Paskutinis skambutis dukrai - sapne

Prieš metus, kovo 24 d., iš gyvenimo išėjo ilgametis Vilniaus ,,Žalgirio" stadiono direktorius, BMSK ,,Stajerio" ir Vilniaus m. SK,,Smigis" prezidentas, žymus lengvaatletis Jonas Grigas.

Vilniaus m. SK ,,Smigis" kovo 25 d. 12 val. Vilniaus ,,Žalgirio" stadione rengia smiginio turnyrą Jonui Grigui atminti. Vyks 301 rungtis ir svečių turnyras 3x5, visi dalyviai bus apdovanojami J. Grigo atminimo medaliais.

Į turnyrą atvyks ir J. Grigo duktė Gintarė. JAV įsikūrusi advokatė prieš kelionę į Lietuvą atsiuntė laišką, kuriame pasidalino atsiminimais apie savo tėvą.

* * *

Gintarė Grigaitė:

Tai buvo ir yra pats skaudžiausias periodas mano gyvenime…

Jau buvo paryčiai Niujorko laiku, kai staiga mano gilų sapną pertraukė kitas. Tai buvo Tėtis, jis skambino man iš kažkur, tik nežinau iš kur. Susirūpinęs, lyg norėtų man kažką pranešti. Tuo pačiu momentu suskambo namų telefonas ir aš prabudau. Buvo lygiai 4 valandos ryto. Atsiliepė mama. Nežinojau kas skambina, bet širdis taip stipriai plakė, kad rodėsi iššoks. Girdžiu mamos baimės persipildžiusius zodzius: “Kas? Kas? Kas atsitiko!?” Jaučiau, visa drebu. Jos vienas žvilgsnis į mane, aš: “Kažkas su Tėčiu?“, ir aš nualpau…Toliau - ilga kelionė per Atlantą ir skausmingas susitikimas su Tėčiu... Labai tikiu, kad ir Tėtis dar nenorėjo mūsų palikti, ir jeigu tiktai galėtų, padarytų viską, kad sugrįžtų. 
 

Gyvenime pavyzdžiais man visada buvo du žmonės - Tėtis ir Prezidentas Valdas Adamkus. Tai tie žmonės, kurių gyvenimo tikslas - dirbti kitų labui. Ponas Adamkus - Lietuvos labui, o Tėtis, buves garsus Lietuvos lengvaatletis, ir ilgametis “Žalgirio” stadiono direktorius, savo gyvenimą paskyrė Lietuvos sportui. Tėtis gyveno ir alsavo sportu. Stadionas buvo jo antri namai. Jo organizuoti tūkstančiai svarbių futbolo rungtynių, pasaulinio lygio koncertai, kasmetiniai Naujamečiai bėgimai, pasaulio lietuvių šokių šventės, čiuožyklos, daugelis kitų renginių.
 

Tėčio planai niekada nesibaigdavo. Jis buvo visur ir visada, nes buvo reikalingas Lietuvos sporto bendruomenei, o atsakomybės ir patikėjimo organizuoti naujas varžybas ar renginius niekada neatsisakydavo. Tėtis dirbo savęs netausodamas ir dirbo daug. Rodėsi ir šimto  metų nebūtų jam užtekę, kad įgyvendintų viską, ką norėjo. Bet per anksti užgęso…Tokio skausmo, kokį patyriau, nėra kaip perduoti žodžiais, ar apsakyti... Supratau, kad gyvenime suprasti kito skausmą, kas yra mylimo žmogaus netektis, gali tik tuomet, kai pats tai išgyveni.

Koks buvo mano Tėtis

Mano vaikystė buvo kažkuo skirtinga nuo kitų vaikų, nes mane užaugino Tėtis. Jis buvo nepaprastai protingas žmogus. Visada žinantis kaip elgtis kiekvienoje situacijoje, atsakingas, ir tuo pačiu auginantis mane pilnu disciplinos režimu. Kiekvieną dieną mane  žadindavo ne žadintuvas, o vienas Tėcio: „Gintare!” Aš - į mokykla. Jis man kasas pindavo. Aš į baleto klases, jis mane pasiimti iš jų; jis į stadioną rengti varžybų, aš - padėti stadione pardavinėti bilietus.

