Olimpinių žaidynių nukėlimas tikslo nepakeitė

Šių metų pasaulio dviračių treko čempionatas Berlyne buvo sėkmingas 37-erių Simonai Krupeckaitei ir 24-erių Miglei Marozaitei. Jos komandų sprinto varžybose užėmė devintą vietą ir užsitikrino kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes.

 

Simonai tai bus jau penktosios olimpinės žaidynės, o Miglė jose debiutuos. Nepasisekė 21-erių Olivijai Baleišytei, kuri daugiakovės varžybas baigė 21-ma ir jos svajonė dalyvauti olimpiadoje žlugo.

 

Po pasaulio čempionato rinktinės vyr. treneris Dmitrijus Leopoldas olimpietėms leido pailsėti. O pats įniko į darbus.

 

„Dabar man – karštas metas. Iškovojome du olimpinius kelialapius, reikia viską suplanuoti ir įgyvendinti: kur ir kaip treniruotis, kokiose varžybose dalyvauti, susipirkti visą sportinį inventorių, kad po to nebūtų netikėtų trukdžių. Atostogas praleidome namie, kur ir taip mažai būname, reikėjo daug ką susitvarkyti“, – dar prieš žaidynių nukėlimą pasakojo D. Leopoldas.

Net ir nežinau, kokia ji. Tai džiaugiuosi, tai išgyvenu. Visas savo emocijas palikau likus dviem savaitėms iki pasaulio čempionato Berlyne ir jo metu – paskutinis lemiamas startas mums buvo ypač svarbus, jis lėmė, ar pateksime į Tokijo olimpiadą, ar ne. Dvejus metus slėgė nežinomybė, reikėjo kovoti dėl kiekvieno taško pasauliniame reitinge. Ir dviratininkus, ir mane patį slėgė psichologinė įtampa, reikėjo atiduoti daug jėgų, daug ko atsisakyti.  

 

Nemanau, kad joms kažkas sutrukdė. Į pastarąjį pasaulio čempionatą prieš olimpines žaidynes dviratininkai atvyko jau su visa ekipuote, tai buvo paskutinis sportinės aprangos, dviračių, visų technologijų išbandymas.

 

Mes šiuo atžvilgiu dar atsiliekame ir iš inventoriaus visko dar neišspaudėme, tą dar bandysime daryti. Per olimpines žaidynes didžiųjų šalių dviratininkai rungtyniauja su išskirtiniu, individualiai jiems parinktu sportiniu inventoriumi. 

 

Jau mačiau išskirtinius jų dviračius, nes Berlyne treko meistrai lenktyniavo su tais dviračiais, su kuriais startuos olimpinėse žaidynėse. Maksimaliai sportinį inventorių buvo susikomplektavusios ir mūsų pagrindinės konkurentės komandų sprinto varžybose Naujosios Zelandijos sportininkės, kurias mums pavyko nugalėti.   

 

Nežinau, kaip ir pasakyti. Visų pirma vokietės, kurios tapo pasaulio čempionėmis ir vos nepagerino planetos rekordo (pritrūko 0,129 sek.), bei rusės, nors joms nepavyko apginti savo iškovojimų. Nuo 2014-ųjų Rusijos sprinterės veža medalius iš kiekvieno pasaulio čempionato – tampa arba čempionėmis, arba prizininkėmis. Tačiau Berlyne jos liko ketvirtos, kovą dėl bronzos pralaimėjo kinėms.

 

Vokietės ypač greitai įveikė vadinamąjį antrąjį ratą, kur ir vyrams būtų ką veikti. Simona su Migle per kvalifikacines varžybas irgi greitai įveikė distanciją (33,060 sek.). Negaliu sakyti, kad tai jų rekordas, tačiau tikrai vienas geresnių rezultatų.

 

Labai padidėjo dviratininkų greičiai. Negaliu sakyti, kad tai atsitiko dėl kažkokių stebuklingų treniruočių metodikų. Įsivaizduokite taip: jeigu dviračių sporte moterys gali pasiekti 1,5 tūkst. vatų galingumą, tai su šiuolaikiniu kombinezonu prisidėtų dar 10 proc. Yra firmų, kurios sportininkams teikia šiuolaikiškas paslaugas ir pagal žmogų pagamina specialią aprangą, dviračius, ratus. Tai visas kompleksas paslaugų, kurios, žinoma, kainuoja labai daug. Vieni pirmųjų tas paslaugas pradėjo teikti ir savo technologijas pardavinėti britai. 

