Lietuviui paklūsta net aikštingos žvaigždės

Dirbdamas Maskvoje Rimas Kurtinaitis nepakeitė įpročio atvirai dėstyti savo nuomonę. Į Lietuvą trumpam grįžęs Maskvos srities „Chimki“ klubo strategas, kurio auklėtiniai surems ginklus su įsibėgėjančia Kauno „Žalgirio“ komanda, yra įsitikinęs, kad kylančiai Lietuvos krepšinio žvaigždei Jonui Valančiūnui dabartinis Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris Aleksandras Džikičius nepadeda taip, kaip turėtų.

VTB Jungtinės lygos nugalėtojų titulą ginantys „Chimki“ komandos milijonieriai ketvirtadienį svečiuosis „Žalgirio“ arenoje, trokštančioje revanšo už gruodžio pradžioje Lietuvos čempionų patirtą pralaimėjimą R. Kurtinaičio auklėtiniams rezultatu 72:83.

Kaune „Chimki“ krepšininkus treniruojantis lietuvis nebegalės remtis ne tik į NBA grįžusiu vidurio puolėju Timofejumi Mozgovu, bet ir traumą besigydančiu aukštaūgiu iš Kroatijos Krešimiru Lončaru, o naujasis Rusijos ekipos pirkinys – prancūzas Mickaelis Gelabale – dar nespėjo prisidėti prie komandos.
 

Vilniaus oro uoste trečiadienį gausaus žiniasklaidos atstovų būrio pasitiktas R. Kurtinaitis atskleidė, kad išretėjusią „Chimki“ priekinę liniją sustiprinti gali Marijonas Petravičius, neva dėl šeimyninių aplinkybių taip ir nedebiutavęs Mariupolio „Azovmaš“ klube.
 

„Šiuo metu ieškome vidurio puolėjo, vyksta derybos su keliais krepšininkais. M. Petravičius? Kalbamės ir su juo“, – neneigė R. Kurtinaitis.
 

Specialistas prisipažino, kad su džiaugsmu į savo komandą priimtų ir būsimą NBA krepšininką J. Valančiūną.
 

„Labai norėčiau šį sezoną turėti Joną savo komandoje. Jis staigiai išgarsėjo ir susilaukė labai daug dėmesio, su kuriuo Jonui sunku susidoroti. Aš manau, kad jam labiau padėti turėtų treneris. Dabar tarp Jono ir A. Džikičiaus ryšio nėra“, – kalbėjo buvęs „Lietuvos ryto“ vairininkas, 2010 metų pradžioje pakvietęs J. Valančiūną prisidėti prie stipriausios sostinės ekipos.
 

Ar šįkart galynėtis su „Žalgiriu“ jūsų komandai bus sunkiau nei prieš pusantro mėnesio? - paklausėme R. Kurtinaičio.
 

Taip, kauniečiai dabar žaidžia žymiai geriau, ir paskutinės rungtynės Eurolygoje bei mačas su „Lietuvos rytu“ tai parodė. Pastaroji pergalė tikrai nebuvo atsitiktinė, žalgiriečiai žaidė solidžiai, savo davė ir Dainiaus Šalengos atėjimas. Šiuo metu „Žalgirio“ žaidime jaučiama darna – gal dar ne pats formos pikas, bet žaidimas jau užtikrintas.
 

Kuo jums svarbus mačas su „Žalgiriu“?

Visų pirma, norime laimėti VTB Jungtinės lygos grupės varžybas, kad iš karto patektume į finalo ketverto turnyrą ir sutaupytume savaitę pasiruošimui Rusijos čempionato atkrintamosioms varžyboms. Labai nesėkmingai pradėjome šiuos metus, nelauktai pralaimėjome Samaros „Krasnyje krylja“, paskui nusileidome Krasnodaro „Lokomotiv Kuban“ ekipai. Prieš Naujus metus žaidėjus teko išleisti penkių dienų atostogoms. Vienas buvo Dubajuje, kitas – Australijoje, trečias – JAV. Pritrūkome susikaupimo, todėl dabar stengsimės atsigriebti.


 

Kaip „Chimki“ paveikė į NBA sugrįžusio Timofejaus Mozgovo išvykimas?

Jis buvo viena ryškiausių figūrų mūsų klube, jo dėka pasiekėme daug pergalių. Bet nemanau, kad be jo esame silpnesni. Iki Naujų metų laimėjome 20 iš 21 rungtynių, be T. Mozgovo nugalėjome Maskvos CSKA, daug kitų gerų komandų. Tiesa, vidurio puolėjo poziciją dabar turime sustiprinti.
 

Mače su „Žalgiriu“ teks verstis ir be traumuoto K. Lončaro, tad priekinė linija dar kiek susilpnės. Bet tai nieko nereiškia, turime užtektinai žaidėjų, kurie gaus progą įrodyti, kad yra verti daugiau žaidimo laiko.
 

