L. Baikauskaitė: „Man Lietuva – kaip mama“

„Pradingo kaip į vandenį“, – taip apie L. Baikauskaitę iki šiol kalbėjo lengvaatlečiai. Niekas jos nematė 15 metų. Garsioji 1 500 m distancijos bėgikė iki šiol per metus paprastai dukart atvykdavo į gimtąją Šilutę aplankyti savo mamos ir brolio, bet niekur nesirodydavo.

Neužsukdavo ji pasižiūrėti Lietuvos lengvosios atletikos čempionato, nesusitikdavo su savo treniruočių draugėmis ir varžovėmis, nesilankydavo Lengvosios atletikos federacijoje. Tačiau šiemetis L. Baikauskaitės atvykimas į gimtinę buvo išskirtinis. Gavusi savo kraštiečių kvietimą dalyvauti Šilutės 500 metų jubiliejaus iškilmėse, ji šiemet į Lietuvą atvyko antrą kartą.

Šventėje dalyvavę Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovai Artūras Poviliūnas ir Vytautas Zubernis šauniąją mūsų bėgikę pakvietė apsilankyti savo būstinėje Vilniuje. Susitikimas įvyko birželio 10 d. Būtent tą dieną L. Baikauskaitė minėjo savo 55-ąjį gimtadienį. Ji buvo apdovanota LTOK Olimpine žvaigžde ir olimpiniais sportiniais marškinėliais.

„Kiek penketukų! Šilutei – 500 metų, man – 55-eri“, – sakė Seulo olimpinė vicečempionė. Pirmą sykį apsilankiusi LTOK būstinėje Olimpiečių gatvėje Laimutė sužinojo, kaip įsikūrė Olimpinis komitetas, kokį didelį dėmesį jis skiria Lietuvos olimpiečiams.

Bėgikė apžiūrėjo LTOK trofėjus, „gidu“ pabuvo pats LTOK prezidentas A. Poviliūnas. Olimpinio komiteto vadovai ilgokai bendravo su L. Baikauskaite, domėjosi jos dabartiniu gyvenimu, pakvietė ją su broliu Petru papietauti ir dažniau užsukti į olimpiečių būstinę.

Pagaliau po 15 metų pertraukos L. Baikauskaitė pravėrė ir Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) duris. Susitiko su LLAF prezidentu Eimantu Skrabuliu, generaline sekretore Nijole Medvedeva bei federacijos darbuotojais. Šiemet LLAF mini 90 metų jubiliejų. Seulo olimpinių žaidynių vicečempionė gavo kvietimą apsilankyti ir šiose iškilmėse.
 

Jaudinantis buvo Čikagoje gyvenančios sportininkės susitikimas su savo treneriu vilniečiu Algimantu Vilku, kurio ji nebuvo mačiusi nuo pat išvykimo iš Lietuvos. L. Baikauskaitė pasidžiaugė, kad treneris sveikas, gyvas, daug laiko praleidžia Vingio parke, kur treniruoja savo anūkus ir nori, kad jie paūgėję taptų gerais bėgikais.

Tikriausiai laikas Lietuvoje prabėgo labai greitai? – paklausiau L. Baikauskaitės, su kuria teko bendrauti visą dieną.
Ne tas žodis. Visas mėnuo prabėgo lyg viena diena. Tai man buvo pati nuostabiausia viešnagė gimtinėje. Gyvenu Amerikoje, bet niekada amerikiete nesijaučiau ir nesijausiu. Mano šaknys Lietuvoje, savo gimtą kraštą dievinu, jis visada mano mintyse.

Nuostabią Šilutės jubiliejaus šventę suorganizavo šio projekto autorius, laidų prodiuseris ir poetas Marijus Budraitis. Šilutėje kuriama olimpiečių pėdų alėja, kurioje savo pėdos atspauda palikau ir aš. Gimtinėje šiemet viešėjau kovo mėnesį, aplankiau ne tik mamytę, bet ir leidausi nuo kalnų Italijos Alpėse.

Jubiliejinės Šilutės šventės organizatorius prisišaukė ir mane. Atvykau viena savaite anksčiau. Maniau aplankyti Druskininkus – mano mylimiausią, pačiais gražiausiais sentimentais apipintą vietą. Šiame kurorte buvo surengta daug treniruočių stovyklų: bėgiodavau nuostabiuose pušynuose, man visada malonu dar kartą į juos sugrįžti.

Tačiau šįkart į Druskininkus neteko užsukti. Antrasis mano atvykimas sutapo su Mėnulio faze, kai buvo pats agurkų sodinimo metas, todėl pasiraitojusi rankoves kapsčiausi nedidelėje mamos lysvelėje, sodinau agurkus, gėles. Mano mamytei jau 87-eri, o jai norisi turėti savo daržovių, gėlyčių, todėl su malonumu darbavausi. Kiek vėliau gavau šaunų draugišką šaržą – ant pjedestalo parklupusi Baikauskaitė laisto agurkus.

Viešėjau Fridriko Bajoraičio viešojoje bibliotekoje. Jos vadovė Dalia Užpelkienė sukvietė apie 100 garsių kraštiečių, apie juos buvo parengta 50 stendų. Lankiausi savo Šilutės 1-ojoje gimnazijoje ir mokiniams sakiau, kad jie nebijotų svajoti, nes svajonės anksčiau ar vėliau pildosi. Nereikia bijoti klysti. Vilkas baisus tol, kol į mišką nenueini. O nueini į mišką – vilko ten nėra. Viešnagės dienomis buvau viskuo maloniai nustebinta, tai buvo labai gražus laikas.

