„Pats brangiausias medalis“

„Pats brangiausias medalis“
Iš Maskvos Šeremetjevo aerouosto praėjusį sekmadienį namo ruošėsi grįžti Sarajevo olimpinių žaidynių čempionas Kauno dinamietis Algimantas Šalna. „Tik dabar pradedu suvokti, kad aš – olimpinis čempionas. Ten taip buvome pasinėrę į žaidynių sūkurį, gyvenome olimpiada, jog laimikiais ilgiau džiaugtis net nebuvo kada, – sako Algimantas, pasipuošęs TSRS rinktinės olimpine apranga ir gerai nusiteikęs. – Namuose truputį pailsėsiu, o po kelių dienų vėl stosiu į startą – dalyvausiu Pasaulio taurės ketvirto ir penkto etapų varžybose VDR bei Norvegijoje, o kovo viduryje – TSRS čempionate Kirovo Čepecke.“ Belaukdami reiso su pirmuoju žiemos sporto šakų mūsų olimpiniu čempionu Algimantu Šalna ilgiau pasišnekėjome.

Būtų įdomu sužinoti, kokie pirmieji olimpinių žaidynių įspūdžiai?
Į Sarajevą atvykome vasario 3 dieną ir kartu su slidininkais bei dvikovininkais apsigyvenome „Igmano“ viešbutyje. Jugoslavai labai gerai pasirengė olimpinėms žaidynėms, dienos čia neprailgo, tapo neužmirštamos. Gyvenome kaip viena šeima – lankydavomės pas pažįstamus sportininkus, su nepažįstamais stengdavomės užmegzti pažintis. Kol dar nebuvome pakviesti į kovą, kiekvieną dieną treniravomės, susipažinome su olimpine trasa. Vakarais lankydavome diskotekas, stebėdavome TSRS artistų pasirodymus. Nekantraudamas laukiau debiuto olimpinėse žaidynėse.

Tačiau jo teko laukti ilgai. TSRS rinktinės treneriai nutarė Jūsų neleisti rungtyniauti 20 km distancijos lenktynėse...
Neįsivaizduojate, kaip pergyvenau, kai sužinojau šią nemalonią žinią. Olimpiada man jau baigėsi, galvojau. Niekuomet nepagalvojau, kad būtent Sarajeve neteks rungtyniauti šio mėgiamo nuotolio lenktynėse, kurioms taip kruopščiai ruošiausi kelerius metus. Pastaruoju metu šioje distancijoje ir rezultatų pasiekiau neblogų, tačiau dabar įtakos turėjo tai, kad per TSRS biatlonininkų kontrolines varžybas Igmano trasoje nekaip šaudžiau ir 10 km nuotolio lenktynėse užėmiau ketvirtąją vietą...

 Tikriausiai po to nusiraminote, kadangi 20 km distancijoje per tokią pūgą kažin ar būtumėte pasiekęs aukštą rezultatą?
Labai norėjau startuoti tokiu pabjurusiu oru. Kai sunkios sąlygos, visi blogai šaudo, klysta ir pripažinti snaiperiai, tada visos galimybės juos aplenkti ir galutinai „suvesti sąskaitas“ slidinėjimo distancijoje. Kai oras geras, retas aukšto meistriškumo biatlonininkas būna netaiklus. Galite nustebti, kaip man, pripažintam rinktinės sprinteriui, (bent taip teigia TSRS rinktinės treneriai) per 10 km nuotolio lenktynes slidinėjimo trasoje nepavyko aplenkti čempionu tapusio norvego Eriko Kvalfoso, kuris, kaip ir aš, suko du baudos ratus. Greičio tą dieną iš tiesų labai stokojau, puikiai pajutau, kaip vis dėlto trūksta tų nešliuožtų 20 kilometrų.