Kokius tikslus likusiai sezono daliai kelia „Chimki“ klubo vadovybė?

Turbūt galite nesunkiai tuos tikslus įsivaizduoti, be to, žinote, kokius tikslus mėgstu aš pats. Mes – VTB Vieningos lygos čempionai, todėl esame įpareigoti apginti šį titulą. Taip pat norime grįžti į Eurolygą. Neslėpsiu, kad lengvesnis kelias tai padaryti – laimėti Europos taurę, mat Rusijos čempionate aplenkti CSKA, Sankt Peterburgo „Spartak“, „Lokomotiv Kuban“ ir kitas stiprias komandas yra netgi sudėtingiau.
 

"Chimki“ komandoje netrūksta ryškių žvaigždžių. Kaip sekasi suvaldyti auklėtinius?

Neturime jokių problemų dėl drausmės. Visi krepšininkai – profesionalai, žinantys, ko atvyko į šį klubą. Problemų sezono pradžioje kėlė tik Keithas Langfordas – nežiūrint milžiniško šio žaidėjo kontrakto, jo mums teko atsisakyti. Klubas visiškai palaiko trenerių politiką: svarbu ne žvaigždės, o gera atmosfera komandoje, darnus kolektyvas.
 

Turime savotišką reglamentą, todėl visi žaidėjai žino, ką gali ir ko negali daryti. Jeigu pasitaikytų pažeidimų, yra numatytos milžiniškos baudos, bet bausti dar nieko nereikėjo.
 

Dirbdamas „Lietuvos ryte“ iškeltos užduoties neįvykdžiusius žaidėjus versdavote daryti atsispaudimus. Ar panašią praktiką taikote ir „Chimki“?

Taip. Turime kaip nors motyvuoti žaidėjus, o kuo daugiau jie uždirba, tuo sunkiau tai padaryti. Tenka naudoti tokią baudų sistemą. Iš pradžių buvo nepatenkintų, murmančių, bet dabar visi supranta, kodėl tai daroma.
 

Pastarosiomis dienomis itin daug kalbama apie J. Valančiūną. Ar jo progresas neužstrigo?

Labai norėčiau šį sezoną turėti Joną savo komandoje. Jis staigiai išgarsėjo ir susilaukė labai daug dėmesio, su kuriuo Jonui sunku susidoroti. Aš manau, kad jam labiau padėti turėtų treneris. Žaidėjas ir treneris turi jausti tarpusavio ryšį. Atsimenate, kaip Jonas žaidė, kai dirbau „Lietuvos ryte“, kaip žaidė Martynas Gecevičius, kuriam sunku pritapti kitose komandose. Dabar tarp Jono ir Aleksandro Džikičiaus ryšio nėra.
 

Kita vertus, aš suprantu ir trenerį. Jis remiasi labiau patyrusiais žaidėjais, nes kiekvienos nesėkmės atveju gali būti atleistas iš darbo. Panašiai elgiuosi ir aš. Kai dirbau Lenkijoje, nuolat susilaukdavau priekaištų, kad žaidžia ne lenkai, o užsieniečiai. Tokių pačių kausimų sulaukiu ir Rusijoje, nors šį sezoną tikrai nemažai leidžiu pasireikšti vietiniams žaidėjams.
 

Šiuo metu Jonas nėra varomoji „Lietuvos ryto“ jėga. Už metų kitų jis bus vienas geriausių pasaulyje, bet dar ne dabar, todėl treneris ir remiasi didesnę patirtį turinčiais krepšininkais.
 

Jūsų buvusiems bendražygiams Arvydui Saboniui ir Valdemarui Chomičiui teko gultis į ligoninę dėl širdies problemų. Pats sveikata nesiskundžiate?

Aš tikrai infarkto nepatyriau (šypsosi). Infarktas – kaip žaibas iš giedro dangaus, kuris liuobia nesirinkdamas kam. Man kol kas viskas gerai, tikiuosi, taip bus ir toliau.
 

Kaip sutikote didžiąsias metų šventes?

Buvau trims dienoms parskridęs į Lietuvą. Kūčias praleidau su šeima, kitą dieną su draugais išgėrėme alaus ir jau teko grįžti į Maskvą.
 

O kaip Maskvoje praleidžiate savo laisvalaikį?

Jo aš beveik neturiu, nes žaidžiame kas trečią ar net kas antrą dieną. Bet toks jau trenerio darbas, ir nesvarbu, kur jį dirbi. Net treniruodamas „Lietuvos rytą“ į Vilniaus senamiestį buvau išėjęs gal du kartus, nes paprasčiausiai tam nėra laiko. Žinoma, kas kita būna vasarą. Tuomet manęs pilna visoje Lietuvoje (juokiasi).