S. Jovaiša: "Vyksta skausminga paieška"

Iki Europos čempionato pradžios Lietuvos krepšininkams liko vienerios sparingo rungtynės. Kol kas komandos žaidimas, jos rezultatai nežavi krepšinio gerbėjų. Ko labiausiai lietuviams stinga, tai stabilumo. Apie tai ir apie lietuvių perspektyvas kalbėjomės su legendinio praeities krepšininku Sergejumi Jovaiša.

Lietuvos rinktinė pasiruošimo rungtynes pralaimi neretai. Stabilumo irgi nematyti. Kaip tai vertinate, ar to tikėjotės, ar jau reikia panikuoti jos gerbėjams?

Yra daug dalykų, kurių nesinorėtų matyti ir jie tęsiasi per visą pasiruošimo ciklą. Darnos nebuvimas puolime – šitai dar suprantama: nauji tarpusavio ryšiai, reikia iš naujo priprasti vienas prie kito, išvengti to padriko individualaus žaidimo, kuris dažnai veda link netikslių metimų, begalės klaidų. Bet bloga gynyba – tas jau tęsiasi per ilgai. Gerai, kad ir Kęstuis Kemzūra ir žaidėjai patys pripažįsta, kad blogai ginasi ir žada taisytis. Bet tas klaidų taisymas jau pernelyg ilgai užsitęsė ir tas manęs neramina. Mes pakankamai daug praleidžiam ir tas daro įtaką. Paėmus viso ciklo gerų atkarpų kiekį, jų pakaktų geroms pusantrų rungtynių. Ir tame matau grėsmę. Atrodo vyrai susidaro situacijas metimams, bet tie skrieja pro šalį. Tai yra treniruočių įtaką bei psichologinis spaudimas. Niekas dar nežino, kas liks rinktinėje. Yra dar vienas labai svarbus dalykas, kuriuo aš teisinčiau dabartinį rinktinės pasirodymą. Mes žadame eiti čempionate toli. Ir mums nebūtina rugpjūčio 10-ą ar 15-ą jau būti optimalioje formoje. Tos komandos, kurios abejoja savimi, turi būti formoje jau nuo pirmos čempionato dienos ir be abejo ją demonstruoja ir anksčiau. Taip, kad aš viliuosi tuo, kad mums pradės sektis nuo pirmos čempionato dienos. Juo labiau, kad mums labai geras jo tvarkaraštis. Pradžiai turime tris psichologiškai priimtinas komandas, po to – ispanai, o desertui – portugalai. Todėl mes galime mažiausiai su keturiomis pergalėmis užlipti ant antrojo laiptelio grupėje. Ir toliau žaisti jau geresnės nuotaikos ir suadę parankesnį sau žaidimą.

Galbūt rinktinė visko nenori pademonstruoti varžovams prieš Europos pirmenybes?

Ne. Iš tiesų vyksta skausminga paieška. Aš matau, kad žaidėjai yra įsitempę dėl to, ką jau minėjau. Tiesa yra ir nelabai man suprantamų dalykų. Nes net tie, kurie jau gali save matyti rinktinėje irgi nedemonstruoja nieko stabilaus. Pernai stebino Martyno Pociaus geras žaidimas. Kur jis dabar? Arba Mantas Kalnietis? Yra dar viena svarbus aspektas. Mes turime patyrusių žaidėjų. Pernai buvo keletas rungtynių, kai tekdavo lipti iš duobės. Parodydavom charakterį, išlipdavome. Bet man atrodo, kad tie patyrę žaidėjai turėtų neleisti įkristi į tas duobes. Dabar, šiame pasiruošimo cikle, tie patyrę žaidėjai patys prisideda prie kritimo į tas duobes. Tačiau – turėkime kantrybės ir optimizmo.



Minėjote psichologiją. Ne paslaptis, kad susidomėjimas šiomis pirmenybėmis viršija susidomėjimą bene visomis, buvusiomis anksčiau. Tai suprantama – rungtyniausime namie. Ar tas spaudimas negali veikti žaidėjų?

Taip, kartais būna geriau žaisti išvykoje, kur to dėmesio mažiau. Bet kiekvienas žaidėjas juk yra profesionalas ir žino, kaip elgtis tokioje situacijoje. Jeigu jam labai smalsu – tegul jis viena akimi pasižiūri kažkokius komentarus, kurių būna ir teisingų ir nelabai. Bet tikrai žaidėjas neturėtų į tai kreipti dėmesio. Jis turi dirbti savo darbą. Jaudintis – be abejo. Prieš rungtynes kiekvienas jaudinasi ir tai yra natūralu ir sveika. Bet išėjęs į aikštelę tu turi pamiršti tą jaudulį, nesidairyti kas darosi tribūnose, o daryti tai, kas tau priklauso. Todėl nemanau, kad tai turi reikšmės. Nieko naujo mes nematome: banguotas pasiruošimas, prasmingas ieškojimas. Žinoma, norime, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi ir pamatytume sėkmingą žaidimą Europos čempionate.

Kurių žaidėjų Sergejus Jovaiša atsisakytų?

Aš neįvardysiu tų dviejų tiesiai šviesiai. Nes pats ir nežinau... Pasakysiu grupę, iš kurios galima išsirinkti tuos nelaiminguosius. Visi mes matome, kad labai sunkiai įsivažiuoja Tomas Delininkaitis, Mindaugas Lukauskis. Visiškai nesavas M. Pocius. Čia iš „mažiukų“. Iš didesnių – tik atskirais epizodas šiame sezone matėme brolius. Darius Songaila netgi vakar parodė, kad jis gynyboje neatitinka šiuolaikinių standartų. Per daug gal individualistiškas. Kol kas. Pradžioje aš gal ir Paulių Jankūną būčiau į šį sąrašą įrašęs, bet mane džiugina tai, kad jo žaidimas jau kyla į viršų. Gal dar nelabai stabilus, bet jau matosi prošvaistės.  Manau, kad iš šitų šešių-septynių, dviejų ir neliks. Tiesa gali būti, kad neliks ko nors dėl objektyvių priežasčių. Šiuo metu juk yra nemažai traumuotų žaidėjų.