R. Žutautas: "Nemokame kurti"

Veidu į purvą penktadienį Lichtenšteino futbolininkų parklupdytos Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Raimondas Žutautas į Vilnių grįžo nusiraminęs ir susitaikęs su žeminančiu pralaimėjimu 0:2. Nors lietuvius futbolo paslapčių pamokė Mažeikių dydžio kunigaištystės atstovai, strategas užstojo savo auklėtinius, teigdamas, kad jiems pasitaikė nesėkminga diena. „Nemokame kurti“, - dar vieną nesėkmės priežastį nurodė R. Žutautas.

„Tai nebuvo blogiausios mūsų rungtynės. Vyrai labai norėjo laimėti ir buvo susikoncentravę, stovykla prieš rungtynes taip pat praėjo puikiai. Paprasčiausiai žaidėjų pasąmonėje kažkas užsiblokavo žinant, kad varžovas – silpnesnis. Galime nugalėti bet ką, bet lygiai taip pat galime bet kam ir pralaimėti – tai įvyksta jau ne pirmą kartą“, - šeštadienį su komanda parskridęs iš Lichtenšteino kalbėjo R. Žutautas.

Specialistas tvirtino dar nelaidojantis šansų grumtis dėl antrosios vietos atrankos į 2012 metų Europos čempionatą I grupėje, bet pripažino, kad Vaduce jo komanda, turnyrine prasme, praleido smūgį žemiau juostos.

„Nenoriu daug kalbėti. Nemokame žaisti su silpnomis komandomis, nemokame kurti. Mums geriau sekasi kontratakuoti, ką puikiai įrodėme anksčiau. Ir čekai, ir lenkai galvojo, kad mus įveiks, bet buvo priešingai. Lygiai taip pat mes tikėjomės vakar laimėti, bet kurioziškos klaidos kainavo įvarčius. Viskas, ką bandėme daryti vėliau, nesisekė. Apmaudu, bet ką padarysi, - košmarišką penktadienio vakarą prisiminė R. Žutautas. - Susikomplikavome sau padėtį. Dabar reikia laimėti visas tris likusias rungtynes, kad dar pakovotume dėl antros vietos. Bet jeigu čekus nugalėjome išvykoje, kodėl negalėtume to paties padaryti ir Škotijoje?“

Penktadienis buvo blogiausia diena jūsų karjeroje? - paklausėme R. Žutauto.
Kad ta trenerio karjera dar trumpa. Manau, bus ir juodesnių dienų. Bet viskas dar priešakyje.



Prieš rungtynes daug kalbėjote apie būtinybę išlikti susikaupusiems, bet kartais atrodė, kad žaidėjai jau atostogauja. Kaip tai galėjo atsitikti?
Žinote... Sunku būtų pasakyti, kad Lichtenšteino futbolininkai sukūrė pavojingų epizodų. Paprasčiausiai jie mušė į vartus ir pataikė. Prieš tai žaisdami su čekais jie tokių progų neišnaudojo, o mums įmušė.

Kodėl lietuviams nepavyko kitoje aikštės pusėje suregzti bent jau panašių atakų?
Vartai mums buvo „užrišti“. Kamuolys pataikydavo tai į virpstą, tai į vartininką. Turbūt buvo ne mūsų diena.

Kas po rungtynių buvo kalbama komandos rūbinėje?
Kalbėjome, kad toliau liekame kaip vienas kumštis ir važiuojame žaisti draugiškų rungtynių į Oslą. Išbandysime naujus kandidatus – pasikvietėme daugiau žaidėjų iš Lietuvos klubų, leisime pailsėti sezoną jau baigusiems mūsų veteranams.

Kuomet lietuviai prieš dvejus metus pralaimėjo Farerų salų komandai, ėmė klibėti tuomečio rinktinės stratego Jose Couceiro kėdė. Jūs nesibaiminate panašaus likimo?
Tikrai net negalvojau apie tai. Ne aš sprendžiu dėl šitų dalykų ir nematau, apie ką būtų galima diskutuoti šia tema. Darbas toliau tęsiasi, rimtai ruošiamės.

Jūsų nuomone, nieko tragiško neįvyko?
Įvyko, kadangi praradome tris taškus. Bet pasakyti, kad nenorėjome laimėti, tikrai negalėčiau.