| Lina Motužytė | 2011 m. gruodžio 23 d. 12:27 |
Dziudo moko gyvenimo tiesų
Laikraštis "Sportas": Šimtametę istoriją pasaulyje skaičiuojančios dziudo imtynės šiais metais Lietuvoje mini 40-ąjį jubiliejų
Iki pat metų pabaigos vyksiančiuose renginiuose bus apdovanoti labiausiai dziudo sportui ir jo plėtrai nusipelnę žmonės. Pasveikinti Lietuvos dziudo federacijos (LDF) atvyks Europos dziudo sąjungos prezidentas, Tarptautinės dziudo federacijos atstovai, šalių kaimynių atstovai.
„Iškilmingų apdovanojimų metu buvo įteiktas aukščiausias apdovanojimas už ypatingus nuopelnus ir svarią paramą Lietuvos dziudo sportui. Samurajaus kryžiumi buvo apdovanotas treneris, paruošęs daugiausia pasaulio ir Europos čempionatų medalininkų, Petras Vinciūnas. Samurajaus ordinais buvo ir dar bus apdovanoti daug kitų dziudo nusipelniusių žmonių“, – pasakojo LDF prezidentas Vigmantas Sinkevičius.
Nuo 1973 m. aktyviai dziudo užsiimantis 48-erių V. Sinkevičius šalies dziudo sportui vadovauja jau beveik dešimtmetį.
Kaip galėtumėte apibūdinti keturis Lietuvos dziudo dešimtmečius? – paklausėme LDF vadovo.
Šį laikotarpį galima skirti į iki nepriklausomybės atgavimo ir po jo. Kol buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, negalėjome garsinti Lietuvos. Visi ryškiausi laimėjimai prasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo, kai nuo 1992 m. lietuviai galėjo startuoti olimpinėse žaidynėse. Tiesa, olimpiadose didesnių laimėjimų nepasiekėme, tačiau pasaulio, Europos čempionatuose mūsų sportininkų laimėjimai nemaži – pradedant jaunimo, baigiant suaugusiųjų amžiaus grupėse.
Labai smagu, kad nuo 1992-ųjų nebuvo nė vienų olimpinių žaidynių, kuriose Lietuva neturėtų bent vieno savo dziudo imtynininko. Gaila, kad dar nedalyvavo mūsų merginos, ir nežinau, kada turėsime olimpietę.
Štai ir dabar mūsų geriausia sportininkė Raimonda Gedutytė pasaulio čempionate patyrė labai rimtą traumą, jai buvo atlikta operacija, manau, kad ji nespės reabilituotis ir pasivyti. Dabar realūs pretendentai į olimpiadą – Karolis Bauža ir Marius Paškevičius.
Mažai merginų sportuoja dziudo?
Mergaičių visada yra mažiau, ypač Lietuvoje, kur be galo didelis pasirinkimas kitų veiklų. Ne paslaptis, kad Lietuvoje mergaitės nuo mažumės svajoja tapti manekenėmis. Natūralu, kad jas sunku prikalbinti lankyti dziudo. Pavyksta, jei tėveliai deda dideles pastangas arba klasėje būna susidomėjimas.
Kaip Lietuvoje atsirado dziudo?
1969 m. Vingio parke vykusios dainų šventės metu pirmą kartą buvo parodyta dziudo parodomoji programa. Naują sporto šaką pademonstravo Viktoras Kairys. Jis buvo pirmasis lietuvis, tapęs Sovietų Sąjungos dziudo čempionu.
Olimpine sporto šaka dziudo buvo pradėta laikyti po Tokijo olimpinių žaidynių 1964-aisiais, bet prireikė dar penkerių metų, kol šis sportas atkeliavo į Tarybų Sąjungą ir į Lietuvą. Ši sporto šaka labai greitai išpopuliarėjo. Ji turi rytietiško žavesio, tai – šimtametis sportas, kurio šaknys siekia 1882-uosius. Dziudo įkūrėjas – japonas Jigoro Kano.
Iš pradžių žmonės Sovietų Sąjungoje užsiėmė sambo, tačiau nuo 1971 m., kai atsiskyrė federacijos, išaušo dziudo era.
Kaip keitėsi dziudo bėgant metams?
