Laikraštis "Sportas": Lietuvos futbolininkas Arūnas Klimavičius priprato ir prie Kazachstano tradicijų, ir prie karščio
Iš šiuo metu žaidžiančių profesionalių Lietuvos futbolininkų Arūnas Klimavičius nusitrenkė toliausiai – į Taldykorganą, esantį Kazachstano pietryčiuose.
Lietuvos rinktinės gynėjas iš gimtinės išvyko prieš ketverius metus. Iš pradžių jo kelias suko į Maskvą, vėliau – dar toliau į rytus: Jekaterinburgas, Novosibirskas, Taldykorganas. Skirtingai nei daugelis lietuvių futbolininkų, Arūnas žaisti Europoje per daug nesiveržia. Bent jau taip sakosi pats.
„Žetisu“ ekipa, kuriai atstovauja lietuvis, pirmauja šalies čempionate, o A. Klimavičius yra antras komandos žaidėjas pagal rezultatyvumą – šį sezoną jau įmušė šešis įvarčius.
Kazachstano futbolo komandose yra ir daugiau legionierių iš Lietuvos. O buvęs šalies rinktinės strategas Algimantas Liubinskas treniruoja vieną lygos autsaiderių Kzyr Ordos „Kaisar“ klubą.
Arūnai, kaip sekasi Kazachstane?
Neblogai. Mano komandai neblogai sekasi, tad ir man neblogai.
Anksčiau žaidėte Rusijoje. Palyginkite pajėgumus. Uždarbį.
Kazachstano čempionatai – aišku ne Rusijos „Premjer“ lyga. Bet šešios stipriausios kazachų komandos, manau, Rusijoje galėtų kovoti dėl patekimo į aukščiausią Rusijos lygą. Aišku, jei įmestume Kazachstano komandą į Rusijos pagrindinę lygą, tai bet kuriai jų būtų sunku išlikti.
Tačiau pirmos 6–7 Kazachstano komandos – tikrai aukšto lygio. Jos turi gerus legionierius ir didelius biudžetus.
Daug legionierių turi Taldykorgano „Žetisu“?
Kazachstano čempionate vienu metu gali žaisti penki legionieriai. Tiek jų ir turi mūsų komanda. Dauguma komandų neima daugiau nei penkių užsieniečių. Todėl visi jų legionieriai yra tokie, kad galėtų žaisti pagrindiniame dešimtuke ir atliktų ne paskutinį vaidmenį. Apie „Žetisu“ kalbama, kad jos žaidėjai geri, todėl ir rezultatas yra neblogas.
Taldykorganas nėra didelis?
Jis maždaug Panevėžio dydžio. Nuo Almatos nutolęs per 350 kilometrų. Gana tolokai reikia važiuoti mašina iš Almatos oro uosto, kai grįžti iš rinktinės varžybų. O šiaip, komanda skraido užsakomaisiais reisais iš Taldykorgano oro uosto. Nebent išvyka tolimesnė ir reikia persėsti. Tada skrendam reisiniais. Galite suprasti, kad čia futbolininkams sudarytos tikrai neblogos sąlygos.
Miestelis – pietuose, čia gyvena etniniai kazachai. Atvykęs į jį per Rusiją jaučiate kultūrinių skirtumų?
Taip. Šiaurės Kazachstano miestuose dauguma gyventojų rusai, o pietuose, kur yra ir mano miestas, žmonės skiriasi ir išvaizda, ir kultūra. Visi jie – musulmonai. Bet tai man jokio kultūrinio šoko nesukėlė. Nebent, kai pagal vietos tradicijas prieš čempionatą ir vidury čempionato pjovė aviną – aukojo. Prie kampinio gairelės ant aikštės žolės... Tokia jau jų tradicija.
O maistas? Virtuvė nesiskiria nuo lietuviškos ar rusiškos?
Maistas jų kitoks. Kiaulienos čia sunku nusipirkti. Labai daug avienos. Ji tinkamai pagaminta man labai patinka. Taip skanu, kad grįžęs į Lietuvą nuėjau į turgų avienos ieškoti. Neradau. O šiaip, kazachai – labai draugiška tauta. Tai, kad esi lietuvis, legionierius, jiems jokių problemų nekelia.
Ar mėgsta kazachai futbolą?
Kai kuriuose Kazachstano miestuose futbolas – labai populiari sporto šaka. Ten po aštuonis tūkstančius žmonių susirenka. Mūsų miestas anksčiau nepasiekdavo aukštų rezultatų. Net šio čempionato pradžioje susirinkdavo apie penkis šimtus žiūrovų, ir buvo laikoma, kad tai normalu. O šią vasarą jau ir keturi, ir iki penkių tūkstančių ateina. Taldykorgano stadionas nedidelis, tad būna kone pilnas.
Vadinasi, nėra taip, kad kur tik einate, ten visi atpažįsta, nes miestelis nedidelis?
