Krepšininko planuose - vestuvės

Kai pirmus metus „Lietuvos ryte“ žaidžiantis Mindaugas Katelynas vaikšto po arenų užkulisius, jo veide dažniausiai šviečia trijų kambarių buto ploto šypsena. Kai Aleksandras Džikičius jį siunčia nuo suolo į aikštę, jo veidas šviečia kaip naujoko, kuris tuoj pasiners į platų ir neištyrinėtą suaugusių krepšinio pasaulį.
 

Atvirame interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ Katelynas prisipažino bene pirmą kartą karjeroje besijaučiąs taip gerai – jis rungtyniauja gimtinėje, šalia šeima, draugai, širdžiai miela kalba ir lietuviškas maistas.
 

Išsamiame ir atvirame interviu Katelynas papasakojo apie JAV praleistus metus, palygino JAV, Ispanijos bei Lietuvos krepšinio gerbėjus, paaiškino „dėjimo per žmogų“ sindromą, svarstė, kaip uždengti Joną Valančiūną bei atsakė į daugelį retai krepšininkams užduodamų klausimų.
 

Kada pastarąjį kartą užsidirbai techninę pražangą?
Labai seniai, gal Italijoje. Mėgstu pareplikuoti teisėjui, bet išlaikau tą ribą. Arbitras sprendimo vis tiek nebepakeis, o jeigu su juo ginčysies, tai tik pakenksi tolesnei rungtynių eigai bei sau pačiam. Techninė pražanga retai padeda komandai. Būna, kad reikia trenerio techninės pražangos, kai teisėjai dirba ne taip gerai, kaip turėtų. Tada trenerio darbas pasakyti teisėjams, kad jie nebūtų per daug atsipalaidavę.
 

Ar esi mušęsis aikštėje?
Ne. Gali pasakyti, neleisti, kad varžovas ant galvos liptų, bet manau, kad save reikia išreikšti ne muštynėmis, o kieta gynyba, kietu žaidimu ant pražangos ribos.
 

Ar mėgsti aikštėje „trash talk“ (kalbėti varžovams apie jų seksualinę orientaciją, jų mamas, kritikuoti jų sugebėjimus krepšinio aikštelėje ir už jos ribų)?
Reikia. Nesu tas, kuris aikštelėje tyli. Pakalbu su varžovais, bet iki tokio lygio kaip Stepas (Babrauskas) man dar toli. Stepo lygis – aukščiausias, kokį esu matęs. Su visais spėja pakalbėti – ir su žaidėjais, ir su teisėjais, ir su kitos komandos treneriu.
 

Kada pirmą kartą įdėjai į krepšį?
Pamenu, kad vienuoliktoje klasėje per pertraukas lįsdavome į krepšinio salę. Tuomet su tinklinio kamuoliu jau tarp kojų dėdavau. Bet kada pirmą kartą įdėjau, neužfiksavau. Mirkdavau krepšinio aikštelėje lauke, ten turbūt ir buvo pirmasis dėjimas.
 

Ar esi įdėjęs nuo baudų metimo linijos?
Užmyniau. NCAA dėjimų konkurse vienas iš dėjimų buvo nuo baudos linijos.
 

Dabar žymiai mažiau dedu, nes per daug stengdamasis esu gavęs traumų, porą kartų net atsidūriau ligoninėje. Aišku, su amžiumi ateina patirtis ir pradedi galvoti kitaip: ar dėjimas, ar metimas iš po krepšio – tie patys du taškai, tad kartais save geriau pasaugoti. Aišku, esant progai, aš visada už dėjimą.
 

Kokių traumų esi turėjęs?
Universitete buvau patyręs galvos smegenų sutrenkimą. Dėjau, užsikabinau, mane pastūmė ir tiesiai ant nugaros bei ant kaklo tėškiausi. Italijoje esu susilaužęs riešą ir alkūnę vienu metu. Šokau kovoti dėl aukšto kamuolio ir persiverčiau per žmogų. Ir dar kažkur Europoje labai susitrenkiau. Stengiesi, darai viską, bet kai kartais treneris sako „Dėk per žmogų“... Tai yra efektingas dėjimas, bet labai daug rizikos. Geriau kartais pasisaugoti ir su bauda įmesti. Tai tie patys du taškai.
 