Anksčiau visos naujienos ir tendencijos atkeliaudavo iš Japonijos ir tik tada atsirasdavo Europoje, bet jau kurį laiką matome, kad šio sporto progresas eina nebe iš Japonijos, bet iš Europos dziudo sąjungos. Varžybos tapo patrauklios, pasikeitė požiūris į sportą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje vykdomos valstybinės dziudo programos ir šiandien iš visų Europos šalių dziudo populiariausia Prancūzijoje, be to, čia tai trečia pagal populiarumą sporto šaka, nusileidžianti tik futbolui ir lauko tenisui.
Europiečiai susidomėję šiuo sportu, matyt taip, kaip lietuviai krepšiniu. Kitos šalys puikiai kultivuoja dziudo. Labai išaugęs televizijos susidomėjimas. Ji pradėjo pirkti varžybų transliacijas, laidas apie dziudo, todėl ir plėtra gerokai sustiprėjo.
Kaip manote, kuo patrauklus dziudo?
Žmones žavi dziudo tiesos ir principai, tokie kaip kiekvieno gerovė, efektyvus energijos ir proto panaudojimas. Ši sporto šaka nėra vien kova dėl medalių, tai – gyvenimo būdas, laisvalaikio leidimas, fizinis lavinimas, gilios tradicijos ir metodika. Dziudo – bene vienintelė iš dvikovų sporto šakų, turinti savo moralės kodeksą. O jis – labai paprastas ir gyvenimiškas, susideda iš pagrindinių principų, tokių kaip mandagumas, drąsa, nuoširdumas, garbė, draugystė, pagarba vyresniam. Visa tai treneriai perduoda vaikams, pradėjusiems sportuoti, ir tai turėtų išlikti jų galvose ir širdyse, kad jie užaugę taptų geresniais žmonėmis. Akcentuojama ne vien fizinė jėga, bet ir dvasiniai dalykai.
Apmaudu, kad Lietuvoje nėra tokio susidomėjimo kaip kitose Europos valstybėse?
Lietuvoje susidomėjimas yra toks, koks yra. Esame realistai, sena patarlė gerai sako: „Žmonėms reikia duonos ir žaidimų“. Dziudo turi savo specifiką, čia riekia koncentracijos, drausmės, o vaikams pirmiausia norisi gainioti kamuolį, o ne atsiduoti darbui, užsidarius salėje. Dziudo įranga taip pat specifinė, daug kainuoja, dziudo salių Lietuvoje nėra daug. Nėra ir valstybinės programos, kad mokyklose fizinio lavinimo pamokose vaikai būtų supažindinami su dziudo. Yra šiokia tokia programėlė, bet jos metu pasakojama bendrai apie imtynes.
Dziudo skiepija drausmę, yra susikaupimo pratimų. Jau nekalbu apie tai, kad dziudo moko savigynos, kritimo pratimų, kurie išlieka visą gyvenimą. Bet tai nėra taip populiaru kaip žaidimai, kaip mums į kraują įaugęs krepšinis.
Lietuvoje dziudo nėra tarp populiariausių sporto šakų, tad ar įmanoma mūsų šalyje įsigyti aukščiausius reikalavimus atitinkantį kimono?
Lietuvoje turime vieną kitą vietinio lygio gamintoją, bet pagrindiniai tiekėjai – užsienio įmonės, jų produkcija atitinka visus labai griežtus reikalavimus: nuo audinio tankio, storio, rankovių ilgio, pločio. Lietuvoje nėra tokios rinkos ir tokio gamintojo, kuris būtų toks stiprus ir galėtų tai daryti. Mes dažniausiai perkame iš prancūzų.
Vaikiški kimono nekainuoja daug – apie 100 litų. Tarptautinių oficialių varžybų reikalavimus atitinkančių kimono kaina siekia jau nuo 100 eurų.
Vaikai, aišku, juos išauga, bet patvarumas nėra mažas, nes išaugę jie atiduoda ar parduoda drabužį kitiems. Profesionaliai sportuojant vieno kimono užtenka dvejiems trejiems metams.
Ar dziudo turi ritualų?
Taip. Žengus ant tatamio arba nuo jo nužengus pirmiausia sportininkai atsisuka į salę, kur būtinai kabo Jigoro Kano portretas. Treniruotės pradžioje visi sėdi atsiklaupę, prasideda susikaupimo ritualas. Visi stengiasi palikti nereikalingas mintis už durų tam, kad galėtų susikoncentruoti į tą darbą, dėl kurio čia atėjo.
