Marytė Marcinkevičiūtė 2020 m. vasario 27 d. 09:19

„Dviratininkų treneriai į laikrodį nežiūri“

Vasario 27 d. 80 m. jubiliejų švenčiantis Alytaus dviračių sporto treneris Napoleonas Buinauskas: „Man ramybės dar nesinorėjo.“

Alytaus dviratininkų treneris Napoleonas Buinauskas su nostalgija prisimena tuos metus, kai pats aktyviai mynė dviračio pedalus, atstovavo  „Nemuno“ ir „Žalgirio“ sporto draugijoms, dešimt metų treniravo Lietuvos moksleivių rinktinę, vadovavo Lietuvos jaunių, jaunimo, „Nemuno“ draugijos rinktinėms. Bu­vo su­rin­kęs netgi mer­gai­čių gru­pe­lę, porą metų jas treniravo.   


Napoleonas - dviračių sporto Alytuje vienas pradininkų. Tada kelis jaunuosius dviratininkus buvo subūręs didelis dviračių sporto entuziastas, dabar jau šviesaus atminimo kelių inžinierius Henrikas Kebeikis, kuris porą metų bandė juos treniruoti, tačiau dėl didelio užimtumo trenerio pareigų atsisakė. 


Visas krūvis teko N. Buinauskui, kuris, baigęs tuometį Kūno kultūros institutą su paskyrimu atvyko dirbti į Alytų.


DEBIUTAS.
 „Man patiko Alytus. Su juo susipažinau dar aktyviai sportuodamas, kai čia buvo surengta Lie­tu­vos prof­są­jun­gų dvi­ra­čių rink­ti­nės sto­vyk­la. Nesigailiu, kad pasirinkau šį miestą, kuriame puikūs žmonės, gilios sporto tradicijos“, - paaiškino jubiliatas.


1966-aisiais ge­gu­žės 15 d. tuometis Aly­taus vai­kų ir jau­nių spor­to mo­kyk­los di­rek­to­rius Ro­mas Po­cius jį priėmė dirbti dviračių treneriu. 
Tada Napoleonas dar gyveno Kaune ir į Alytų atvažinėdavo dviračiu. Surengdavo treniruotes ir grįždavo atgal į Kauną. 


Mo­kyk­los di­rek­to­rius jį įpa­rei­go­jo parengti komandą Lie­tu­vos moks­lei­vių spar­ta­kia­dai, iki kurios buvo belikęs vos vie­nas mė­nuo. Jaunasis treneris  rado šešis se­nus dvi­ra­čius ir pra­dė­jo lip­dy­ti ko­man­dą.

„Dvi­ra­čių pra­ty­bas jau bu­vo lan­kę Gin­tau­tas Kri­vic­kas ir Ze­no­nas Je­re­mi­čius. Su­ra­dau Vik­to­rą Jon­kų, Jo­ną Va­raš­ką, Sta­sį Mig­li­ną. Tai bu­vo pir­mie­ji Spor­to mo­kyk­los dvi­ra­ti­nin­kai. Vė­liau prie šios gru­pės pri­si­jun­gė Ze­no­nas Ku­ni­go­nis, Ei­mu­tis Vait­ke­vi­čius, Vir­gi­ni­jus Vil­kus, Al­gis Vo­sy­lius, Bro­nius Va­sa­ris, Sta­sys Ma­tu­le­vi­čius ir kiti. Per mė­ne­sį parengti alytiškiai moks­lei­vių spar­ta­kia­doje užėmė prieš­pas­ku­ti­nię vie­tą. Tačiau ki­taip ir ne­ga­lė­jo bū­ti, pra­džia nie­ka­da ne­bū­na leng­va. O po po­ros me­tų mano auklėtiniai jau sėk­min­gai lenk­ty­nia­vo įvai­rio­se Lie­tu­vos moks­lei­vių ir jau­nių var­žy­bo­se“, – pasakojo jubiliatas.

TIKSLAS. Jėgų ir energijos nestokojančiam jaunam treneriui kilo didelis noras suburti gerą Alytaus dviračių komandą, ir jis savo tikslą pasiekė.


„Pirmiausiai 1968-aisiais prisišnekinau į Alytų atvykti geriausią Lietuvos dviratininką Antaną Berankį, kuris tada Maskvoje atliko karinę tarnybą. 
Jo paklausiau, kur grįši po tarnybos. Atsakė, kad, kas duos butą, ten ir grįšiu. Per paskutines savo varžybas prieš išvykstant dirbti į Alytų, prisikalbinau ir Valentiną Rutkauską, tada dirbusį Kauno popieriaus fabrike prie staklių. Dvi­ra­ti­nin­kams Med­vil­nės kom­bi­na­te bu­vo su­da­ry­tos puikios są­ly­gos: jie buvo apiforminti penktos kategorijos šaltkalviais ir mo­ka­mas solidus, dau­giau nei  200 rub­lių mė­ne­si­nis at­ly­gi­ni­mas, nors jie ir nedirbo, tik sportavo.  Geriausiems dviratininkams iš pradžių buvo skirti bendrabučiai, o netrukus ir butai. Spor­ti­nin­kai bu­vo ska­ti­na­mi už pa­siek­tas per­ga­les, jais  rū­pinosi kombinato vadovai“, – prisiminė Napoleonas.
 

