Užsienio šalių sirgaliai neskirsto savęs į krepšinio ir futbolo gerbėjus. Laikraštis "Sportas" - apie makedonus ir kitus "Eurobasket-2011" svečius
Per Europos krepšinio čempionatą Lietuva nesulaukė milžiniško turistų antplūdžio.
Čempionate daugiausia svečių buvo iš Gruzijos, Slovėnijos ir Latvijos. Kitų rinktinių palyda svyravo nuo kelių šimtų iki apskritai kelių galvų.
Per krepšinio šventę buvo pastebėta aistruolių net iš Anglijos ir Suomijos – šalių, kuriose retas iš viso žino, kad yra tokia sporto šaka – krepšinis.
Suomis, beje pirmas iš svečių sirgalių, pateko į incidentą. Alytuje susimušė ir su savo tautiečiu, ir su lietuviu. Tiesa, policijai neteko įsikišti.
Klaipėdoje policininkai sulaikė rusą, bandžiusį įsinešti į areną degtinės pripildytą pripučiamą lazdelę.
Tačiau didelių problemų krepšinio turistai nekėlė. Net lenkai, kurių kiekvienas vojažas į Lietuvos futbolo stadionus baigiasi laikraščių antraštėmis apie futbolo chuliganus pirmuose jų puslapiuose.
Šiokį tokį konfliktą Kauno arenoje sukėlė makedonai. Tiesa, jau per paskutinį Europos čempionato etapą, kai komandos žaidė Kaune.
Pasak „Ekskomisarų biuro“ saugos tarnybos viceprezidento Arvido Januškos, per ketvirtfinalio makedonų ir lietuvių susitikimą neramumus bandė išprovokuoti gal trys dešimtys Makedonijos rinktinės gerbėjų.
„Didžioji dalis Makedonijos gerbėjų – tik aistringi sirgaliai, neperžengiantys teisėtumo ribų, – pripažino vienas Kauno „Žalgirio“ arenoje dirbusių apsaugininkų vadovų. – Bet būtent į tas rungtynes buvo atskraidintas lėktuvas sirgalių iš Makedonijos, dalis kurių buvo nusiteikusi agresyviai. Daugiausia tai buvo futbolo aistruoliai. Jie po tų rungtynių iš karto išskrido atgal. Tai buvo vadinamieji „ultros“ – deguto šaukštas makedonų medaus statinėje...“
Paklaustas, kaip identifikavo tai, kad agresyvūs makedonai buvo būtent futbolo, o ne krepšinio aistruoliai, A. Januška atsakė: „Vienas dalykas, iš ko matėsi, – jų elgesys. Antra – tai patvirtino kiti Makedonijos sirgaliai. Jų palaikymo būdas skiriasi. Ar dažnai tenka pamatyti krepšinio sirgalius išsirengusius ir nuo sirenos apie rungtynių pradžią iki sirenos apie rungtynių pabaigą netgi nežiūrinčius į aikštelę, o tiesiog rėkalojančius savo skanduotes? Tarp krepšinio aistruolių tokių sunkiai rasi. Arba tai – kraštutiniai, karščiausi „ultra“ sirgaliai.“
Tačiau vargu ar Balkanų aistruolius būtų galima klasifikuoti pagal lietuvišką suvokimą. Bent jau vienas įvykių dalyvis tokius „Ekskomisarų biuro“ viceprezidento bandymus atskirti futbolo ir krepšinio gerbėjus, suprato nelengvai.
„Nesuprantu, ką reiškia klausimas – futbolo ar krepšinio aistruolis? – kalbėjo vyrukas, lydėjęs Makedonijos krepšininkus į Kauną. – Juk tie patys žmonės palaiko ir futbolą, ir krepšinį. Ar jūsų šalyje yra kitaip? Aš palaikau savo miesto klubo futbolo, rankinio ir krepšinio komandas, taip pat visų sporto šakų Makedonijos rinktines, nes Makedonija – mano tėvynė ir nesvarbu, ką jie žaistų, aš sirgsiu už savo šalies komandą...“
Pasak pašnekovo, futbolo pergale jis džiaugtųsi daugiau negu krepšinio, bet savo šalies krepšininkų laimėjimais didžiuojasi.