 

Suskaičiavome, kad vienas toks specialiai pagamintas dviratis kainuoja apie 60 tūkst. svarų sterlingų. Panevėžyje tai trijų kambarių butas. O kur dar kitos paslaugos – sportinė apranga, detalės.

Tų pačių. Neįmanoma nugalėti olandų, kurie padarė ypač didelį šuolį. Stiprūs kinai, vokiečiai, milžiniškus pinigus į technologijas meta japonai, kurie per olimpiadą turės tūkstantinį savų žiūrovų palaikymą.

 

Mūsų programa minimum įgyvendinta, pažiūrėsime, ar sugebėsime kažką geresnio išspausti. Aštuonios komandos iš viso pasaulio, o tarp jų – ir mažos Lietuvėlės atstovės. Tai tikrai nuostabu. Lauks kova su australėmis, vokietėmis, rusėmis, kinėmis, olandėmis, lenkėmis ir meksikietėmis. 

 

Simona, manau, pasistengs visur dalyvauti, nors aiškiau bus pačiame Tokijuje. Visi mus stebės ir matys, ką per tą laiką sugebėjome padaryti. O Miglė – nuotaikos žmogus, nežinau, koks bus jos sprendimas.

 

Olivija su „Astanos“ komanda startuos plento varžybose. Ji dalyvavo jau ketvirtajame pasaulio čempionate ir sėkmingai pasirodė skrečo rungtyje (liko šešta), bet daugiakovėje užimta 21 vieta negarantavo kelialapio į olimpines žaidynes. O Vasilijus pailsės ir bus matyti, kaip klostysis tolesnė jo karjera. Karštosiomis nieko nereikėtų spręsti.

 

Tikėjausi, kad Tokijo olimpinės žaidynės bus nukeltos kokiam pusmečiui, bet ne visiems metams. Koronavirusas ypač pavojingas ir kelia kur kas daugiau nerimo nei olimpinės žaidynės.

 

Namie saugomės – į parduotuvę ir kuo skubiau atgal. Mano auklėtiniai gavo asmeninius planus ir treniruojasi nuotoliniu būdu. Su Simona namo parsigabenome visas įmanomas priemones (treniruoklių, dviračių, štangą, svorių ir kt.) ir kiekvieną dieną prie jų praleidžiame nemažai laiko.

Kol kas nieko negalvojame, dabar esame sutrikę. Vienas etapas buvo patekti į Tokijo olimpines žaidynes, kitas – kuo sėkmingiau pasirodyti. Viskas buvo tobulai suplanuota, o dabar planai pamažu griūva. Bet dar turime laiko juos sudėlioti, o kokie jie bus – neaišku.

 

Nežinau Simonos planų, kokie jie bus po Tokijo, juk iki žaidynių dabar dar visi metai. Žinau tiek, kad sūnus Maksimilianas šiemet pradės lankyti į mokyklą, todėl reikia galvoti apie tai. Rugsėjo 1-oji mūsų šeimai bus didelė šventė. 

 

Manau, kad tos varžybos šiemet bus atšauktos. Negaliu nuspėti, kada mes vėl galėsime rungtyniauti, stovyklauti, galvoti apie bendrą pasirengimą. Tačiau mūsų situacija nėra tokia baisi, kaip tų žmonių, kurie atleidžiami iš darbo. Žinoma, bus nelengva pasiekti aukščiausią formą.

 

Mane ramina tai, kad olimpinė atranka jau įvyko, turime kelialapius. Nebeliko rimtų dviračių treko varžybų, tik Europos čempionatas lapkričio mėnesį, betgi vėlgi nežinia, ar jis įvyks. 

 

Simona per olimpines žaidynes užimdavo 5–8 vietas. Keirine daug kas priklausys nuo burtų, o sprinte – nuo pradinio greičio. Dabar tas dvi rungtis papildė trečioji – komandų sprintas. Jau esame aštuntuke, bet labai norėčiau, kad mūsų komanda patektų į ketvertuką.

*  *  *

 

6 vieta – Olivija Baleišytė (skrečas, 23 dalyvės)

 

8 vieta – Simona Krupeckaitė (sprintas, 33)

 

9 vieta – Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė (komandų sprintas, 15)

 

21 vieta – Olivija Baleišytė (daugiakovė, 24)

 

27 vieta – Simona Krupeckaitė (keirinas, 27)

 

28 vieta – Vasilijus Lendelis (sprintas, 35)

 

28 vieta – Miglė Marozaitė (sprintas, 33).