Tad pasirodymu 10 km nuotolio lenktynėse nesate patenkintas?
Tai buvo mano pirmoji ir paskutinioji galimybė svariai pasirodyti. Norėjosi įrodyti visiems, kad olimpiados debiutui esu gerai pasirengęs. Tikslas buvo vienas – aukso medalis. Kiek sykių pastaruoju metu startavau per tarptautines varžybas, pajėgiausiems planetos biatlonininkams nė kiek nenusileisdavau. Greičiau, negu ankstesniais metais, dabar šaudžiau stovėdamas – penkis šūvius paleidau per 30 sek. (šiaip jau – per 45 sek.), o praėjusiais metais per pasaulio čempionatą Anterselvoje taikiausi net pusantros minutės. Du baudos ratai – mano „norma“, kai du sykius nepataikau, nelaikau tai nesėkme, nes distancijoje prarastas sekundes paprastai atkovoju. Tačiau šis sykis – išimtis. Vienas netaiklus šūvis, pasirodo, buvo lemtingas, jis neleido išsipildyti mano didžiausiai svajai...

Tačiau vis dėlto ji išsipildė: per estafetės varžybas aplenkėte visus varžovus.
Kažkada savo dienoraštyje esu užrašęs: „jeigu netapsiu olimpiečiu, save laikysiu tik fizkultūrininku“. Treneris Albertas Jakubauskas pastebėjo šį užrašą, ir, man nežinant, paskelbė kolegoms. Kaip norėjosi šias eilutes būtent dabar visiems parodyti.

Kai į paskutinįjį etapą iššliuožė garsusis Frankas Ulrichas ir Sergejus Bulyginas, ar pagalvojote, kad mūsų šalies komanda – būsimoji olimpinė čempionė?
Tai, kad Sergejus atkovos mano prarastas sekundes, neabejojau – VDR biatlonininkų lyderis olimpinis čempionas Frankas Ulrichas jau ne tas, koks buvo anksčiau. Nerimą kėlė VFR ir Norvegijos sportininkai, kurie nedaug buvo atsilikę. Tačiau Serioža distancijoje parodė tikrą kovotojo charakterį. Beje, mūsų kvartetas paaiškėjo tik olimpiados dienomis. Treneriai abejojo, ką pasirinkti – Jurijų Kaškarovą ar Andrejų Zenkovą. Po 10 km sprinto lenktynių jie manęs paklausė, už ką balsuoju. Atsakiau: už Kaškarovą, praėjusių metų pasaulio čempioną. Dabar patyrimas svarbiau negu jaunystė. Tokios sudėties kvartetu rungtyniavome per pasaulio taurės varžybas Falune, kai estafetę įveikėme greičiausiai. Tada Švedijos laikraščiai mirgėjo mūsų nuotraukomis, o Sergejus Bulyginas pasakė, kad būtų įspūdinga, jeigu tokia jaudinanti akimirka pasikartotų ir per Sarajevo olimpines žaidynes. Kaip džiugu, kad pasikartojo! Šis medalis – man pats brangiausias.

Ar per estafetės varžybas ankstesniais kartais tekdavo sukti baudos ratus?
Tekdavo, nors penkiems pataikymams skiriami aštuoni šoviniai. Sukau baudos ratus ir Falune (ne tik aš vienas), o taikliausias buvau per TSRS taurės varžybas Bakurianyje, kai prireikė penkių (gulint) ir šešių (stovint) šovinių. Apmaudu buvo, kad šį sykį etape nepavyko taip gerai rungtyniauti, kaip praėjusiais metais per pasaulio čempionatą Anterselvoje. Tačiau po varžybų šalies rinktinės treneriai man neturėjo pretenzijų ir ramia sąžine leido stebėti ledo ritulininkų, dailiojo čiuožimo atstovų, slidininkų kovas. Kambario draugas iževskietis Vladimiras Belorusovas (su juo artimai draugauju trečius metus) guodė, kad medaliai mūsų ir kad reikia tiktai džiaugtis.

