| Marytė Marcinkevičiūtė | 2011 m. kovo 7 d. 08:45 |
Šokių legendai reklamos neprireikė
Kauno miesto savivaldybės tarybos nare tapo ir legendinė šokėja, klubo „Sūkurys“ vadovė Jūratė Norvaišienė
Jūratė Norvaišienė į miesto savivaldybės tarybą pateko būdama koalicijos „Vieningas Kaunas“ sąraše. Jame moteris buvo ketvirta, bet per rinkimus kauniečiai šią sportinių šokių puoselėtoją pakėlė į antrą vietą. Tai viena aukščiausių vietų tarp sporto žmonių, dalyvavusių savivaldos rinkimuose.
„Niekur nėjau, nesireklamavau, nes manau, kad miestiečiai turi rinkti ne tuos žmones, kurie dabar išlenda kaip tie Pilypai iš kanapių ir pradeda žadėti aukso kalnus, o tuos, kurie per visą savo gyvenimą padarė ką nors gero. Tai mano pagrindinis kriterijus. Ir aukštas reitingas rodo, kad žmonės domisi mano darbais ir mane žino. Manau, kad su Česlovu šiek tiek nusipelnėme savo miestui“, – sako 75 metų J. Norvaišienė.
Ar į rinkimus ėjote rimtai galvodama apie darbą miesto savivaldybės taryboje?
Žmonės mane dažnai stabdydavo gatvėje, prekybos centruose ir girdavo, kad labai gerai, jog iškėliau savo kandidatūrą, sakydavo, kad jie už mane ir koaliciją „Vieningas Kaunas“ balsuos. Jaučiau, kad turiu nemažų galimybių patekti į miesto savivaldybės tarybą. Mano vyras Česlovas tuo netikėjo, bet aš jį raminau ir sakiau: „Pamatysi.“
O kodėl savo antrosios pusės neprikalbinote tapti politiku?
Jis kuklus, be to, mums ir sportinių šokių veiklos abiem per akis. Tačiau jeigu jauti, kad gali miestui ką nors gero padaryti, kodėl ne? Darbas miesto savivaldybės taryboje – visuomeninės pareigos, ten nereikia sėdėti „nuo–iki“. Posėdžiai vyksta tris keturis kartus per mėnesį, kai sprendžiami kokie nors svarbūs klausimai, ir tavo balsas kartais svarstyklių lėkštelę gali nusverti į vieną ar kitą pusę. Taryboje tikrai dirbsiu sąžiningai ir dorai. Gimiau ir augau Kaune, mano tėvai ir proseneliai buvo kauniečiai.
Kodėl ankstesniais metais nedalyvavote savivaldos rinkimuose ir tai daryti sugalvojote tik šiemet?
Turėjome nemažai kvietimų iš įvairių partijų, bet dirbti jose iš principo nesinorėjo, nes mums užteko Komunistų partijos, kurios prisisotinome. Kai atsirado visuomeninis judėjimas ir kai jam pradėjo vadovauti geras mūsų pažįstamas verslininkas Visvaldas Matijošaitis, nutariau eiti su jo koalicija.
Šis žmogus daug davė Kaunui, Vičiūnams, kuriuose gyveno net šešios jo kartos. Viską jis darė ne dėl reklamos, bet todėl, kad to reikėjo. Dabar jis remia moterų krepšinio komandą, įvairius renginius. Neabejoju, kad jeigu paprašytume jo paremti mūsų organizuojamą „Gintarinės poros“ tarptautinį sportinių šokių konkursą, V. Matijošaitis tikrai neatsisakytų.
Jeigu jums būtų pasiūlytos geros pareigos miesto savivaldybėje, ar sutiktumėte joje dirbti?
Niekada. Turiu savo darbą, kuris man patinka. Nebent visuomeniniais pagrindais dirbčiau mero patarėja. Jeigu, tarkim, būtų sprendžiama dilema, kam skirti lėšas, ar naujiems šviestuvams Laisvės alėjoje, ar Dramos teatro rekonstrukcijos darbams, žinoma, jas skirčiau teatrui. Kartais tie prioritetai apverčiami aukštyn kojomis ir atiduodama pirmenybė ne tam, kam reikia. Miestui labai svarbu žinoti aiškius šiandienos prioritetus.
Kokius darbus taryboje bandysite nuveikti sporto labui?
Labiau norėčiau kuo daugiau gero nuveikti ne tik sporto, bet ir kultūros labui. Tačiau viskas atsiremia į pinigus. Didelių iliuzijų neturiu, bet stengsiuosi. Labai sunkiai gyvena mūsų kultūros kolektyvai. Tarkim, mūsų centre šokio ar choro vadovas gauna vos kelis šimtus litų, o kultūros centro „Tautos namai“ (buv. Profsąjungų rūmai) direktorius – vos 1,5 tūkst. litų. Ir tai – tik „ant popieriaus“.