O kaip jautiesi, jeigu per tave įdeda?
Pirma mintis visiems žaidėjams būna – na, palauk, aš tau skoloje esu. Nuo Valančiūno dažnai gaunu dėjimą per treniruotę, bet ne pirmas ir ne paskutinis kartas, nėra ko pergyventi. O varžybose, jeigu matau, kad dės, aš visada šoku, stengiuosi blokuoti, prasižengti, bet neleidžiu per save dėti. Aišku, pasitaiko, kad nuleidžia iš viršaus, bet tai krepšinio dalis, niekas nėra nuo to apsaugotas.
 

Kodėl tai taip sureikšminama?
Tokio dėjimo, kaip Griffinas įdėjo per Perkinsą, man nėra tekę atlikti. Nežinau, kaip reaguočiau, bet ten buvo monstriškas dėjimas. Tokį retai kada pamatai. Supranti, kad žmonės žiūrės „youtube“, spaudys „replay“ po dešimt kartų per dieną ir visi matys tavo pažeminimą.
 

Kas buvo tavo pagrindiniai varžovai, kai tau buvo 15-16 metų ir žaidei Alytuje?
Į sporto mokyklą pradėjau eiti gal nuo 7 metų. Žinau, kad paskutiniais ar priešpaskutiniais metais laimėjome tarp sporto mokyklų Lietuvoje, turiu medalių. Iš varžovų... Matas Niparavičius buvo. Mano kartos žaidėjai su kuriais augau buvo Adomavičius, Marcinkevičius, Pociukonis – jis vyresnis buvo. Nedaug liko, kurie žaistų profesionaliai, bet turėjome tikrai gerą komandą.
 

Ar buvo tokių, kurie atrodė, kad taps krepšininkais, bet netapo?
Buvo ir tokių, kurie buvo už mane talentingesni ir gabesni, bet pasirinko kitą kelią. Aš sunkiai dirbau, nuo 14–os metų žinojau, kad noriu išvažiuoti į Ameriką, ir to tikslo siekiau, siekiau, siekiau ir išvažiavau. Kai kurie išvykdavo per kitus žmones, labai daug išveždavo Stepas Kairys. Aš išvažiavau pats, be niekieno pagalbos. Atvažiavo pora skautų, treneris pasakė „Va, šitas nori išvažiuoti“ ir nebuvo jokių problemų.
 

Ar įmanoma Amerikoje studijuoti ir gerai žaisti?
Ten yra tokia sistema, kad jeigu tavo pažymiai nepasiekia tam tikro lygio, negali žaisti. Geras turi būti ne tik aikštelėje.
 

Kokia buvo tavo specialybė?
Visko po truputį. Rungtyniavau aukščiausiame divizione ir studijavau ketverius metus. Gali mokytis penkerius metus, bet negali žaisti penkerių – turi pasirinkti, kuriuos metus praleisi. Kartu žaidžiant ir studijuojant yra labai sunku „sukišti“ visas studijas į ketverius metus. Per semestrą turi pasiimti tam tikrą kreditų skaičių, kad studijos netrukdytų krepšiniui. Iš pradžių buvau pasirinkęs informacines technologijas, bet metus pastudijavęs supratau, kad per ketverius metus reikiamo kreditų skaičiaus nesurinksiu. Tada buvau pasirinkęs ekonomiką. Taip nutiko, kad galų gale reikėjo pasiimti... Ką aš ten ėmiau? Sociologiją... Sudėjau visus kreditus, kad bet kas tilptų ir paskutiniame semestre turėjau 30 kreditų. Krepšininkui jei duodavo 12 kreditų, tai jau būdavo užduotis. O aš buvau pasirinkęs 30 ir vienos klasės neišlaikiau. Tai buvo mano paskutinis semestras, kai rungtyniavau. Buvau geras studentas, su pagyrimu. Buvo tokia sistema – eini į paskaitas, po to treniruojiesi, po treniruotės pavalgai ir tada visa komanda kartu mokosi. Galėdavau neiti su komanda studijuoti. Treneriai turėdavo užtikrinti, kad visi žaidėjai gautų gerus pažymius ir liktų komandoje. Nes mokysies prastai, lygos taisyklės neleis tau žaisti.
 