Netruks komandą papildė spar­čiai to­bu­lė­jan­tys vie­tos dvi­ra­ti­nin­kai, vė­liau ta­pę spor­to meist­rais Gin­tau­tas Kri­vic­kas, Ze­no­nas Je­re­mi­čius, An­ta­nas Ja­ki­ma­vi­čius, An­ta­nas Bal­čius, iš Dot­nu­vos at­va­žia­vo Vla­das Gry­baus­kas, Vy­tau­tas Be­ran­kis, Vy­tau­tas Jo­nai­tis iš Rad­vi­liš­kio, Vy­tau­tas Paškaus­kas iš Kai­šia­do­rių.


„Medvilnė“ buvo ta komanda, kuri N. Buinauskui atnešė pripažinimą.  1967–1971 m. alytiškiai lai­mė­jo Lie­tu­vos ko­lek­ty­vų var­žy­bas, o 1969-aisiais per pres­ti­ži­nes daugiadienes lenk­ty­nes ap­link Lie­tu­vą jie į į prie­kį tepra­lei­do tik Kau­no „Ban­gą“.


As­me­ni­nė­je įskai­to­je di­de­liu pra­na­šu­mu nu­ga­lė­jo A. Be­ran­kis, ku­ris net 4 min. ap­len­kė savo artimiausius varžovus. 1970-aisiais „Med­vil­nė“ vėl buvo an­tra.


1968 m. prie ko­man­dos vai­ro sto­jo jau bai­gęs ak­ty­viai spor­tuo­ti V. Rut­kaus­kas, o N. Buinauskas toliau dirbo su jaunimu.


„Peržvelgus savo karjerą, vis dėl to patys gražiausi mano metai buvo dirbant su „Nemuno“, „Žalgirio“ draugijų ir Lietuvos moksleivių rinktinėmis.


Didžiausią džiaugsmą patyriau, kai „Nemuno“ dviratininkai ypač sėkmingai pasirodė per pagrindines varžybas - SSRS kaimo sporto draugijų čempionatą. Vienais metais tos varžybos mano dėka netgi buvo surengtos Alytuje.“, - teigė jubiliatas.


VIENAS.
 Napoleonas gimė Babtuose (Kauno r.), čia pradėjo dviratininko karjerą.   Su draugu mėgėjiškai pradėjęs važinėti dviračiu, netrukus jis tapo Kauno rajono, finalinių Lietuvos moksleivių pirmenybių čempionu.   


Studijuodamas Kūno kultūros institute, Napoleonas Įvykdė spor­to meist­ro nor­mą. Puikiai derino mokslą su sportu, mo­kėsi la­bai ge­rai, tre­jus me­tus ga­vo tuomet prestižinę Le­ni­no sti­pen­di­ją.


Pustrečių metų jis bu­vo instituto komjaunimo komiteto sek­re­to­rius. Todėl 1966–aisiais, bai­gus KKI, Napoleonas buvo kal­bi­namas dirb­ti Lie­tu­vos kom­jau­ni­mo CK sky­riaus ve­dė­ju. Tu­rė­jo ir dau­giau pa­siū­ly­mų, bet ne­su­ti­ko, jaunuolį viliojo trenerio darbas.


„Mano sportinė karjera nutrūko anksti. Bu­vau jau at­li­kęs ka­ri­nę tar­ny­bą, tarp dvi­ra­ti­nin­kų bu­vau vie­nas vy­res­nių. 
Tais lai­kais per įvai­rias var­žy­bas bu­vo įves­tas am­žiaus cen­zas, ne vi­so­se var­žy­bo­se
ga­lė­jau da­ly­vau­ti. 
Man pa­ti­ko tre­ne­rio dar­bas, jį ir pa­si­rin­kau. Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bau treneriu, nebuvo nė vienų metų, kad į savo darbą ranka numočiau. Kiekvieną kartą vis atrasdavau save. Alytuje dviratininkus didesnę savo gyvenimo dalį ugdžiau vienas. Niekas nenorėjo imtis to sunkaus darbo, o aš dviračių bazėje buvau netgi daugiau nei namuose“, - dabar sako jubiliatas. 



