiausia, jog nieko neskauda.
Tavo gyvenimo draugas Mindaugas Griškonis tuo metu treniravosi Graikijoje. Kas prižiūrėjo dukrą Atėnę?
Dukrelė lanko darželį, ja ypač rūpinasi močiutės – mano ir Mindaugo mamos.
Atėnytė labai pasiilgo mūsų. Ji netgi prisipažino, kad tomis dienomis, belaukdama manęs ir Mindaugo sugrįžtančių, negalėjo naktimis užmigti. Jai tikrai būna sudėtinga, kai su Mindaugu būname išvykę į treniruočių stovyklas.
Sugrįžai į žiemą, kur dabar Vilniuje treniruosiesi?
Reikia būti ypač atsargiai, kad neperšalčiau. Mindaugui nepavyko apsisaugoti, jis apsirgo.
Ačiū Dievui, kad Vilniuje, neturint remontuojamo Lengvosios atletikos maniežo, šiemetinis lietuviškasis oras yra parankus bėgioti.
Sąlygomis negaliu skųstis. Džiaugiuosi, kad dabar, kai po truputį sninga, bent jau sniego pamatysiu. Paprastai bėgioju paneriu, Vingio parke.
Kada šiemet bėgsi savo pirmąjį maratoną?
Kovo 29-ąją žadu dalyvauti pusės maratono pasaulio čempionate Gdynėje (Lenkija), o balandžio 19-ąją - Hamburgo maratone.
Po traumos nesu bėgusi nė vieno maratono, todėl šiemetinis maratonas man bus labai atsakingas ir jam kruopščiai rengiuosi.
Tai bus mano pirmoji ir paskutinioji galimybė įvykdyti Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą, kuris yra ypač aukštas – 2 val. 29 min. 30 sek.
Jeigu normatyvas būtų 2 val. 35 min. – tai ramia sąžine jį įvykdyčiau. Dabar reikės pasiekti rezultatą, artimą mano asmeniniam rekordyi (2 val. 28 min.). Dabar tvyro didelė nežinomybė, kuri mane erzina - dvejus metus dėl traumos nedalyvavau jokiose varžybose, nežinau, kaip seksis šiemet.