Taigi paskutinį semestrą pasirinkau 30 kreditų, bet likau be diplomo. Man dar trūksta dviejų klasių, bet turiu jas užbaigti universitete. Internetu negaliu. Studijuoti rugsėjo mėnesį manęs neišleis jokia komanda, bet mokslus pabaigsiu. Nevėlu įstoti į universitetą ir Lietuvoje.
 

Kokia buvo tavo mėgstamiausia komanda paauglystėje?
Kai buvau vaikas, žiūrėdavau Čikagos „Bulls“ rungtynes. Kaip ir priklausė. Naktimis nemiegodavome, stebėdavome tiesiogines transliacijas. Vėliau Vince'as Carteris tapo mano mėgstamiausiu žaidėju, „Raptors“ patikdavo.
 

NCAA garsi savo kovo beprotybe ir beprotiškais sirgaliais, kažkodėl visai kitaip nei NBA. Ar NCAA beprotybė kitokia nei Lietuvoje?
Per „March madness“ yra kažkas panašaus kaip „Siemens“ arenoje per „Žalgirio“ ir „Ryto“ rungtynes, tik jas stebi 15 tūkstančių žiūrovų.
 

Vienąkart žaidėme su Kanzaso universitetu. Tik tuomet ne „March madness“ buvo, o reguliaraus sezono rungtynės ar net ikisezoninės. Salėje yra tribūna, už krepšio į viršų, į kurią įleidžiami visi tik su studento pažymėjimu. Iki rungtynių likus valandai atėjome pamėtyti, salė dar tuščia, o ta tribūna visiškai pilna, jau tuomet buvo sunku susikalbėti. Susirenka 12 tūkstančių, visi studentai ir visi kelia bangą. Tikrai įspūdinga. Žinoma, žiūrovų skaičius priklauso nuo komandos, bet kai ateina „March madness“, rungtynės vyksta didžiausiose arenose, visi bilietai išpirkti.
 

Ar jie skanduoja „Fuck you, referee!“?
Cha, ne. To negirdėjau.
 

Mėto monetas, žiebtuvėlius?
Ten tokių dalykų amerikiečiai netoleruoja. Graikijoje, aš nesuprantu, kaip būna. Linas Kleiza pasakojo, jog sirgaliai ten tokie, kad neįmanoma – niekada nežinai, koks daiktas iš tribūnos atskris. Todėl būna tokių rungtynių, kad „Panathinaikos“ su „Olympiakos“ žaidžia tuščioje salėje.
 

Prieš porą savaičių sakei, kad tau reikėjo priprasti prie Lietuvos sirgalių sukuriamos atmosferos. Kuo ji kitokia nei Ispanijoje, Italijoje?
Čia krepšinis yra sporto šaka numeris vienas, čia žmonės iš tavęs tikisi tik gero rezultato. Nėra taip, kad gali paslysti, „ai, kitą kartą atsitiesiu“. Čia visą laiką jauti spaudimą ne tik iš trenerių. Teigiamą emociją turi duoti ir sirgaliams, nes čia jie tik to ir laukia, tuo gyvena, ateina, serga, palaiko tave. Ypač „Siemens“ arenoje.
 

Esu pakeitęs daug komandų, bet su tokiais sirgaliais man dar nėra tekę žaisti. Visokios akcijos, pilna salė, pristatymai su šviesomis ir fejerverkais. Tikrai viskas organizuota taip, kad žiūrovai jaustų šventę.


 

Ispanijoje būdavo kitaip?
Sevilijoje yra buvę, kad savi sirgaliai, likus dar porai minučių iki rungtynių pabaigos ir mums atsiliekant 6-8 taškų skirtumu, atsistoja ir eina iš salės nuleidę rankas. Retai kada susirinkdavo pilna salė. Alikantėje turėjome gerų sirgalių. Milane susirinkdavo daug, bet jie daugiau sėdėdavo ir žiūrėdavo kaip į reginį, mažiau sirgdavo.
 