Lietuvos krepšininkų idealas – Arvydas Sabonis. Ar yra panaši dziudo sporto asmenybė?
Iš sportininkų vieno negalėčiau išskirti, bet yra visų laikų geriausias treneris, išugdęs ne vieną sportininką ir trenerį – tai Jurijus Kuricinas. Šis žmogus vadinamas Lietuvos dziudo tėvu, turbūt kiekvienas mano kartos sportininkas prisilietė prie šio trenerio būdamas jo vadovaujamoje rinktinėje ar komandoje.
Lietuvos dziudo – iš arčiau
Dziudo imtynininkų Lietuvoje yra apie 5 tūkst., trenerių – apie 200.
Lietuvoje oficialių dziudo klubų, federacijos narių yra 33. Dar apie 20 klubų nėra federacijos nariai.
Klubai:
Šakių dziudo klubas „Audra“, „Plungės dziudo“ klubas, Elektrėnų klubas „Draugystė“, Panevėžio r. Dziudo klubas, Šiaulių „DK lokys“, Jurbarko „DK sfinksas“, Vilniaus „SK pelėda“, Alytaus apskrities dziudo klubas „Žara“, Panevėžio „DK žalgirietis“, Alytaus „DK alytis“, Kauno „DK danas“, Kauno „Dziudo Tem“, Kauno veteranų DK, Šiaulių dziudo klubas, Kauno dziudo klubas, Kėdainių dziudo klubas, Šiaulių „DK mangustas“, Vilniaus „DK lokys“, Biržų „DK Rooni“, Kauno „DK ryto saulė“, Kauno „Jurijaus“ sporto klubas, Alytaus veteranų dziudo klubas „Dručkis“, Utenos DK „Rei“, Kauno r. „Hronas-LŽŪU“, Panevėžio dziudo klubas „Ristis“, Kauno r. „DK cunami“, Vilniaus dziudo klubas „Banga“, Šilutės „DK kumikata“, Ukmergės Veteranų klubas, Ukmergės dziudo klubas, LDF labdaros ir paramos, Alytaus r. DK „Do“, klubas „Kario kelias“, klubas „Big Gang MC“, Minvijos sporto klubas, Mykolo Romerio universiteto sporto klubas, dziudo klubas „Randori“.
„Iškilmingų apdovanojimų metu buvo įteiktas aukščiausias apdovanojimas už ypatingus nuopelnus ir svarią paramą Lietuvos dziudo sportui. Samurajaus kryžiumi buvo apdovanotas treneris, paruošęs daugiausia pasaulio ir Europos čempionatų medalininkų, Petras Vinciūnas. Samurajaus ordinais buvo ir dar bus apdovanoti daug kitų dziudo nusipelniusių žmonių“, – pasakojo LDF prezidentas Vigmantas Sinkevičius.
Nuo 1973 m. aktyviai dziudo užsiimantis 48-erių V. Sinkevičius šalies dziudo sportui vadovauja jau beveik dešimtmetį.
Kaip galėtumėte apibūdinti keturis Lietuvos dziudo dešimtmečius? – paklausėme LDF vadovo.
Šį laikotarpį galima skirti į iki nepriklausomybės atgavimo ir po jo. Kol buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, negalėjome garsinti Lietuvos. Visi ryškiausi laimėjimai prasidėjo po nepriklausomybės atkūrimo, kai nuo 1992 m. lietuviai galėjo startuoti olimpinėse žaidynėse. Tiesa, olimpiadose didesnių laimėjimų nepasiekėme, tačiau pasaulio, Europos čempionatuose mūsų sportininkų laimėjimai nemaži – pradedant jaunimo, baigiant suaugusiųjų amžiaus grupėse.
Labai smagu, kad nuo 1992-ųjų nebuvo nė vienų olimpinių žaidynių, kuriose Lietuva neturėtų bent vieno savo dziudo imtynininko. Gaila, kad dar nedalyvavo mūsų merginos, ir nežinau, kada turėsime olimpietę.