Igmane tikriausiai buvote iškilmingai pagerbti?
Iš pradžių turėjome vykti į Sarajevą, kur buvo įteikti olimpiniai apdovanojimai. Iš karto surengtoje spaudos konferencijoje mūsų klausinėjo, ką veikėme varžybų išvakarėse, kurias komandas laikėme favoritėmis, kas nulėmė pergalę. Po to laukė pagerbtuvės viešbutyje. Nustebome, kai videoįraše pamatėme jaudinančios kovos momentus, pergalingą finišą. TSRS olimpinio komiteto pirmininkas M. Gramovas įteikė mums TSRS nusipelniusių sporto meistrų ženklelius, prizus ir pasakė, kad bent paskutinę varžybų dieną biatlonininkai pagaliau nusipelnė šiltų žodžių. Tuo pačiu norisi pasakyti, kad mane labai sujaudino ta akimirka, kai po 10 km nuotolio lenktynių LTSR sporto komiteto pirmininkas Zigmantas Motiekaitis įteikė magnetofono juostelę, kurioje sėkmės olimpiadoje linkėjo LKP Ignalinos rajono komiteto pirmasis sekretorius Kazemieras Kasnikauskas, 1-os vid. mokyklos direktorius Juozas Repšys, pasaulio rekordininkė Ana Ambrazienė, tėtis ir kiti. Palinkėjimus klausiau po kelis sykius, dabar namo juostelę vežuosi kaip didžiausią suvenyrą. Surinkau ir daug autografų – olimpiniai čempionai ir prizininkai pasirašė ant Sarajevo olimpinių žaidynių plakato.

... Netrukus olimpinį čempioną Algimantą Šalną jau sveikino lėktuvo TU-134 ekipažas – TSRS nusipelnęs sporto meistras skrido namo. „Gimtinėje nebuvau nuo Naujųjų metų. Kažin, kaip tėvukui, sesutėms sekasi. Olimpiados dienomis jie tikriausiai jaudinosi ne mažiau kaip aš. Žadu aplankyti 1 vid. m-klą, slidinėjimo bazę, draugus Kaune“, – sako Algimantas. Ir atsisveikindamas priduria: „Yra visos galimybės svariai pasirodyti per baigiamąsias Pasaulio taurės varžybas, norisi pelnyti auksą ir per TSRS čempionatą.“ Olimpiniam čempionui palinkėjome sėkmės – jam sezonas tik įpusėjo.



Sėkmę lemia entuziazmas
F. Telksnys. 1984 01 03

Pernai tarp respublikos SDAALR sporto techninių klubų antrą vietą pelnė „Rubinas“. Jis įsikūręs Naujojoje Vilnioje, prie 51-osios vidurinės mokyklos, gyvuoja dar tik antrus metus.

Mokyklos rūsyje – erdvu ir švaru. Viduryje vienas šalia kito rikiuojasi sportiniai motociklai, pasieniuose – gręžimo, tekinimo staklės, remonto įrankiai, atsarginės dalys. Kiekvienam klubo nariui – savas darbo stalas. Gretimame kambaryje kabo plakatai, stendai. Čia vyksta teoriniai užsiėmimai. Atskira patalpa skirta specialiai motociklams ruošti varžyboms. Už kelių žingsnių nuo klubo pasišokinėdama į kalnelius ir staigiai puldama žemyn driekiasi treniruočių trasa.

Nuo pat pradžių „Rubinui“ vadovauja LTSR nusipelnęs treneris V. Ovčinikovas. Praeityje žinomas lenktynininkas turi didelę trenerio bei organizatoriaus patirtį, kurią sukaupė dirbdamas respublikinėje vaikų ir jaunimo sporto techninėje mokykloje.

– Prieš dvejus metus gavome beveik užverstą rūsį ir kelis sugedusius motociklus, – pasakoja treneris. – Tiesa, vienas iš jų buvo geras, tačiau susitarėme nevažinėti, kol neįsirengėme patalpų.