Lietuviai mėgsta sakyti, kad moka žaisti krepšinį. Ar tikrai taip yra? Kokį įspūdį susidarei Ispanijoje, Italijoje?
Krepšinio pagrindų mus moko nuo mažų dienų. Rusai, serbai, lietuviai yra darbininkai, visada atiduoda visą širdį, pergyvena dėl pergalės. Man yra tekę žaisti su tokiais krepšininkais, kurie žaidžia tik dėl savęs, nori pasidaryti gerą statistiką, kad galėtų išeiti į kitą, geresnę komandą, pralaimėję nesijaudina. Aš esu pakeitęs daug komandų, žaidęs ir Italijos, ir Ispanijos pirmoje lygoje, ir Amerikoje, galiu drąsiai pasakyti, kad lietuviai darbą atlieka... Kas čia buvo pasakęs? Rimantas Kaukėnas gal... Kad lietuvis yra kaip šveicariškas laikrodis. Atlieka darbą taip tiksliai, kaip reikia.
 

Ar Lietuvoje krepšinis pervertinamas? LKL salės dažnai būna pustuštės.
Po paskutinio čempionato pažiūrėkime, kokios salės Lietuvoje. Labai gražios salės. Net Ispanijoje taip nėra, kad važiuoji žaist, visuose miestuose po gražiausią salę. Klaipėdoje žaidėme, Šiauliuose, normaliai tų fanų. Panevėžyje mažai buvo. Trys keturios komandos turi tam tikrą biudžetą, kad sirgaliai gali ateiti žiūrėti krepšinio. Aišku, man atrodo, kad reikia šiek tiek laiko. Lygis tik kyla. Į Lietuvą atvažiuoja rungtyniauti geri krepšininkai. Dabar Pasvalyje žaidžia toks Paulo Prestesas, anksčiau rungtyniavo Ispanijoje, tai geras krepšininkas. Man atrodo, kad laiko klausimas, kai viskas bus gerai Lietuvos krepšinio lygoje. Komandos tikrai kyla ir tobulėja.
 

Už ką sirgdavai LKL finaluose, kai 1999-aisiais su Arvydu Macijausku ir Ramūnu Šiškausku iškilo „Lietuvos rytas“?
Oi, seniai tai buvo. Tais laikais turbūt už „Žalgirį“ visi sirgome. Nepasakysiu kitaip, nenoriu meluot.
 

Ar dabar jauti neapykantą iš kauniečių sirgalių? Ar gauni grasinimų, sudėliotų iš laikraščio iškarpų?
Ne, ne, ne. Man kol kas apskritai neteko susidurti su Kauno sirgaliais. Čia yra normalu. Kiekvienos ekipos fanai serga už savo komandą ir stengiasi atiduoti jai viską.
 

Kaip manai, ar tikrai vilniečiai suvedžiojo DeJuaną Collinsą rūkyti žolę, kaip sakė Romanovas?
Galbūt tai pavėluotas balandžio 1-osios pokštas. Ne mano reikalai, nenoriu komentuoti. O jeigu jį gali suvedžioti vilniečiai, tuomet jis labai silpnas.

Kas Lietuvoje dabar tau labiausiai patinka?
Visų pirma, buvimas arčiau tos vietos, iš kur esi kilęs. Po ilgų klajonių grįžau namo. Šeima arti, draugai, kultūra, savi namai, kalba, maistas. Žaidžiu „Lietuvos ryte“. Aukšto lygio komanda, puiki organizacija, nuostabūs fanai, didelė šilta arena. Ko daugiau norėti?
 

Ar keliaudamas radai draugų?
Aišku. Kiekvienais metais, kai keliauju, susiduriu su naujais žmonėmis. Per tam tikrą laiką išsivysto draugystė, kurios neignoruosi: „Ai, Italijoje arba Ispanijoje negyvensiu, tai su jais nemezgu santykių“. Visada būdavo normaliai, man tik nepatikdavo, kad keičiant komandą, viskas būdavo nauja – nauji draugai, nauja kalba, nauja kultūra, kitoks maistas. Du trys mėnesiai būdavo erzinantys. Aišku, per tuos metus atsirado daug draugų, tikrai nesigailiu, tikiu, kad man labai pasisekė.
 