Prisiminimų, susijusių su Tėčiu turiu begalę daug, dėl ko ir labai džiaugiuosi. Tėtis išmokė mane vairuoti mašiną. Prisimenu, lyg tai būtų buvę vakar, kaip “Žalgirio” stadione sukau ratus į priekį, po to atgal, kol pagaliau Tėtis pasakė: “Gerai, jau išmokai.” Kartu su Tėčiu važiavome į Baltijos kelią. Jis man paliko nepaprastai didelį įspūdį. Dabar mudviejų plytos yra įamžintos “Laisvės kelio”skulptūroje, Vilniuje. Su Tėčiu savaitgaliais važiuodavome į jo tėviškę, Kunionius, skinti obuolių, kriaušių, serbentų, slyvų, o parvažiavę visą savaitę vaišindavome: aš - klasiokus ir mokytojus, Tėtis - bendradarbius.
 

Tečio nuopelnas ir tas, kad aš tapau advokate Amerikoje. Jau buvau įgijusi bakalauro laipsnį finansų srityje, ir stovėjau kryžkelėje galvodama, kuriuo keliu žengti. Mama, būdama daktare, lyg ir ragino tapti medike, tačiau Tėtis tvirtai matė mane advokate. Paklausėme vyriškos nuomonės ir šeimos galvos – įstojau į teisės mokyklą Niujorke. Ir dėl to niekada nesigailėjau. Kelias į tokius mokslus nebuvo lengvas: šešerius metus neturėjau nė vieno laisvo savaitgalio, namo iš bibliotekos grįždavau pirmą valandą nakties. O dar netikėtos ligos, dviejų valstijų licencijos egzaminai, neapsakomos sumos mokslams. Visus tuos metus jaučiau, kaip Tėtis pergyvendavo dėl kiekvieno mano egzamino, dėl kiekvienos ligos, o kai atskrisdavau vasarą jo aplankyti, stengdavosi viską padaryti, kad kuo geriau pailsėčiau. Tuo pačiu Tėtis labai džiaugdavosi ir kiekviena mano sėkme. Man smagu būdavo matyti jį laimingą. Tai ir mane darė laimingą. Dabar esu labai patenkinta savo profesija – žinau, kad nesutriksiu ir rasiu išeiti bet kurioje situacijoje.
 

Paskutinius penkerius metus, kaip paties Dievo numatyta, visas atostogas mes su Tėčiu praleidome kartu. Dviese keliavome po pasaulį, o žmonės, matydami mus drauge, džiaugdavosi tokiu stipriu dukros ir tėvo ryšiu. Iš kelionių grįždavome su maišais siuvenyrų ir tūkstančiais nuotraukų, mat fotografija buvo Tėčio mėgiamas užsiėmimas. Jo sukurti albumai dabar išliks man mudviejų prisiminimams. Be galo mylėjau Tėtį…Nežinau kaip išgyventi Jo netektį.
 

Juokingi Tėčio gyvenimo įvykiai

Kaip ir minėjau, Tėtis į darbą mėgdavo atnešti įvairių gardėsių iš savo sodo. Braškes jis atnešdavo dideliame pintame krepšyje. O kai gimiau aš, Tėtis į stadioną mane taip pat atsineše dideliame pintame krepšyje. Pamatę Tėtį, bendradarbiai apsidžiaugė - Jonas braškių atnešė. Tėtis nudžiugęs sako: “Kviečiu pasivaišinti. Pažiurėkite, kokios gražios!” Galite tik įsivaizduoti, kaip visi nustebo išvydę krepšyje mane, o ne braškes.
 

Tėtis taip pat labai mėgo grybauti. Kartą grybavome keliese. Po poros valandų visi sugrįžome prie mašinos su pilnais krepšiais grybų, tiktai Tėčio dar nesimatė. Laukėme valandą, antrą, jau susirūpinome, kad pasiklydo. Įpusėjus trečiai valandai matome Tėtį grįžtantį ir pratrūkstame juokais. Mat jis, vidury rudens, grįžta vienomis apatinėmis kelnaitėmis, o rankose nešasi savo rūbus, perpildytus grybų. Sako: „Tiek daug baravykų, kad niekaip negalėjau jų palikti.“ Dažnai Tėčiui juokais prikaišiodavo, kad bepigu miške jam tokius atstumus apeiti, juk bėgiko kojos buvo ilgesnės negu kitų. 
 

