| Ingvaras Butautas | 2011 m. rugpjučio 31 d. 13:28 |
„Sporto“ akcentai: tikroji krepšinio karštligė
Galima sakyti – pagaliau sulaukėme. To, ko laukėme taip ilgai, – Europos vyrų krepšinio čempionato. Namuose, Lietuvoje
Žvelgiu pro langą ir matau krepšio tinklą, nutįsusį nuo televizijos bokšto. Užsuku į parduotuvę, pasitinka Sėklos portretas su būgnu. Ant kitos stogo pūpso didžiulis oranžinis kamuolys...
Ką jau kalbėti apie prekes su čempionato simbolika, prekes, reklamuojamas krepšininkų, prekes, prekes, paslaugas... O kur krepšinis? Ar ant tos šiukšlių mašinos, kuri papuošta sirgalių su lietuviška atributika nuotraukomis?
Ne. Krepšinį matau, kai pažvelgiu pro kitą langą. Iš čia matyti, kaip rajono jaunimas nuo ryto iki vakaro aikštelėje žaidžia krepšinį. Kartais net per lietų. Aikštelę šiek tiek užstoja medžiai, ji nesimato taip puikiai, kaip tas televizijos bokštas-krepšys. Bet kamuolio bumbsėjimas girdėti. Nuolat.
Jie toje aikštelėje žaidė dar tada, kai ne visų prekių „kokybę“ lėmė reklamos ryšis su čempionatu „EuroBasket“, kai dar niekas „nevarė už Lietuvą“, reklamuodamiesi ant kiekvieno kampo. Ne tik šią vasarą.
Tas žaidimas per lietų ir yra tikroji dabar visur skalambijama „krepšinio psichozė“. O kai basakojai susirenka „Akropolyje“ – nebent rinkodaros, pasinaudojimo „EuroBasket“ reklama psichozė.
„Krepšinio psichozė“ yra ir tai, kad bilietai į Lietuvos rinktinės rungtynes išnyksta vos tik pradėjus juos pardavinėti. Ir niekas tradiciškai lietuviškai net neverkia dėl jų kainų. Formuojamas lietuvio aistruolio įvaizdis su kauke ant veido ir dūda rankose – ta pati reklamos psichozė. Kaukė kauke. Jei ir pažeidžia masinių susirinkimų įstatymą, tai veikiausiai į tai bus pažiūrėta pro pirštus. Bet štai bet kokie garsiniai signalai, pučiamieji instrumentai – aiškiai įvardyti draudžiamų įsinešti į Europos čempionato rungtynes daiktų sąraše.
Dar šis tas – apie dvi užduotis tautai. Pirma – laimėti šias pirmenybes. Antra – surengti čempionatą taip, kad jis būtų pavyzdys ateities Europos čempionatų rengėjams.
Tiesa, pirmąją užduotį iš tiesų gali atlikti tik rinktinė.
Antras dalykas – lengviau įgyvendinamas. Kur žaisti yra, arenų pristatyta, organizacinis komitetas dirba puikiai. O susidomėjimas viskuo, kas bent kiek susiję su pirmenybėmis (net „reklaminės psichozės“ produktais), Lietuvoje savaime bus aukštesnis negu bet kurioje kitoje Europos šalyje. Lyginti mūsų Europos pirmenybes su panašiais krepšinio renginiais bet kur kitur, sakyčiau, net nepadoru. Nebent lygintumei su futbolo pirmenybėmis.
Ką jau kalbėti apie prekes su čempionato simbolika, prekes, reklamuojamas krepšininkų, prekes, prekes, paslaugas... O kur krepšinis? Ar ant tos šiukšlių mašinos, kuri papuošta sirgalių su lietuviška atributika nuotraukomis?
Ne. Krepšinį matau, kai pažvelgiu pro kitą langą. Iš čia matyti, kaip rajono jaunimas nuo ryto iki vakaro aikštelėje žaidžia krepšinį. Kartais net per lietų. Aikštelę šiek tiek užstoja medžiai, ji nesimato taip puikiai, kaip tas televizijos bokštas-krepšys. Bet kamuolio bumbsėjimas girdėti. Nuolat.
Jie toje aikštelėje žaidė dar tada, kai ne visų prekių „kokybę“ lėmė reklamos ryšis su čempionatu „EuroBasket“, kai dar niekas „nevarė už Lietuvą“, reklamuodamiesi ant kiekvieno kampo. Ne tik šią vasarą.
Tas žaidimas per lietų ir yra tikroji dabar visur skalambijama „krepšinio psichozė“. O kai basakojai susirenka „Akropolyje“ – nebent rinkodaros, pasinaudojimo „EuroBasket“ reklama psichozė.
„Krepšinio psichozė“ yra ir tai, kad bilietai į Lietuvos rinktinės rungtynes išnyksta vos tik pradėjus juos pardavinėti. Ir niekas tradiciškai lietuviškai net neverkia dėl jų kainų. Formuojamas lietuvio aistruolio įvaizdis su kauke ant veido ir dūda rankose – ta pati reklamos psichozė. Kaukė kauke. Jei ir pažeidžia masinių susirinkimų įstatymą, tai veikiausiai į tai bus pažiūrėta pro pirštus. Bet štai bet kokie garsiniai signalai, pučiamieji instrumentai – aiškiai įvardyti draudžiamų įsinešti į Europos čempionato rungtynes daiktų sąraše.
Dar šis tas – apie dvi užduotis tautai. Pirma – laimėti šias pirmenybes. Antra – surengti čempionatą taip, kad jis būtų pavyzdys ateities Europos čempionatų rengėjams.
Tiesa, pirmąją užduotį iš tiesų gali atlikti tik rinktinė.
Antras dalykas – lengviau įgyvendinamas. Kur žaisti yra, arenų pristatyta, organizacinis komitetas dirba puikiai. O susidomėjimas viskuo, kas bent kiek susiję su pirmenybėmis (net „reklaminės psichozės“ produktais), Lietuvoje savaime bus aukštesnis negu bet kurioje kitoje Europos šalyje. Lyginti mūsų Europos pirmenybes su panašiais krepšinio renginiais bet kur kitur, sakyčiau, net nepadoru. Nebent lygintumei su futbolo pirmenybėmis.