Kelis mėnesius iki sutemų vaikinai mūrijo, betonavo, kalė pertvaras. Smėlį, plytas, cementą teko patiems autobusiuku vežiotis. Tačiau nė vienas vaikinas nepabėgo, visi kantriai laukė, kada galės atsisėsti ant plieno žirgų.
Daug klubui padėjo šefai iš Spalio 40-mečio gamyklos, tačiau daugiausia pasiekta trenerio ir vaikinų entuziazmu.

Dabar „Rubine“ – trisdešimt narių iš sostinės 15-osios profesinės technikos mokyklos, „Neries“ žemės ūkio mašinų gamyklos ir 51-osios vidurinės mokyklos. Vieni jau dalyvavo įvairiose varžybose, kiti dar tik pirmuosius trasos ratus suka. Glaudžius ryšius V. Ovčinikovas palaiko su 51-osios vidurinės mokyklos vadovais. Jie judresnius, mėgstančius techniką vaikus rekomenduoja į „Rubiną“.

Tokių vaikų nemažai. Visi, pasak trenerio, drausmingi, nepraleidžia treniruočių, labai domisi technika, nesišlaisto be tikslo gatvėmis. Džiugina vaikinų meilė technikai. Dažnas iki vėlaus vakaro knibinėja jam patikėtą motociklą, varto techninę literatūrą.

Klubo narių entuziazmas greitai atnešė ir pirmuosius laimėjimus. Praėjusią žiemą jauna „Rubino“ komanda S. Dariaus ir S. Girėno taurės žiemos motociklų krose iškovojo antrą vietą. Nemažai asmeninių prizų laimėta kitose respublikinėse varžybose. Šie laimėjimai skatina siekti dar svaresnių pergalių.
 

Gero sezono, žalgiriečiai!
1984 01 10
Tokių reikšmingų ir įspūdingų pergalių, kuriomis sporto mėgėjus džiugino 1983-iaisiais metais mūsų futbolininkai, Tarybų Lietuvos istorijoje dar nėra buvę. Vilniaus „Žalgirio“ futbolo meistrai, tik ką iškopę į aukščiausiąją šalies pirmenybių lygą, užėmė penktą vietą, laimėdami tris sąjunginius prizus – „Pirmoji aukštuma“ (už pirmąją vietą po pirmojo rato), „Už valią, siekiant pergalės“ ir „Autoritetų grėsmė“. Trys žalgiriečiai pirmą kartą pateko į tradicinį 33 geriausių šalies futbolininkų sąrašą, kur vartininkas V. Jurkus ir kairysis vidurio gynėjas V. Kasparavičius buvo pripažinti antrais, o vidurio puolėjas S. Jakubauskas – trečiuoju. V. Kasparavičius, be to, tapo kandidatu į TSRS olimpinę rinktinę. VIII TSRS tautų spartakiadoje jaunieji mūsų respublikos futbolininkai pateikė vieną maloniausių siurprizų – iškovojo čempionų aukso medalius. Nudžiugino ir Panevėžio „Saturno“ vaikų futbolo komanda, laimėjusi „Auksinio kamuolio“ turnyrą. Dvidešimt vienam mūsų respublikos futbolininkui buvo suteiktas garbingas TSRS sporto meistro vardas...

Šiuos laimėjimus prisiminti, jais pasidžiaugti ir kartu naujajam futbolo sezonui besirengiančius Vilniaus žalgiriečius palydėti (vakar jie jau išvyko treniruočių į Adlerį), praėjusį penktadienį LTSR sporto komitete buvo surengtas susitikimas. Vilniaus „Žalgirio“ meistrus ir spartakiados čempionus sveikino, didelės sėkmės linkėjo Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Č. Panavas, Kūno kultūros ir sporto komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas Z. Motiekaitis, Lietuvos Profesinių Sąjungų Respublikinės Tarybos sekretorius R. Baltrušaitis, Lietuvos LKJS Centro Komiteto sekretorius V. Vitkevičius, LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro pavaduotojas V. Pranaitis, respublikos sporto veteranų tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas J. Uloza.