Tėtis dar kartą apsilankė

Praėjus porai savaičių nuosugrįžimo į Niujorką buvo keli labai ryškūs sapnai, kurie man leido suprasti, jog žmogus nemiršta ir tikrai nepradingsta, o tiktai pereina į kitą gyvenimo stadiją. Manau kada nors ateityje mes sužinosime, kas tai per stadija, tačiau tai, kad ji egzistuoja, aš neabejoju. Viename sapne Tėtis atėjo manęs aplankyti: matau jį, kaip milžiniską angelą, visą baltą, su balta tunika ir dideliais baltais sparnais. Man net nesitiki, nes žiūriu į jį lyg pirmą kartą matydama ir negaliu žodžio ištarti. Viskas lyg sulėtintame kine. Tuomet jis pažiurėjo į mane iš viršaus nepaprasto šviesumo akimis ir mane netikėtai apėmė ramybes jausmas. Aš pabudau vis dar matydama jo pavidalą ir jausdama tą patį ramybės jausmą. Antras sapnas buvo visai kitoks. Čia aš jau sapnuoju save su Tėčiu stadione. Nieko nesakydama stengiuosi jį stebėti, nes suprantu, kad man yra duota galimybė pamatyti, ką jis dabar veikia ir kuo užsiima. Matau, kaip Tėtis, vis skubėdamas, kaip ir gyvenime, dirba, organizuoja, bėgioja, duoda vis kažkokius įsakymus. Staiga girdžiu, kaip Tėtis kreipiasi į mane. Net nustembu, kad jis mane taip pat mato. Lyg niekur nieko, jis man sako: “Gintare, ruoškis, važiuojame į pirtį.” Aš jam: ”O kur jinai?” Jis: “Už 1000 kilometru”, atsako, lyg pirtis būtų čia pat. Nesitikėjusi tokio atsakymo, klausiu jo: “O kaip mes per tokį atstumą…?” Ir prabundu suprasdama, kad Tėčio gyvenimas yra toks pats, koks jis buvo ir čia, tiktai atstumai dabar skirtingi.
 

Kodel Tėtis niekada neišvažiavo gyventi į Ameriką?

Prisimenu interviu Tėtės 50-ties metų jubiliejaus proga. Tuomet jis „Lietuvos ryto“ žurnalistui sakė: “Man gal jau per vėlu laimės ieškoti Amerikoje. Esu viskuo patenkintas. Sako, kad žmogui gyvenime reikia užauginti vaiką, pasodinti medį, pastatyti namą. Visą tai aš jau padariau.” Taigi, nors aš jau daug metų gyvenu už Atlanto, Tėtis niekada nesiverže iš Lietuvos. Jis jau nuo mažens įskiepijo manyje didelę meilę Lietuvai. Už tai esu jam be galo dėkinga. Tėtis jautėsi daugiau reikalingesnis Lietuvai, nei Amerikai. Jis žinojo kad dirbdamas stadione ir organizuodamas įvairius sporto renginius, kuriuose lankysis tūkstančiai žmonių, galės ir toliau populiarinti sportą mūsų šalyje ir visame pasaulyje, nes mūsų sportininkai yra žinomi tiek Europoje, tiek ir už Atlanto.

Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti visiems, kurie suprato mūsų šeimos skausmą ir palaikė tą skaudzią minutę, kuri buvo skaudi ne tik mums, šeimos nariams, bet ir visiems, pažinojusiems Joną. Aciū visiems, kurie buvote Tėčio gyvenime, nes jis gyveno Jumis. Aš esu nepaprastai laiminga, kad turėjau tokį Tėtį, kuris niekada negailėjo savęs ir gyvendamas dalino mums visiems tiek daug gėrio. Tėtis bus visada gyvas, kol mes jį prisiminsime ir tęsime jo darbus. O mes nepamiršime niekada.