Ar būdavo, kad išeini Ispanijoje į balkoną ir galvoji „Kas aš, kur aš, kodėl aš čia“?
Pripažinkime, krepšinis yra sunkus darbas. Ilgas sezonas, be pertraukų žaidi 9-10 mėnesių. Būna dienų, kad visiškai pavargsti nuo krepšinio, išeini į balkoną ir galvoji „Kada tai baigsis?“. Ypač kai būni svetur, vienas, iškyla klausimų. Bet su amžiumi, patirtimi reaguoju kitaip, ypač dabar, kai grįžau. Anksčiau užsienyje netgi skaičiuodavau ir braukdavau kalendoriuje dienas, laukdamas, kada baigsis sezonas, laukdavau, kada ateis vasara, to meto, kai grįšiu namo. Tai normalu, man atrodo, kiekvienas žmogus taip jaustųsi. Dabar yra visiškai kitaip. Neskubinu dienų, mėgaujuosi krepšiniu.
 

Kokie yra pagrindiniai krepšinio bruožai Italijoje ir Ispanijoje?
Italijoje krepšinis daugiau paremtas mąstymu, lėtesnis. Ispanijoje greitas, atletiškas. Ispanijos ACB, manau, yra antra lyga pasaulyje po NBA. Kai žaidžiau, joje rungtyniavo penkios Eurolygos komandos. Jie surenka pačius geriausius žaidėjus, todėl ir rungtyniauja gražiai.
 

Ar rasizmas yra didelė problema krepšinyje?
Kai žaidžiau Amerikoje, komandoje buvome dviese balti, bet rasizmo nesijautė. Visi jautėmės kaip šeima, mums buvo įkalta į galvas, kad tik visi kartu pasieksime tikslą. Tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, bendravome tolygiai, nebuvo jokių susiskaldymų. Komanda, kuri pradeda skaldytis, turi mažai šansų ką nors laimėti. Dabar ekipoje mes labai gerai sutariame. Labai gera „chemija“ – laimime kartu, pralaimime kartu, problemas sprendžiame taip pat kartu.
 

Aišku yra buvę, kad žmogus atvažiavęs siekia tik sau naudos ir jam visiškai nusispjauti, kaip sekasi kitam. Jam svarbiausia yra „aš“. Gali laimėti taurę ir tavo pelnomų taškų vidurkis bus 5, bet tave atsimins geriau nei būsi paskutinėje vietoje, o tavo taškų vidurkis sieks 35.
 

Iš šalies gali atrodyti, kad rasizmas yra didelė problema, bet taip iš tikrųjų nėra.

O Lietuvoje?
Ne.
 

Kuo šiemet nuo sezono pradžios pagerėjo „Lietuvos ryto“ žaidimas?
Yra nauja žmonių grupė, reikia laiko, kol apsižaidi, „apsišlifuoji“, pripranti prie trenerio, jis – prie žaidėjų, išmoksti derinius, pradedi kitaip rungtyniauti. Viskas atsitinka natūraliai. Einame geru keliu ir tikiuosi, kad iki galo eisime tobulėdami. Treniruotėse nešvaistome laiko. Žinome, kad tik dirbdami pasieksime rezultatą. Neturime savanaudžių. Visi ateina, atlieka savo darbą ir išeina – mes to ir laikomės, nėra jokių atsipalaidavimų. Ką geriau darome aikštelėje? Treneris man suteikia daugiau šansų išnaudoti savo stipriąsias puses. Būdavo, stengdavausi padaryti kažką, kur nesu toks geras. Kai darau tai, ką išmanau, man labiau sekasi. Vietoje to, kad žaisčiau nugara į krepšį prieš du kartus už mane stipresnį žaidėją, aš tiesiog atsitraukiu ir metu iš vidutinio nuotolio. Daugiau „skaitau“ žaidimą, pripratau – žinau, kaip Valančiūnui pamesti kamuolį ir kada jis pagaus. Tai – detalės, kai vienas apie kitą daug išmoksti ir žinai. Vienas žaidėjas tokį perdavimą pagaus arba Renaldas Seibutis parodys, kad eina į vieną pusę, bet kirs į kitą. Žinau, kad aš pagąsdinsiu ir numesiu ten, o Seibutis įmes iš po krepšio. Dabar esame taip susižaidę, kai jau pradedame jausti. Ir apie tokius dalykus nebereikia kalbėti, nes juos atliekame automatiškai.
 

Jonas, pavyzdžiui, prasidėjus sezonui, galbūt buvo įkritęs į duobę po žaidimo rinktinėje, bet jis imlus, klauso, ką sakai, nėra taip, kad užsispirtų ir vis tiek savo darytų. Jonas sparčiai tobulėja ir yra vienas iš mūsų pagrindinių žaidėjų, o jo tobulėjimas mums taip pat labai daug atsiliepė. Jis tobulėja dienomis, mokosi, sukandęs dantis, jam nesiseka, bet jis daro, daro. Aleksandras Rasičius įsivažiavo...
 