MOKINIAI. Alytaus dviratininkų ugdytojui pavyko išugdyti Atėnų olimpinių žaidynių dalyvį Aivarą Baranauską, buvusius olimpinės rinktinės kandidatus Vygantą Kaminską ir  Marių Bernatonį, taip pat Antaną Balčių, ilgametį Lietuvos moterų dviračių treko rinktinės trenerį Antaną Jakimavičių.


Jubiliatas dabar Išgyvena, kad taip atsitiko su jo auklėtiniu A. Jakimavičiumi, kuris kaltinamas seksualiniu priekabievimu, nuteistas už disponavimą dopingo medžiagomis. „Jis pats dėl to kaltas, negalima šitaip“, - liūdnai taria Napoleonas.  


Pa­sak jubiliato, ne­daug trū­ko, kad 1980 m. Mask­vos olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se bū­tų da­ly­va­vęs Aly­tu­je ka­ri­nę tar­ny­bą at­li­kęs kau­nie­tis Vi­das Če­paus­kas.  


Du SSRS rinktinės spor­ti­nin­kai jau bu­vo pel­nę tei­sę va­din­tis olim­pie­čiais, o  o ki­tiems bu­vo su­reng­tos at­ran­kos var­žy­bos.


Jė­gas ban­dė ir Lie­tu­vos rink­ti­nė, va­do­vau­ja­ma da­bar­ti­nio Lie­tu­vos tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to Olimpinio sporto direkcijos direktoriaus pavaduotojo  Ka­zi­o Ste­po­na­vi­čiaus.


Rink­ti­nė­je bu­vo ir V. Če­paus­kas. Var­žy­bos vy­ko olim­pi­nė­je Kry­lat­sko­jės tra­so­je. Li­kus iki fi­ni­šo ke­tu­riems ra­tams, V. Če­paus­kas ati­trū­ko nuo grupės.


Prie jo ne­tru­kus pri­si­jun­gė A. Ba­ri­no­vas, nuo gru­pės juos sky­rė net trys mi­nu­tės. Ta­čiau pas­ta­ra­sis pra­dū­rė pa­dan­gą ir Vi­dą, li­kus iki fi­ni­šo ke­liems ki­lo­met­rams, pa­vi­jo pa­grin­di­nė gru­pė.


SKIRTUMAS.
 „Dvi­ra­čių tre­ne­ris ski­ria­si nuo ki­tų spor­to ša­kų tre­ne­rių. Lie­tu­vo­je dvi­ra­čių tre­ne­ris tu­ri bū­ti vis­kuo – ir me­cha­ni­kas, ir tre­ne­ris, ir vai­ruo­to­jas, ir tie­kė­jas, gy­dy­to­jas.


Ne­su­kly­siu pa­sa­kęs, kad vi­si Lie­tu­vos dvi­ra­čių tre­ne­riai dir­ba nuo ry­to iki va­ka­ro, nie­kas į laik­ro­dį ne­žiū­ri. 
Jei ku­ris tas va­lan­das skai­čiuo­ja, dvi­ra­čių spor­te il­gai ne­už­si­bū­na. Aly­taus dvi­ra­čių spor­to ba­zė­je niekada nebuvau vie­ni­šas, tu­rėjau pa­gal­bi­nin­kų. Gaila, kad Alytuje ne­at­si­ran­da nau­jų tre­ne­rių. Dau­gu­ma aukš­tą­sias mo­kyk­las bai­gu­sių spe­cia­lis­tų dėl mažo atlyginimo mie­liau ren­ka­si dar­bą už­sie­ny­je.  


Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip už to­kį mažą at­ly­gi­ni­mą ga­li­ma treniruoti vai­kus, juos iš­vež­ti į plen­tą, ap­mo­ky­ti, už­tik­rin­ti sau­gu­mą. Rei­kia ir spor­ti­nio in­ven­to­riaus, pa­dan­gų – vi­sa tai bran­giai kai­nuo­ja“, - sako Napoleonas.


ATSISVEIKINMAS.
 2010-aisiais, sulaukus 70 metų, N. Buinauskas buvo priverstas palikti dviračių sportą. Nuo to laiko Alytuje progeso ir jo puoselėjama sporto šaka. „Ne liūdna, o tiesiog baisu. Dvi­ra­čių spor­tas da­bar eg­zis­tuo­ja ten, kur yra pi­ni­gų. Aly­taus dvi­ra­čių spor­tas buvo ne­at­siejama Lie­tu­vos dvi­ra­čių spor­to da­lis. Ant kelių klaupiausi, kad dar porą- trejetą metų man dar būtų leista padirbti, bet mano aimanos niekas neišgirdo. Sako, - eik ilsėtis. O man ramybės dar nesinorėjo“, - liūdnai taria Napoleonas.

Dabar jam didžiausias džiaugsmas - aktyvūs dviračių sporto veteranai, su kuriais jis susitinka, taip pat žmonės, kurie, sugedud dviračiui, Napoleono prašo pataisyti.