Vilniaus žalgiriečiai ir jų treneriai buvo apdovanoti LTSR kūno kultūros ir sporto komiteto garbės raštais, LLKJS CK diplomais, naujiesiems TSRS sporto meistrams įteikti ženkleliai ir pažymėjimai.

– Ruoštis naujajam futbolo sezonui jau pradėjome, – padėkojęs už apdovanojimus ir šiltus sveikinimų žodžius, pasakė „Žalgirio“ vyr. treneris A. Liubinskas. – Sezonas, be abejo, bus labai sunkus. Mums reikės įrodyti, kad praėjusių metų pasiekimai nebuvo atsitiktiniai. Rezervų tobulinti meistriškumą turime, komanda jauna, jos amžiaus vidurkis – 23 metai. Stengsimės neapvilti ir šį sezoną, kovosime dėl vietos pirmajame šalies futbolo elito šešetuke.

1984-ųjų įvairenybės
Nuaidėjo finalinio pretendentų mačo batalijos ir oficialios iškilmės. Tačiau pretendentas Nr. 1 – Garis Kasparovas neskubėjo atsisveikinti su svetingąja Tarybų Lietuvos sostine. Balandžio 13-ą – didmeistrio gimimo dieną – Vilniaus televizijos bokštas priėmė neįprastus svečius. Čia atvyko pretendentų mačo nugalėtojas su palyda ir grupė Vilniaus šachmatų ir šaškių, specializuotos ORVJSM auklėtinių. Pasigrožėję pavasario salės nušviesta Vilniaus panorama iš paukščio skrydžio, jie sėdo prie šachmatų lentų. Pretendentas žaidė simultaną su 26 jaunaisiais Vilniaus šachmatininkais – 19 pirmaatskyrininkų ir 7 kandidatais į meistrus. Iš pastarųjų tik VVU studentui R. Žebrauskiui pavyko iškovoti lygiąsias. Atkakliai priešinosi žymiajam didmeistriui moksleiviai ir keturi iš jų – J. Lavrinovičius, G. Šarkanas, V. Grabliauskas ir M. Michelevas – baigė partijas lygiomis. Beje, pastarieji du dar tik penktokai. Na, o kiti turėjo pripažinti didmeistrio pranašumą. Bet ir jie liko patenkinti – kiekvienas simultano dalyvis gavo G. Kasparaovo nuotrauką su autografu... Ilgai prisimins jaunieji šachmatininkai šią malonią pažintį su pretendentu į pasaulio čempionus. Sukaktuvininkas atšventė 21-ą savo gimtadienį, iškovodamas 21 pergalę! Bendras rezultatas 23,5:2,5 didmeistrio naudai. Šis simultanas – puikus baigiamasis šachmatų šventės akordas!
1984 04 17
 

Gegužės 8 d. Maskvoje įvyko TSRS nacionalinio olimpinio komiteto plenumas, kuriame buvo apsvarstytas klausimas dėl Tarybų Sąjungos sportininkų dalyvavimo XXIII olimpiados žaidynėse Los Andžele. Visi kalbėtojai pabrėžė, kad situacija, susiklosčiusi Jungtinėse Amerikos Valstijose ruošiantis žaidynėms, neleidžia Tarybų Sąjungos sportininkams jose dalyvauti. Visi nacionalinio olimpinio komiteto nariai, tarp jų visų 29 olimpinių sporto šakų federacijų vadovai, visi TSRS NOK prezidiumo nariai vienbalsiai balsavo už nedalyvavimą Los Andžele įvyksiančiose vasaros olimpinėse žaidynėse ir priėmė TSRS NOK pareiškimą.
1984 05 12