„Makedonijoje populiariausia sporto šaka – futbolas, antras – rankinis, krepšinis – tik trečias, – kalbėjo makedonas. – Bet tai nereiškia, kad mes nemylime krepšinio. Kitaip į Lietuvą ir nebūtume važiavę. Ir nors Lietuvoje mums visi kalbėjo, kad lietuviai – krepšinio tauta, esu įsitikinęs, kad Makedonijos žmonės ne mažiau jaudinasi dėl savo krepšininkų, nei jūs dėl savųjų.“
Panašiai kaip makedonai, galvoja ir bosniai. Alytuje apsilankė pora dešimčių „BiH fanatikos“ grupės sirgalių. „BiH fanatikos“ skelbiasi palaikanti visų sporto šakų Bosnijos rinktines. Per laisvą dieną, kai Bosnijos rinktinė neturėjo rungtynių, jos aistruoliai spėjo nuvažiuoti į Baltarusijos sostinę Minską, kur Europos čempionato atrankos rungtynes žaidė bosnių futbolininkai.
Konfliktas tarp Makedonijos gerbėjų ir „Ekskomisarų biuro“ apsaugininkų kilo, kai makedonai bandė iškelti didžiulę savo šalies vėliavą, tačiau tam jiems trūko vietos. Vėliava buvo kur kas didesnė negu poros šimtų svečių sektorius, o Lietuvos gerbėjai virš savo galvų turėti priešininkų vėliavą nusiteikę nebuvo.
„Ekskomisarų biuro“ vyrai sustabdė galimą dviejų komandų gerbėjų incidentą. Makedonai ilgai nenurimo ir vis bandė išvynioti audeklą.
„Iš pradžių prašėme, kad jie tos vėliavos neskleistų. Jiems tai nepatiko, klausė – kodėl lietuviai savo vėliavą išskleidė. Nurimdavo vos minutei ar pusei minutės ir vėl iš naujo bandydavo. Po vieno tokio bandymo teko iš jų vėliavą paimti. Jie jos nenorėjo atiduoti, tad taip ir laikėme: vienas kraštas makedonų, kitas – apsaugos darbuotojų.“
Neaišku ar iš tiesų dėl to tampymosi Makedonijos vėliava įplyšo, tačiau pareigūnams pietiečiai keiksmų negailėjo nei per rungtynes, nei po jų. Svečių sirgaliai kaltino lietuvius nepagarbiu elgesiu su jų nacionaliniu simboliu ir suplėšius vėliavą.
„Po šitų rungtynių sužavėjo Sėklos vadovaujami sirgaliai, kai po tokio mačo ir tokio svečių elgesio, praeidami pro šalį paplojo makedonų sirgaliams. Tai buvo tolerancijos, kultūros pavyzdys, kaip reikėtų sirgti ir kaip reikėtų elgtis“, – kalbėjo A. Januška.
„Išskyrus apsaugininkus, mes nieko prieš lietuvius neturime, jūs juk mums ne priešai, – kalbėjo makedonų „ultra“. – Mes tiesiog buvome atvažiavę palaikyti savo šalies komandos ir pasistengti, kad girdėtųsi ne vien tūkstančių lietuvių, bet ir mūsų dainos.“
Makedonijos gerbėjų dainos buvo girdėti tik po jų pergalės nuščiuvusioje Kauno arenoje. Iki tol dominavo Sėklos ir jo kompanijos būgnai, skanduotės arba lietuvių sirgaliams būdingų dūdelių garsai.
Tiesa, didžiausi pastarųjų gerbėjai buvo gruzinai.
„Jie patys nedainuoja, tik pučia vietines vuvuzelas, – apibūdino kaukaziečių aistruolius Slovėnijos gerbėjas viename šios šalies aistruolių interneto forumų prieš Gruzijos–Slovėnijos rungtynes. – Mums teks labai pasistengti, kad aikštėje girdėtųsi ne tas įkyrus zyzimas, bet ir mūsų dainos.“