| Nerijus Kesminas, fksuduva.lt | 2010 m. balandžio 14 d. 09:12 |
Aštuoneri metai kopimo aukštyn
Per aštuonerius metus Marijampolės "Sūduva" nuėjo ilgą kelią: nuo išsišokėlės iš antrojo Lietuvos futbolo diviziono iki vienos stipriausių šalies komandų.
Nuo tada, kai tuomet kuklus Marijampolės „Sūduvos“ futbolo klubas nustebino Lietuvą UEFA taurės turnyre sumušdamas Bergeno „Brann“ iš Norvegijos, o sporto mėgėjus savo įvarčių serijomis sužavėjo kylanti komandos žvaigždė Tomas Radzinevičius, praėjo aštuoneri metai. Per tą laiką „Sūduva“ nuėjo ilgą kelią: nuo išsišokėlės iš antrojo Lietuvos futbolo diviziono iki vienos stipriausių šalies komandų.
2002-aisiais Marijampolės komanda buvo A lygos debiutantė, prasimušusi kelią iki Lietuvos taurės turnyro finalo ir taip iškovojusi teisę atstovauti šaliai Europos turnyre. Nors lemiamoje dvikovoje dėl taurės „Sūduvą“ Alytuje palaužė tuometis Lietuvos čempionas „Kaunas“, o Europoje po skambios pergalės prieš „Brann“ skaudžią futbolo pamoką davė Glazgo „Celtic“, namuose sumušęs marijampoliečius net 8:1, sirgaliai įsiminė T. Radzinevičiaus ir kitų komandos lyderių – Giedriaus Slavicko, Vido Adomaičio – pavardes.
2009-aisiais „Sūduvai“ atstovavo kiti žaidėjai, o jos galimybės vertintos irgi visai kitaip. Kone visuotinė nuomonė prieš praėjusį sezoną buvo tokia – Marijampolės komanda yra reali pretendentė tapti šalies čempione. Sezonas prasidėjo sėkmingai – „Sūduva“ laimėjo šalies taurę ir supertaurę, ilgai pirmavo nacionalinėse pirmenybėse. Tačiau pabaiga buvo ne tokia kaip tikėtasi. Marijampoliečiai ne tik pralaimėjo lenktynes aukso link titulą gynusiam Panevėžio „Ekranui“, bet praleido į priekį ir finansinių problemų kamuotą Vilniaus „Vėtrą“. Iškovota bronza – ne tas rezultatas, kuris galėjo nudžiuginti „Sūduvos“ vadovus bei gerbėjus.
Šį sezoną marijampoliečiai pradėjo su nauju treneriu Donatu Vencevičiumi. Prognozių pasaulyje sklando pernykštė nuostata: „Sūduva“ – reali pretendentė tapti čempione. Iki tol, kol Marijampolės klubas išsikovojo tokį statusą, aikštėse yra buvę visko – ir pakilimų, ir nuopuolių.
Debiutas A lygoje 2002-aisiais nebuvo pernelyg nesėkmingas – šeštoji vieta tarp devynių komandų. Tačiau 2003-iaisiais atlikti kokybinio šuolio nepavyko – vėl šeštoji pozicija. 2004-ieji buvo dar sunkesni – aplenkę tik „Vilnių“, Marijampolės futbolininkai liko priešpaskutiniai, septinti.
Atrodė, kad lūžio metais gali tapti 2005-ieji ir 2006-ieji. 2005 metų rudenį „Sūduva“ aplenkė Vilniaus „Vėtrą“ ir pelnė šalies pirmenybių bronzą, o kitą pavasarį pirmą kartą iškovojo LFF taurę, finale įveikusi Panevėžio „Ekraną“. Bet tais pačiais 2006-aisiais Lietuvos čempionato turnyro lentelėje komanda liko penkta.
Vėliau – tarsi sūpuoklėse. 2007 metais – šalies pirmenybių sidabras, geriausias „Sūduvos“ rezultatas A lygoje. 2008-aisiais – „Vėtrai“ pralaimėta įnirtinga kova dėl bronzos. Ir prieštaringai vertintas praėjęs sezonas.
Sritis, kurioje klubas ėjo į priekį neklupinėdamas – infrastruktūros kūrimas ir darbas su jaunimu. Kol Vilniuje ir Kaune be galo svaičiojama apie naujų stadionų statybas ir senųjų rekonstrukcijas, Marijampolėje kyla futbolo objektai. Kol kai kuriuose miestuose futbolo klubams tenka kariauti su savivaldybėmis, Marijampolės miestas kartu su „Sūduvos“ klubu darniai dirba.
Pastaraisiais metais Suvalkijos sostinėje iškilo ir stadionas, kuriame šalies rinktinė jau iškovojo pergales prieš austrus bei serbus, ir maniežas, kuriame žiemojo, tiksliau - rengėsi sezonui ne vienas Lietuvos ir aplinkinių šalių klubas. Sukurtos sąlygos leidžia produktyviai dirbti Marijampolės klubo jaunimui. Praėjusiais metais „Sūduvos“ dubleriai laimėjo ir šalies čempionatą, ir taurę.
Geros darbo sąlygos – koziris ir pačiai „Sūduvai“. Komandoje nebėra ryškų pėdsaką Marijampolės futbolo istorijoje pastaraisiais metais palikusių Dariaus Maciulevičiaus, Ottavio Bragos, Ramūno Radavičiaus, Tomo Mikuckio, Ričardo Beniušio. Tačiau D. Vencevičius disponuoja gerai subalansuota sudėtimi: patyrusiu Nerijumi Radžiumi ir sparčiai tobulėjančiais Vaidu Slavicku bei Tadu Kijansku gynybos grandyje, pajėgiais legionieriais Sandro Grande ir Liu Chao bei jaunu ir talentingu Karoliu Chveduku – aikštės viduryje, iš Lenkijos grįžusiu snaiperiu Povilu Lukšiu – atakų smaigalyje. Visa tai leidžia manyti, kad „Sūduva“ šį sezoną pretenduos į titulus kone visose varžybose, kuriose dalyvaus.