Europos mergaičių krepšinio čempionato, vykusio Italijoje, finalinėse rungtynėse susitiko TSRS ir Bulgarijos rinktinės. Šios komandos per šias pirmenybes jau buvo susitikusios pogrupyje. Tada sėkmė lydėjo bulgares – jos nugalėjo minimaliu skirtumu – 85:84. Tačiau lemiamą kovą dėl aukso medalių rezultatu 72:68 (42:34) laimėjo tarybinės krepšininkės, kurių gretose žaidė ir Kauno KSM trenerės B. Zakienės auklėtinė Danguolė Revuckaitė.
1984 07 19
 

Pchenjane per „Draugystės taurės“ socialistinių šalių jaunimo bokso varžybas dvi finalines dvikovas laimėjo tarybiniai sportininkai. Svorio kategorijoje iki 91 kg nugalėtoju tapo kaunietis Gytis Juškevičius. Trenerio Viliaus Buikos auklėtinis savo varžovus, bulgarą M. Trezovą ir kubietį R. Soboną, įveikė jau antruose raunduose aiškia persvara. Mūsų respublikos sunkiasvoris sportuoti pradėjo Rokiškyje. Šiemet baigęs Kauno 21-ąją vidurinę mokyklą, Gytis laiko stojamuosius egzaminus į LVKKI.
1984 08 07
 

Kai skaitau apie jojimo varžybas, sudomina žirgų vardai. Kokių tik nėra – tiesiog stebiesi vardatėvių išradingumu. Kaip parenkami žirgams vardai? – klausia vilnietė Loreta Jančiulytė. Vardai žirgams suteikiami pagal atitinkamas taisykles. Gimusio kumeliuko varde turi būti abiejų tėvų vardų pradinės raidės. Taisyklės reikalauja, kad pirmoji raidė atitiktų motinos vardo pirmąją raidę. Tai būtina sąlyga visiems veisliniams žirgams. Tėvo vardo raidė yra panaudojama kuriame nors kitame skiemenyje. Pavyzdžiui, grynakraujo žirgo Adeno, 1978 metų Europos prizo laimėtojo, vardas sudarytas iš motinos vardo Alfa ir tėvo – Derzkis. Vardus išrinkti nelengva, kartais jie nelabai kaip skamba, nepuošia žirgo. Jei atsiranda sunkumų, tai kumeliuko vardą galima pradėti pirma tėvo vardo raide. Bet tai tik labai reti atvejai. Kaip pavyzdys yra Poligonas, rusų ristūnų absoliutus rekordininkas: jo vardas sudarytas iš tėvo – Pavlinas ir motinos – Okraska – vardų.
1984 11 22

Skaičiai
1
Los Andželo olimpinėse žaidynėse, kurias boikotavo dauguma socialistinio bloko šalių, buvo tik vienas oficialus dalyvis iš Lietuvos – Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) atstovas vilnietis Janis Grinbergas.

3
Trys Kauno „Granito“ rankininkai – Voldemaras Novickis, Jonas Kaučikas ir Raimundas Valuckas – su SSRS rinktine iškovojo Pasaulio taurę. Švedijoje vykusių varžybų finale SSRS komanda 27:24 įveikė Danijos atstovus.

15
Lietuvos atstovai iškovojo 15 aukso medalių žaidynėse „Draugystė“, kuriose varžėsi Los Andželo olimpiadą boikotavusių socialistinio bloko šalių atstovai. „Draugystės“ čempionais tapo tinklininkas Viktoras Artamonovas, irkluotojai Vida Cesiūnaitė, Angelė Kulikauskaitė, Jonas Narmontas, Stasys Norušaitis, Jonas Pinskus, krepšininkai Voldemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Ramunė Šidlauskaitė, rankininkė Sigita Strečen, žolės riedulininkė Angelė Maldonytė, dviratininkas Gintautas Umaras, plaukikas Robertas Žulpa.

400
Net 400 kilometrų įveikė Plungės rajone vykusių Lietuvos motodaugiadienių lenktynių čempionato dalyviai. Aukso medalius atskirose klasėse pagal variklių galingumą iškovojo Rytis Gudėnas, Algimantas Vertelka, Stasys Apščėga, Juozas Žumbakis ir Danielius Janavičius.