Kaip dengti Valančiūną?
Nežinau, jis su savo ūgiu... Jo žiauriai ilgos rankos, mažai šansų, kad pasieksi aukštai iškeltą kamuolį. Na, jam gal dar reikia fiziškai sustiprėti, tuo, aš manau, juo pasirūpins kitais metais Toronte. Nežinau, kaip ji dengti. Apskritai reikia nedengti – leisti mesti.
 

O Lawrence'ą Robertsą?
Robertsas – žvėris. Įspūdingai kamuolius ima. Man yra tekę žaisti su Travisu Watsonu Milane, tai buvo antžmogis, kalbant apie kovą dėl kamuolių. Buvo maždaug dviejų metrų dviejų, bet imdavo visus kamuolius. O dabar Lawrence'as irgi – „super“ kovoja dėl kamuolių. Žvėris. Jį dengti reikia stipriai ir kietai.
 

Ar tavo vaidmuo komandoje yra kitoks nei būdavo kitur?
Aš žinojau, kad čia atvažiavęs nebūsiu herojus, išgelbėsiantis komandą, bet savo vaidmeniu esu patenkintas – kylu nuo suolo beveik visose varžybose, atlieku savo darbą. Man visai nedaro įtakos tai, kad neinu į startinį penketą, nes treneris jau iš pradžių pasakė nekreipti dėmesio dėl startinio, žadėjo, kad vis tiek žaisiu savo minutes. Svarbiausia atlikti savo darbą, tai, ką turiu padaryti, ir būsiu tuo patenkintas. Išeidamas į aikštelę negalvoju, kad turiu kažką įrodyti treneriui, kad turiu įmesti dvidešimt taškų. Aš leidžiu, kad žaidimas ateitų pas mane. Aš darau, kas man priklauso. Man pasakyta „Statyk užtvarą, kovok kamuolį“ ir man tai pavyksta. Praėjusį sezoną būdavo kitaip. Sevilijoje nepavyko pritapti prie trenerio sistemos – būdavo: tai 17 taškų įmeti, tai 2, kitose rungtynėse visai nežaidi. Nerasdavau savęs. Buvau legionierius iš manęs daug tikėjosi, o tai buvo našta ant pečių. Dabar turime labai subalansuotą komandą, visose grandyse yra po gerą pakaitinį žaidėją.
 

Dabar, kai atlieki tai, kas tau sekasi, ar pradėjo labiau sektis tie dalykai, kurie anksčiau nesiklojo? Pavyzdžiui, jeigu įmeti iš vidutinio, ir žaisti nugara tampa lengviau?
Taip. Tai tik vienas pavyzdys – eidamas žaisti nugara, turėdavau mažiau šansų užbaigti ataką prieš fiziškai stipresnį žaidėją negu mesdamas iš vidutinio. Jeigu aš vieną kartą metu iš vidutinio ir pataikau, kitą kartą jis dengs mane arčiau, kad aš nemesčiau, o tuomet turiu daugiau šansų prasiveržti pro jį, išnaudoti savo greitį. Kitą kartą jau galiu ir nugara pradėti žaisti. Turiu daugiau variantų, jau trys yra. Manau, kad tobulėju. Visi tobulėja. Man bus 29-eri metai, dabar toks momentas, kai žinau, kokius dalykus tikrai atlieku gerai ir kokius geriau perleisti kitam.
 

Ko pritrūko, kad patektum į rinktinę?
Paskutinį kartą sutrukdė trauma, o kai prieš tai buvau, viskas lyg ir normaliai klostėsi, bet mane paskutinį „atkirpo“. Pernelyg nepergyvenau. Rinktinėje tikrai yra labai gerų žaidėjų. Svarbiausia, kad rinktinei būtų geriau. Jeigu treneris nusprendė, kad taip yra gerai, prašau, jokių problemų. Prieš pasaulio čempionatą išsisukau čiurną ir būčiau grįžęs tik varžyboms.
 

