Gintarę Gaivenytę užplūdo laiškai

 
Sugrįžusi iš pasaulio dviračių treko čempionato Kopenhagoje bronzos medalio laimėtoja komandinio sprinto rungtyje Gintarė Gaivenytė, balandžio 23 d. švęsianti savo 24-erių metų sukaktį, iš Vilniaus oro uosto į Panevėžį neskubėjo. Nedidukė (ūgis – 166 cm) šviesiaplaukė dviratininkė nuvažiavo tiesiai pas sesutę Renatą, gyvenančią Vilniuje, ir ten praleido visą dieną.

 „Mokausi Pedagoginiame universitete ketvirtame kurse kartu su Simona Krupeckaite ir Vilija Sereikaite, tačiau dabar esu atostogose, nes turiu skolų, todėl  pirmiausiai reikės kibti į mokslus“, – sako sportininkė.
 
Vilniaus oro uoste pasitikti dviratininkių atvažiavo ir G. Gaivenytės pirmasis treneris uteniškis Alvydas Surgaudas, kuris ją mokė važiuoti dviračiu. „Utenoje dabar mažai ir būnu, reikės nuvažiuoti per Velykas aplankyti tėvelių, pasimatyti su draugais“, – sako Gintarė. 

Prisimink pasaulio čempionatą Kopenhagoje, kur su Simona Krupeckaite komandiniame sprinte, kaip ir praėjusiais metais Pruškove, laimėjai bronzos medalį. Ar  džiaugeisi apdovanojimu?
Medalį visada malonu laimėti, tačiau pernykštį bronzos laimikį šiemet norėjosi iškeisti į sidabro.Tą padaryti buvo visos galimybės. Kvalifikaciniame važiavime nedaug pralaimėjome šiemet ypač stiprioms kinėms, jas buvo galima ir pralenkti. Po to kinės rungtyniavo su australėmis dėl pirmo-antros vietų ir laimėjo sidabro medalius,  o mes – dėl trečios-ketvirtos ir pelnėme bronzą.
Finaliniame važiavime distanciją įveikėme antru laiku. Bronzos medaliu labai džiaugiausi. Dar praėjusiais  metais komandinis sprintas buvo neolimpinė rungtis, o šiemet – jau olimpinė. 
 

 
Kada pradėjai treniruotis ir rungtyniauti su S. Krupeckaite ? Ar nebijojai važiuoti vienoje poroje su tokia įžymia dviratininke?
Pirmą sykį kartu pradėjome rungtyniauti praėjusiais metais spalio mėnesį. Iš pradžių nejaukiai jaučiausi šalia tokios pasaulio įžymybės, buvo baisoka, kad per lenktynes ko nors treke nepridaryčiau. Dabar jau kitaip, ne taip baisu, tai ne pirmos mūsų varžybos. Žinau, ką darau, kaip kas atrodo.

Ar smagu kartu su Simona minti dviračio pedalus?
Man patinka, Simona man – didelis autoritetas, ji visada pataria, pamoko. Komandiniame sprinte aš važiuoju pirmą ratą, o Simona – antrą. Praėjusiais metais per Pasaulio taurės varžybas Kolumbijoje ir Kinijoje buvome antros. Sprintas dabar tapo mano pagrindine rungtimi, tačiau mokysiuosi važiuoti ir keiriną, ir asmeninį sprintą. Tose rungtyse jau esu bandžiusi jėgas, visai nieko – patiko.

Kaip ir Simona Krupeckaitė, savo sportinę karjerą pradėjau Utenoje, su pasaulio rekordininke dabar kartu rungtyniauji. Tai bent! Dvi uteniškės garsina Lietuvą visame pasaulyje!
Pasiskaitau intrernetiniuose puslapiuose komentarų ir randu tokių lankytojų atsiliepimų: „Uteniškės tai bent dviratininkės!“, „Utena – tai jėga!“, “Uteniškės – geras duetas“. Malonu, žinoma, tai skaityti. Utenoje savo sportinį kelią pradėjau ne nuo dviračių sporto. Jaunystėje buvau labai aktyvi. Iš pradžių lankiau siuvimo ir mezgimo būrelį, 1998 metais panorau tapti rankininke, o dar vėliau – dviratininke.
2000 metais buvau aštuntoje klasėje, man buvo 14 metų, ir tada treneris Alvydas Surgaudas atidavė mane į Panevėžio dviratininkių komandą. Tėvai nesikišo į mano asmeninį gyvenimą, iš karto išleido. Tik pasakė, kad, dukrele, labai sunkų sportą pasirinkai.

Ar pirmieji metai Panevėžyje buvo sunkūs?
Nelengvi, buvau pripratusi prie tėvelių. Teko pratintis prie savarankiško gyvenimo. Pradėjau  treniruotis pas dabartinį rinktinės vyr. trenerį Antaną Jakimavičių, kuris tada buvo Lietuvos plento jaunimo rinktinės treneris. Rungtyniavome ir treke, ir plente, buvome universalios. Per Europos jaunių treko čempionatą užėmiau ketvirtą vietą. Tris sezonus atstovavau italų „Pasta Zara“ komandai, kurioje treniruojasi nemažai Lietuvos dviratininkių. Kai sugrįžau į Lietuvą, treneriai Dmitrijus Leopoldas ir A. Jakimavičius mane pakvietė važiuoti komandinį sprintą su S. Krupeckaite.

Utenoje visi važiuoja dviračiais, gal Tavo tėveliai irgi buvo dviratininkai?
Tėtis mėgėjiškai žaidė krepšinį, o mama buvo lengvaatletė. Mūsų giminėje ne aš viena dviratininkė. Mamos brolis ir mano pusbrolis buvo dviratininkai, gero lygio dviratininkės buvo mano abi pusseserės Edita Kubelskienė ir Neringa Raudonytė, kurios ne kartą tapo Lietuvos čempionėmis, atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose.
 
Esi simpatiška dviratininkė, ar draugą turi?
Turiu, gyvena Panevėžyje, bet jo vardo nenoriu sakyti. 

Ką mėgsti veikti laisvomis valandėlėmis?
Mėgstu nerti karoliukus, pasėdėti prie interneto. Po pasaulio čempionato gaunu labai daug laiškų, ypač iš užsienio. Nemažai vaikinų nori su manimi draugauti. Laivomis akimirkomis mėgstu pailsėti, nuo visko atsiriboti. 

Kokia Tavo didžiausia svajonė?
Nuvažiuoti į olimpines žaidynes ir tenai garbingai atstovauti Lietuvai.