Važinėju taksi. Taksistai visi pažįsta... Yra atpažįstančio jaunimo – tie, kurie futbolu domisi. Gal ir daugiau dėmesio susilaukiu negu anksčiau, bet tikrai nėra, kad kiekvienas atpažintų. Bet ir gerai, kad taip nėra... Tuo galėčiau Taldykorganą palyginti su Panevėžiu.
Gyvenate Taldykorgane vienas ar su šeima?
Daugiau laiko vienas. Buvo vasarą atvažiavusi žmona su dukra.
O kodėl nesivežate šeimos ten gyventi?
Laukiamės antrojo... Lietuvoje tam sąlygos geresnės. O ir skrydis labai tolimas – Panevėžys–Vilnius–Kijevas–Almata. Iš Almatos – taksi. Išeina beveik para kelio. O dar kitos laiko juostos, kitoks maistas...
Rusijoje šeima irgi gyveno atskirai?
Maždaug per pusę būdavo. Kai žaidžiau Rusijos pirmojoje lygoje, būdavo labai ilgos išvykos. Kai pasitaikydavo dvi išvykos paeiliui, tai savaitę ar dešimt dienų namo negrįždavau.
Pietų Kazachstano karščiai – labai baisūs?
Kai išvykau, buvo apie 30 laipsnių. Pakildavo ir iki 40. Bet šiaip, visą vasarą dažniausiai – 30–35 °C. Čia, Kazachstane, būna ir kur kas karščiau. Pavyzdžiui, pas Liubinską Kzyl Ordoje. Ten be kondicionieriaus gyventi neįmanoma. Ir į lauką išeiti dieną.
Kaip tokiomis sąlygomis žaisti šiauriečiui lietuviui?
Priprantama. Ir vietiniai nelabai nori važiuoti į tokius miestus. Taigi ne tik man, bet ir kazachams juose sunku.
Kainų skirtumai? Galėtumėte palyginti su lietuviškomis kainomis?
Reikėtų atskirai lyginti kainas Taldykorgane ir Almatoje. Almatoje – beveik kaip Maskvoje. Taldykorgane – tikrai dauguma prekių pigesnės negu Lietuvoje. Ir kazachų algų bendras vidurkis nėra toks didelis kaip Lietuvoje. Parduotuvėse kainos panašios, bet užeik kur nors pavalgyti, tai pas mus tikrai bus pigiau, su Almata nepalyginsi.
Ką veikiate Taldykorgane laisvalaikiu? Juk gyvenimas susideda iš daugiau komponentų – ne tik treniruočių ir miego grįžus namo?
Taldykorganas, kaip jau minėjau, – mažas miestas. Tai turi savų pliusu, turi savų minusų, bet faktas lieka faktu, kad čia nėra didelio pasirinkimo, kaip leisti laisvalaikį. Aišku, kai atvyksta šeima, būna linksmiau. Kai jos nėra, o treniruotė vakare, tai stengiuosi kuo ilgiau miegoti, kad kuo mažiau laiko liktų iki treniruotės. Po to važiuoju į bazę – pavalgau, filmą pažiūriu. Dieną per karštį ir šiaip nėra ką veikti. Vakare, po treniruotės, – galima nueiti į kiną. Kadangi daug pramogų nėra, tai mažai ką iš filmų, rodytų per pastaruosius pusę metų, praleidau...
Su komandos draugais bendraujate?
Taip. „Žetisu“ kolektyvas tikrai draugiškas. Tai, beje, ir rezultatai atspindi. O bendrauju čia su visais. Ir su kazachais, ir su legionieriumi iš Uzbekistano. Vietiniai turi savo draugų, o aš su uzbeku ir kazachais, atvykusiais iš kitų miestų, daugiau laiko praleidžiu.
Žaidėte Jekaterinburge, vėliau – Novosibirske, dabar – Taldykorgane. Ar būtent tik čia, Rytuose, galėjote atrasti klubą, ar tai – egzotikos paieškos?
Žinote, Europoje žaisti didelio noro niekada neturėjau... Jeigu būčiau labai norėjęs, būčiau radęs klubą Europoje. Niekada nebuvo taip, kad yra tik vienintelis pasirinkimo variantas. Europa – netoli Lietuvos. Manau, kol turiu galimybių, įdomu gauti kitokios gyvenimo patirties. Tiesa, egzotika nė vieno tų miestų nepavadinčiau. Kita vertus, atstumas taip pat turi savų minusų.
Kaip susikalbate kazachų provincijos miestelyje?
Gyvenu čia daugiau nei pusę metų, tai dar nebuvau sutikęs žmogaus, kuris nemokėtų rusiškai.
**
Arūnas Klimavičius
Gimė 1982 m. spalio 5 d. Panevėžyje.
Karjera:
Panevėžio „Ekranas“ 2000–2007 m.
Maskvos „Dinamo“ (Rusija) 2007–2008 m.
Jekaterinburgo „Ural“ (Rusija) 2009 m.
Novosibirsko „Sibir“ (Rusija) 2010 m.
Taldykorgano „Žetisu“ (Kazachstanas) 2011 m. rugsėjo 10 d.
Nuo 2005-ųjų Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas. Atstovaudamas jai įmušė tris įvarčius.