Koks buvo pirmas dalykas, kurį darei, kai pirmą kartą nepatekai į rinktinę?
Atrodo, kad susikroviau tašes ir išvažiavau į Alikantę. Taip jau yra, sužaidi sezoną, praleidi vasarą su rinktine, jeigu į ją nepatenki, pailsi kelias dienas ir važiuoji į komandą.
 

Kada vesi?
Tikiuosi, greitai.
 

Ką tavo draugė veikia?
Studijuoja verslą.
 

Ar ji sako, kad Džikičius tau skiria per mažai derinių?
Ne, ji į tuos dalykus pernelyg nesikiša.
 

Ar Džikičius labai skiriasi nuo tavo ankstesnių trenerių?
Džikičius yra vienas iš tų trenerių, kuris nori ne tik padėti sau, bet ir žaidėjui, kad jam būtų gerai ir ateityje. Esu dirbęs su tokiais treneriais, kurie iš tavęs per sezoną išmelžia viską ir jiems mažai rūpi, kas su tavimi bus ateityje, kaip pakryps tavo karjera. Džikičius daug dėmesio skiria jaunimui. Už aikštelės ribų jis visada ras laiko asmeniškai su tavim pabendrauti. Jis nėra uždaras, kad negalėtumei pasikalbėti. Taip, jis yra labai emocingas, tai matė visi ir ne kartą. Dabar jis dirba aukštesniame lygyje nei anksčiau ir tame aukštesniame lygyje jis rodo tikrai gerus rezultatus. Ir parašyk tiesiai šviesiai – he doesn't bullshit. Kaip pasakyt lietuviškai?
 

Nemala nemalamų dalykų.
Sako taip, kaip yra. Nekalba už nugaros. Turi tokios patirties iš NBA, žino, kad reikia rūpintis žaidėjais. Niekada neverčia traumuoto krepšininko grįžti į aikštę. Tai yra labai svarbu, nes kiti treneriai mėgsta rizikuoti – geriau dabar nei vėliau. Jis tikrai protingas treneris.
 

Ar jis yra rėkdamas tave apkurtinęs?
Ne, apkurtinęs nėra.
 

Ar yra ant tavęs rėkęs?
Aišku, kad yra. Ant visų yra rėkęs.
 

Ar „užsivedinėji“ prieš rungtynes?
Anksčiau būdavo, bet dabar nebe. Pastebėjau, kad man padeda susikaupimas. Nepavadinčiau to ramybe, bet toks calm down (nusiraminimas – angl.), žinai. Kai ateini į aikštelę apšilti, tada jau suprantu – dedi iš viršaus. Bet psichologiškai man daug geriau, kai esu ramus. Jeigu žaidžiame namie, visą laiką važiuojame – kas gali ir nori – pavalgyti į restoraną. Pakalbame apie rungtynes, vykstame namo ir renkamės į salę. Tokia mini rutina.

Prieš rungtynes galvoji, kaip žaisi, ar ką veiksi po rungtynių?
Ką veiksiu po rungtynių –  taip niekada nebūna. Būna, kad draugė sako: Ką veikiame, užrezervuojame restoraną gal ar važiuojame į filmą? Aš jai visą laiką sakau: „Neorganizuok nieko prieš rungtynes. Kai laimėsime, suorganizuosime“. Man visada pirmoje vietoje rungtynės. Rungtynes sužaidi ir tada galvoji, ką veiksi.
 

Kokie buvo tavo paskutiniai geri matytas filmas ir klausytas albumas?
Vakar „Matricą“ žiūrėjau, o albumas... Aš pavienes dainas klausau. Paskutinę su Seibučiu dainavome Dambrausko „Paukštis rudeninis“. Tiesiog būna, kad po varžybų uždainuoji.
 

Su kokiais sportbačiais žaidi?
Ketvirtus ar penktus metus žaidžiu su Kobės „Nike“.
 

Ką dabar veiki per treniruotes? Ką labiausiai tobulini?
Dirbti asmeniškai jau vėlu. Sezono pabaigoje daugiau dirbame tobulindami taktiką, analizuodami kitą komandą. Individualiai jau atidirbome, praėjome visas stovyklas. Visada metimą tobulinu, savo judesius „apšlifuoju“, bet dviračio iš naujo neišrasi... Paskutinę stovyklą prieš mėnesį Druskininkuose rengėme. Būna, į treniruoklių salę nueinu.