Penkiakovininkas tikisi šviesesnių metų

Justinai, kas atsitiko 2011-aisiais, kad nenori jų prisiminti? – paklausėme J.Kinderio.

Jei praėjusio sezono pradžioje būčiau pagalvojęs, kad bus tokie metai, matyt, būčiau labai liūdnas. Norėjau, kad būtų susiklostę taip, jog būčiau priartėjęs prie kelialapio į Londono olimpiadą, – nepavyko. Buvo dvejos varžybos, kurios viską lėmė ir jose man kilo problemų su lazeriniais pistoletais. Visa tai jau stengiuosi pamiršti. Nenoriu apie tuos gedimus net kalbėti, reikia žiūrėti į priekį. Nemanau, kad dabar – geriausias laikas guostis. Nenuleidžiu rankų, viskas dar prieš akis – bus varžybų, kuriose galėsiu atsigriebti. Apmaudu dėl nebaigtų studijų universitete – neišlaikiau baigiamojo egzamino. Ką padarysi, gyvenime visko reikia.
 

Kaip ruošiesi naujajam sezonui?

Šiuo metu sportuoju Alytuje. Čia surengta plaukimo stovykla, kasdien – po dvi treniruotes. Kartu dirba geriausieji Panevėžio plaukikai. Be to, bėgioju. Kitos rungtys kiek nukenčia, bet laiko iki pagrindinių varžybų dar yra. Viskas būtų kur kas paprasčiau, jei savo rankose turėčiau kelialapį į olimpines žaidynes – galvočiau tik apie startą Londone, o dabar mintyse – atrankos varžybos, todėl ruoštis joms pradėjau anksti.

Kalbama, kad lazeriniai pistoletai – vienas iš būdų atsikratyti buvusių šiuolaikinės penkiakovės favoritų. Ką manai apie tai?

Nemanau, kad tai buvo kažkieno noras specialiai pakenkti, tiesiog per daug skubėta įdiegti šią naujovę. Rimtų bandymų nebuvo, niekas nepagalvojo, kad tiems moderniems ginklams gali turėti įtakos besikeičiančios oro sąlygos.
 

Ar esi patenkintas savo rezultatais kitose rungtyse?

Per Europos čempionatą šaudymo sektoriuje, neveikiant aparatūrai, sugaišau 2 min. ir 45 sek. Normaliomis sąlygomis užtrunku 50 sek. Nedaug trūko, kad būčiau kovojęs dėl olimpinio kelialapio. Buvo liūdna, teko ir ašarą nubraukti. Suprantu, kad iš šalies viskas atrodo paprasta, gal daug kas mano, kad pernai man tiesiog pasisekė. Tegul galvoja kaip nori, tačiau dabar tikiu, kad šis sezonas bus geresnis.
 

2011-ieji Lietuvos penkiakovininkams – sudėtingi metai: skandalas dėl Donatos Rimšaitės, lazeriniai ginklai, tavo ir Edvino Krungolco rezultatai suprastėjo...

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinės asamblėjos sprendimo dėl Donatos nenoriu vertinti. Kiekvienoje istorijoje būna nuskriausta kuri nors pusė. Šįkart – sportininkė. Manau, padaryta nemažai klaidų – jų neišvengė ir sporto valdininkai, ir Donata. Sunku vertinti, kuris kalčiausias.
 

Kalbant apie Edviną, jo tikrai gaila, nes visi jau skuba nurašyti, nes pernai jam nepasisekė. Smagu, kad sekėsi Laurai Asadauskaitei, ji neturėjo jokių problemų. Galbūt dėl to visiems atrodo keisti mano ir Edvino rezultatai. Viską suvoki tik pats atsidūręs blogoje situacijoje. Mačiau, kad daug sportininkų vargsta su lazeriais, bet kol pats su jais nesusidūriau, nesukau galvos. Kai patyriau savo kailiu per svarbiausias varžybas, bandėme ieškoti teisybės, tačiau visi mūsų argumentai atšoko tarsi nuo sienos.
 

Ar dėl tokių dalykų tau nenusvyra rankos?

Kol kas yra tikslas – olimpinės žaidynės. Kol bus bent menkiausia galimybė į jas patekti, rankos nesvirs. O jeigu... Na, nenoriu svarstyti – kas būtų, jeigu būtų. Žinoma, vietą olimpinėse žaidynėse reikėjo išsikovoti kur kas anksčiau.
 

Pernai tapai šalies čempionu. Ar buvo lygiaverčių konkurentų?

Nenoriu vertinti. Žinau, kad konkurencijos tikrai nejaučia L.Asadauskaitė, o ar yra vyrų, kurie galėtų stoti greta mūsų su Edvinu, nežinau. Jaunimas auga, greitai tobulėja. Aš ir pats nesu senas, kad galėčiau vertinti. Norėtųsi, kad būtų daugiau gerų fechtuotojų, esame priversti vykti į stovyklas užsienyje, nes kai nuolat tarpusavyje kovojame – neįdomu.
 

Kaip manai, kodėl Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė stokoja naujų veidų?

Žmonės per mažai skatinami domėtis šia sporto šaka, trūksta specialistų, profesionalių trenerių. Jaunimas klausia: o kas man iš to? Kodėl turiu tai daryti? Aš sunkiai dirbau aštuonerius metus, kol pasiekiau pirmuosius svaresnius rezultatus. Gerai, kad treneris Jurijus Moskvičiovas manyje kažką įžvelgė. Dėkoju jam, kad buvo atkaklus ir mane išlaikė penkiakovėje.