Štai ir dabar mūsų geriausia sportininkė Raimonda Gedutytė pasaulio čempionate patyrė labai rimtą traumą, jai buvo atlikta operacija, manau, kad ji nespės reabilituotis ir pasivyti. Dabar realūs pretendentai į olimpiadą – Karolis Bauža ir Marius Paškevičius.
Mažai merginų sportuoja dziudo?
Mergaičių visada yra mažiau, ypač Lietuvoje, kur be galo didelis pasirinkimas kitų veiklų. Ne paslaptis, kad Lietuvoje mergaitės nuo mažumės svajoja tapti manekenėmis. Natūralu, kad jas sunku prikalbinti lankyti dziudo. Pavyksta, jei tėveliai deda dideles pastangas arba klasėje būna susidomėjimas.
Kaip Lietuvoje atsirado dziudo?
1969 m. Vingio parke vykusios dainų šventės metu pirmą kartą buvo parodyta dziudo parodomoji programa. Naują sporto šaką pademonstravo Viktoras Kairys. Jis buvo pirmasis lietuvis, tapęs Sovietų Sąjungos dziudo čempionu.
Olimpine sporto šaka dziudo buvo pradėta laikyti po Tokijo olimpinių žaidynių 1964-aisiais, bet prireikė dar penkerių metų, kol šis sportas atkeliavo į Tarybų Sąjungą ir į Lietuvą. Ši sporto šaka labai greitai išpopuliarėjo. Ji turi rytietiško žavesio, tai – šimtametis sportas, kurio šaknys siekia 1882-uosius. Dziudo įkūrėjas – japonas Jigoro Kano.
Iš pradžių žmonės Sovietų Sąjungoje užsiėmė sambo, tačiau nuo 1971 m., kai atsiskyrė federacijos, išaušo dziudo era.
Kaip keitėsi dziudo bėgant metams?
Anksčiau visos naujienos ir tendencijos atkeliaudavo iš Japonijos ir tik tada atsirasdavo Europoje, bet jau kurį laiką matome, kad šio sporto progresas eina nebe iš Japonijos, bet iš Europos dziudo sąjungos. Varžybos tapo patrauklios, pasikeitė požiūris į sportą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje vykdomos valstybinės dziudo programos ir šiandien iš visų Europos šalių dziudo populiariausia Prancūzijoje, be to, čia tai trečia pagal populiarumą sporto šaka, nusileidžianti tik futbolui ir lauko tenisui.
Europiečiai susidomėję šiuo sportu, matyt taip, kaip lietuviai krepšiniu. Kitos šalys puikiai kultivuoja dziudo. Labai išaugęs televizijos susidomėjimas. Ji pradėjo pirkti varžybų transliacijas, laidas apie dziudo, todėl ir plėtra gerokai sustiprėjo.
Kaip manote, kuo patrauklus dziudo?
Žmones žavi dziudo tiesos ir principai, tokie kaip kiekvieno gerovė, efektyvus energijos ir proto panaudojimas. Ši sporto šaka nėra vien kova dėl medalių, tai – gyvenimo būdas, laisvalaikio leidimas, fizinis lavinimas, gilios tradicijos ir metodika. Dziudo – bene vienintelė iš dvikovų sporto šakų, turinti savo moralės kodeksą. O jis – labai paprastas ir gyvenimiškas, susideda iš pagrindinių principų, tokių kaip mandagumas, drąsa, nuoširdumas, garbė, draugystė, pagarba vyresniam. Visa tai treneriai perduoda vaikams, pradėjusiems sportuoti, ir tai turėtų išlikti jų galvose ir širdyse, kad jie užaugę taptų geresniais žmonėmis. Akcentuojama ne vien fizinė jėga, bet ir dvasiniai dalykai.
Apmaudu, kad Lietuvoje nėra tokio susidomėjimo kaip kitose Europos valstybėse?
Lietuvoje susidomėjimas yra toks, koks yra. Esame realistai, sena patarlė gerai sako: „Žmonėms reikia duonos ir žaidimų“. Dziudo turi savo specifiką, čia riekia koncentracijos, drausmės, o vaikams pirmiausia norisi gainioti kamuolį, o ne atsiduoti darbui, užsidarius salėje. Dziudo įranga taip pat specifinė, daug kainuoja, dziudo salių Lietuvoje nėra daug. Nėra ir valstybinės programos, kad mokyklose fizinio lavinimo pamokose vaikai būtų supažindinami su dziudo. Yra šiokia tokia programėlė, bet jos metu pasakojama bendrai apie imtynes.