Kaip 1995 m. pabaigoje šovė mintis išvažiuoti gyventi į Ameriką?
Ateina labai sunkus laikotarpis, kai atletui tenka atsisveikinti su didžiuoju sportu ir susirasti vietą gyvenime. Man visada ausyse skamba kinų posakis, kad norėdamas savo priešui palinkėti ko nors bloga, – palinkėk jam gyventi permainų metais. Visa tai man teko išgyventi.

Gal mano silpnybė, o gal likimo pirštas pastūmėjo nuvykti pas draugus į Ameriką. 1996 m. Atlantoje vyko olimpinės žaidynės ir jie mane pakvietė pasižiūrėti kovų. Išvažiavau truputį anksčiau – mokėdama anglų kalbą ir nenorėdama draugams sėdėti ant sprando, maniau susirasti kokio nors darbelio amerikiečių šeimoje, užsidirbti pinigėlių, nes troškau pakeliauti ir nusipirkti mašiną.

Tuo pačiu norėjau patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius. Pusantrų metų dirbti įvairius slaugos darbus nebuvo lengva. Tačiau man sekėsi, nes dirbau labai gerose šeimose, su jomis dar ir dabar palaikau ryšius.
 

Jau rengiausi vykti į namus, nes Amerikoje niekada nesvarsčiau gyventi. Tačiau savo nuostabai laimėjau žaliąją kortą, kurią buvau užregistravusi mamos vardu Lietuvoje. Tada ir prasidėjo mano odisėja. Apie žaliąją kortą anksčiau nieko nežinojau, o sužinojau tik Amerikoje. Visi jos trokšta, moka didžiulius pinigus, o man tas stebuklas iš dangaus nukrito. Susitvarkiau visus dokumentus, viskas buvo legalu.

Pradėjau dirbti viename prestižiniame kūno priežiūrą propagavusiame grožio salone. 2001 m. Čikagoje įsteigiau savo grožio saloną-studiją, kuri tapo mano verslu. Turime penkis kambariukus, dirba penki žmonės. Viskas susieta su kūnu – atliekame visas veido procedūras, ypač populiari yra vadinamoji europietiška veido procedūra. Salonas išskirtinis, nes viską atliekame europietiškais metodais. Čikagoje jis žinomas ir populiarus.

Ar Amerikoje palaikai ryšius su ten gyvenančiais mūsų sportininkais?
Taip, bendrauju su šuolininku į aukštį Rolandu Verkiu, ėjiku Rimu Šimkevičiumi, bėgike Rasa Viršilovaite. Čikagoje – didžiausia Amerikos lietuvių bendruomenė. Čia kasdien galima sutikti lietuvių. Amerika – paprasta šalis, tik žmonės labai drąsūs, nebijo sakyti teisybės į akis.

Per Seulo olimpines žaidynes pelnei sidabro medalį 1 500 m distancijoje. Kokie liko prisiminimai iš žaidynių?
Jos man nesuteikė daug džiaugsmo. Buvo ypač daug įtampos, didelė atsakomybė, nepajutau tos olimpinės dvasios. Iš vakaro pas mus į kambarį atėjo SSRS vidutiniųjų nuotolių rinktinės treneris ir pasakė, kad netrukdyčiau Tatjanai Samoilenko bėgti. Dar ir šiandien girdžiu jos žodžius, kad pasitraukčiau iš distancijos.

Bėgau ir nežinojau, ką daryti tame takelyje, kad tik rusei netrukdyčiau laimėti medalio. Tačiau pagalvojau: o aš kas tokia? Treniravausi 20 metų, tikrai nemažiau nei Samoilenko ir to medalio taip pat noriu. Finišavau antra, tačiau įsivėlė klaida ir per nugalėtojų apdovanojimą man buvo įteiktas bronzos medalis.

Maniau, kad nulipusios nuo pjedestalo su ruse apsikeisime medaliais. Tačiau ji to nepanoro. Medalį susigrąžinti nebuvo taip lengva, daug padėjo tuometis Lietuvos sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis, stebėjęs Seulo olimpines žaidynes. Dabar savo medalį laikau saugioje vietoje – banke, kad niekas nepavogtų. Jis man – tarsi kūdikis.

Su didelėmis viltimis laukiau Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose būčiau atstovavusi laisvai Lietuvai. Tačiau mano svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Iki olimpinių žaidynių likus porai savaičių, per pratybas patyriau stuburo traumą ir buvau priversta visam laikui palikti bėgimo takelį.

Ką Amerikoje veiki laisvalaikiu?
Jau šeštus metus važiuoju į kalnus slidinėti, pradėjau domėti snieglenčių sportu. Minu dviračio pedalus, ristele pabėgioju. Ką jau ką, bet Amerika moka propaguoti jaunystės kultą. Amerikiečiai nepaiso metų, jie įvairiais būdais propaguoja judėjimą. Tai – gyvenimo būdas.
 

Ar norėtum grįžti į Lietuvą gyventi?
Žinoma. Man Lietuva kaip mama. Kai manęs amerikiečiai klausia, ar man patinka Amerikoje, atsakau: patinka, tačiau Amerika yra gera pamotė, nes manęs nemyli, o tik suteikia galimybių tobulėti.

Kai manęs amerikiečiai klausia, ar man patinka Amerikoje, atsakau: patinka, tačiau Amerika yra gera pamotė, nes manęs nemyli, o tik suteikia galimybių tobulėti.