2002-aisiais Marijampolės komanda buvo A lygos debiutantė, prasimušusi kelią iki Lietuvos taurės turnyro finalo ir taip iškovojusi teisę atstovauti šaliai Europos turnyre. Nors lemiamoje dvikovoje dėl taurės „Sūduvą“ Alytuje palaužė tuometis Lietuvos čempionas „Kaunas“, o Europoje po skambios pergalės prieš „Brann“ skaudžią futbolo pamoką davė Glazgo „Celtic“, namuose sumušęs marijampoliečius net 8:1, sirgaliai įsiminė T. Radzinevičiaus ir kitų komandos lyderių – Giedriaus Slavicko, Vido Adomaičio – pavardes.
2009-aisiais „Sūduvai“ atstovavo kiti žaidėjai, o jos galimybės vertintos irgi visai kitaip. Kone visuotinė nuomonė prieš praėjusį sezoną buvo tokia – Marijampolės komanda yra reali pretendentė tapti šalies čempione. Sezonas prasidėjo sėkmingai – „Sūduva“ laimėjo šalies taurę ir supertaurę, ilgai pirmavo nacionalinėse pirmenybėse. Tačiau pabaiga buvo ne tokia kaip tikėtasi. Marijampoliečiai ne tik pralaimėjo lenktynes aukso link titulą gynusiam Panevėžio „Ekranui“, bet praleido į priekį ir finansinių problemų kamuotą Vilniaus „Vėtrą“. Iškovota bronza – ne tas rezultatas, kuris galėjo nudžiuginti „Sūduvos“ vadovus bei gerbėjus.
Šį sezoną marijampoliečiai pradėjo su nauju treneriu Donatu Vencevičiumi. Prognozių pasaulyje sklando pernykštė nuostata: „Sūduva“ – reali pretendentė tapti čempione. Iki tol, kol Marijampolės klubas išsikovojo tokį statusą, aikštėse yra buvę visko – ir pakilimų, ir nuopuolių.
Debiutas A lygoje 2002-aisiais nebuvo pernelyg nesėkmingas – šeštoji vieta tarp devynių komandų. Tačiau 2003-iaisiais atlikti kokybinio šuolio nepavyko – vėl šeštoji pozicija. 2004-ieji buvo dar sunkesni – aplenkę tik „Vilnių“, Marijampolės futbolininkai liko priešpaskutiniai, septinti.
Atrodė, kad lūžio metais gali tapti 2005-ieji ir 2006-ieji. 2005 metų rudenį „Sūduva“ aplenkė Vilniaus „Vėtrą“ ir pelnė šalies pirmenybių bronzą, o kitą pavasarį pirmą kartą iškovojo LFF taurę, finale įveikusi Panevėžio „Ekraną“. Bet tais pačiais 2006-aisiais Lietuvos čempionato turnyro lentelėje komanda liko penkta.
Vėliau – tarsi sūpuoklėse. 2007 metais – šalies pirmenybių sidabras, geriausias „Sūduvos“ rezultatas A lygoje. 2008-aisiais – „Vėtrai“ pralaimėta įnirtinga kova dėl bronzos. Ir prieštaringai vertintas praėjęs sezonas.
Sritis, kurioje klubas ėjo į priekį neklupinėdamas – infrastruktūros kūrimas ir darbas su jaunimu. Kol Vilniuje ir Kaune be galo svaičiojama apie naujų stadionų statybas ir senųjų rekonstrukcijas, Marijampolėje kyla futbolo objektai. Kol kai kuriuose miestuose futbolo klubams tenka kariauti su savivaldybėmis, Marijampolės miestas kartu su „Sūduvos“ klubu darniai dirba.
Pastaraisiais metais Suvalkijos sostinėje iškilo ir stadionas, kuriame šalies rinktinė jau iškovojo pergales prieš austrus bei serbus, ir maniežas, kuriame žiemojo, tiksliau - rengėsi sezonui ne vienas Lietuvos ir aplinkinių šalių klubas. Sukurtos sąlygos leidžia produktyviai dirbti Marijampolės klubo jaunimui. Praėjusiais metais „Sūduvos“ dubleriai laimėjo ir šalies čempionatą, ir taurę.
Geros darbo sąlygos – koziris ir pačiai „Sūduvai“. Komandoje nebėra ryškų pėdsaką Marijampolės futbolo istorijoje pastaraisiais metais palikusių Dariaus Maciulevičiaus, Ottavio Bragos, Ramūno Radavičiaus, Tomo Mikuckio, Ričardo Beniušio. Tačiau D. Vencevičius disponuoja gerai subalansuota sudėtimi: patyrusiu Nerijumi Radžiumi ir sparčiai tobulėjančiais Vaidu Slavicku bei Tadu Kijansku gynybos grandyje, pajėgiais legionieriais Sandro Grande ir Liu Chao bei jaunu ir talentingu Karoliu Chveduku – aikštės viduryje, iš Lenkijos grįžusiu snaiperiu Povilu Lukšiu – atakų smaigalyje. Visa tai leidžia manyti, kad „Sūduva“ šį sezoną pretenduos į titulus kone visose varžybose, kuriose dalyvaus.