Kultūrai visai neskiriama dėmesio. Kitų šalių patirtis rodo, kad darbdavys pirmiausia siekia turėti kultūringą darbuotoją. Tada iš karto keičiasi ir darbo našumas, polinkiai, interesai.
„Niekur nėjau, nesireklamavau, nes manau, kad miestiečiai turi rinkti ne tuos žmones, kurie dabar išlenda kaip tie Pilypai iš kanapių ir pradeda žadėti aukso kalnus, o tuos, kurie per visą savo gyvenimą padarė ką nors gero. Tai mano pagrindinis kriterijus. Ir aukštas reitingas rodo, kad žmonės domisi mano darbais ir mane žino. Manau, kad su Česlovu šiek tiek nusipelnėme savo miestui“, – sako 75 metų J. Norvaišienė.
Ar į rinkimus ėjote rimtai galvodama apie darbą miesto savivaldybės taryboje?
Žmonės mane dažnai stabdydavo gatvėje, prekybos centruose ir girdavo, kad labai gerai, jog iškėliau savo kandidatūrą, sakydavo, kad jie už mane ir koaliciją „Vieningas Kaunas“ balsuos. Jaučiau, kad turiu nemažų galimybių patekti į miesto savivaldybės tarybą. Mano vyras Česlovas tuo netikėjo, bet aš jį raminau ir sakiau: „Pamatysi.“
O kodėl savo antrosios pusės neprikalbinote tapti politiku?
Jis kuklus, be to, mums ir sportinių šokių veiklos abiem per akis. Tačiau jeigu jauti, kad gali miestui ką nors gero padaryti, kodėl ne? Darbas miesto savivaldybės taryboje – visuomeninės pareigos, ten nereikia sėdėti „nuo–iki“. Posėdžiai vyksta tris keturis kartus per mėnesį, kai sprendžiami kokie nors svarbūs klausimai, ir tavo balsas kartais svarstyklių lėkštelę gali nusverti į vieną ar kitą pusę. Taryboje tikrai dirbsiu sąžiningai ir dorai. Gimiau ir augau Kaune, mano tėvai ir proseneliai buvo kauniečiai.
Kodėl ankstesniais metais nedalyvavote savivaldos rinkimuose ir tai daryti sugalvojote tik šiemet?
Turėjome nemažai kvietimų iš įvairių partijų, bet dirbti jose iš principo nesinorėjo, nes mums užteko Komunistų partijos, kurios prisisotinome. Kai atsirado visuomeninis judėjimas ir kai jam pradėjo vadovauti geras mūsų pažįstamas verslininkas Visvaldas Matijošaitis, nutariau eiti su jo koalicija.
Šis žmogus daug davė Kaunui, Vičiūnams, kuriuose gyveno net šešios jo kartos. Viską jis darė ne dėl reklamos, bet todėl, kad to reikėjo. Dabar jis remia moterų krepšinio komandą, įvairius renginius. Neabejoju, kad jeigu paprašytume jo paremti mūsų organizuojamą „Gintarinės poros“ tarptautinį sportinių šokių konkursą, V. Matijošaitis tikrai neatsisakytų.
Jeigu jums būtų pasiūlytos geros pareigos miesto savivaldybėje, ar sutiktumėte joje dirbti?
Niekada. Turiu savo darbą, kuris man patinka. Nebent visuomeniniais pagrindais dirbčiau mero patarėja. Jeigu, tarkim, būtų sprendžiama dilema, kam skirti lėšas, ar naujiems šviestuvams Laisvės alėjoje, ar Dramos teatro rekonstrukcijos darbams, žinoma, jas skirčiau teatrui. Kartais tie prioritetai apverčiami aukštyn kojomis ir atiduodama pirmenybė ne tam, kam reikia. Miestui labai svarbu žinoti aiškius šiandienos prioritetus.
Kokius darbus taryboje bandysite nuveikti sporto labui?
Labiau norėčiau kuo daugiau gero nuveikti ne tik sporto, bet ir kultūros labui. Tačiau viskas atsiremia į pinigus. Didelių iliuzijų neturiu, bet stengsiuosi. Labai sunkiai gyvena mūsų kultūros kolektyvai. Tarkim, mūsų centre šokio ar choro vadovas gauna vos kelis šimtus litų, o kultūros centro „Tautos namai“ (buv. Profsąjungų rūmai) direktorius – vos 1,5 tūkst. litų. Ir tai – tik „ant popieriaus“.
Kultūrai visai neskiriama dėmesio. Kitų šalių patirtis rodo, kad darbdavys pirmiausia siekia turėti kultūringą darbuotoją. Tada iš karto keičiasi ir darbo našumas, polinkiai, interesai.