Dziudo skiepija drausmę, yra susikaupimo pratimų. Jau nekalbu apie tai, kad dziudo moko savigynos, kritimo pratimų, kurie išlieka visą gyvenimą. Bet tai nėra taip populiaru kaip žaidimai, kaip mums į kraują įaugęs krepšinis.
Lietuvoje dziudo nėra tarp populiariausių sporto šakų, tad ar įmanoma mūsų šalyje įsigyti aukščiausius reikalavimus atitinkantį kimono?
Lietuvoje turime vieną kitą vietinio lygio gamintoją, bet pagrindiniai tiekėjai – užsienio įmonės, jų produkcija atitinka visus labai griežtus reikalavimus: nuo audinio tankio, storio, rankovių ilgio, pločio. Lietuvoje nėra tokios rinkos ir tokio gamintojo, kuris būtų toks stiprus ir galėtų tai daryti. Mes dažniausiai perkame iš prancūzų.
Vaikiški kimono nekainuoja daug – apie 100 litų. Tarptautinių oficialių varžybų reikalavimus atitinkančių kimono kaina siekia jau nuo 100 eurų.
Vaikai, aišku, juos išauga, bet patvarumas nėra mažas, nes išaugę jie atiduoda ar parduoda drabužį kitiems. Profesionaliai sportuojant vieno kimono užtenka dvejiems trejiems metams.
Ar dziudo turi ritualų?
Taip. Žengus ant tatamio arba nuo jo nužengus pirmiausia sportininkai atsisuka į salę, kur būtinai kabo Jigoro Kano portretas. Treniruotės pradžioje visi sėdi atsiklaupę, prasideda susikaupimo ritualas. Visi stengiasi palikti nereikalingas mintis už durų tam, kad galėtų susikoncentruoti į tą darbą, dėl kurio čia atėjo.
Lietuvos krepšininkų idealas – Arvydas Sabonis. Ar yra panaši dziudo sporto asmenybė?
Iš sportininkų vieno negalėčiau išskirti, bet yra visų laikų geriausias treneris, išugdęs ne vieną sportininką ir trenerį – tai Jurijus Kuricinas. Šis žmogus vadinamas Lietuvos dziudo tėvu, turbūt kiekvienas mano kartos sportininkas prisilietė prie šio trenerio būdamas jo vadovaujamoje rinktinėje ar komandoje.
Lietuvos dziudo – iš arčiau
Dziudo imtynininkų Lietuvoje yra apie 5 tūkst., trenerių – apie 200.
Lietuvoje oficialių dziudo klubų, federacijos narių yra 33. Dar apie 20 klubų nėra federacijos nariai.
Klubai:
Šakių dziudo klubas „Audra“, „Plungės dziudo“ klubas, Elektrėnų klubas „Draugystė“, Panevėžio r. Dziudo klubas, Šiaulių „DK lokys“, Jurbarko „DK sfinksas“, Vilniaus „SK pelėda“, Alytaus apskrities dziudo klubas „Žara“, Panevėžio „DK žalgirietis“, Alytaus „DK alytis“, Kauno „DK danas“, Kauno „Dziudo Tem“, Kauno veteranų DK, Šiaulių dziudo klubas, Kauno dziudo klubas, Kėdainių dziudo klubas, Šiaulių „DK mangustas“, Vilniaus „DK lokys“, Biržų „DK Rooni“, Kauno „DK ryto saulė“, Kauno „Jurijaus“ sporto klubas, Alytaus veteranų dziudo klubas „Dručkis“, Utenos DK „Rei“, Kauno r. „Hronas-LŽŪU“, Panevėžio dziudo klubas „Ristis“, Kauno r. „DK cunami“, Vilniaus dziudo klubas „Banga“, Šilutės „DK kumikata“, Ukmergės Veteranų klubas, Ukmergės dziudo klubas, LDF labdaros ir paramos, Alytaus r. DK „Do“, klubas „Kario kelias“, klubas „Big Gang MC“, Minvijos sporto klubas, Mykolo Romerio universiteto sporto klubas, dziudo klubas „Randori“.