Futbolininkas su muziko širdimi

TĖVAI. R. Lavrinavičius gimė Šiauliuose prieš pirmuosius Naujųjų metų laikrodžio dūžius – 1941 m. gruodžio 31 d., 23 val. 45 minutės.

Romualdo tėvas – vienas pirmųjų Šiaulių futbolininkų – nuo 1923–1924 m. žaidė „Žiežirbos“, Lietuvos dviratininkų sąjungos ir kitose komandose. Mirė būdamas 42 metų (1947). Nuo eilinio geležinkelininko iškilo iki depo viršininko. Mama, kilusi nuo Kelmės iš nedidelio dvarelio, Šiauliuose dirbo pašte.
„Nežinau dėl ko tėvas prieš mirtį prašė mamos, kad neprileistų manęs prie futbolo. Todėl ji viską darė, kad tapčiau muzikantu, nupirko pianiną, dvejus metus samdė repetitorių, septynmetis patekau į muzikos mokyklą. Muziką įveikė tėvo genai – futbolas. Gyvenome sunkiame rajone, buvau padykęs, teko susidurti ir su teisėsaugos institucijomis. Padykėlius vienijo futbolas – aikštes atstojo negrįstos gatvės, kiemai, pievos. 1956 m. tapau tikru futbolininku – laimėję tarpgatvines varžybas dalyvavome „Pionieriaus“ taurės varžybose Vilniuje. 1957 m. Ignas Urbonas perkratė Šiaulių padaužas ir sudarė rinktinę. Lietuvos jaunių pirmenybėse 1957 m. užėmėme antrąją vietą (po Kauno), 1958 m. – likome treti“, – prisiminė R. Lavrinavičius.

„ELNIAS“. 1958 m. R. Lavrinavičius pradėjo žaisti „Elnio“ komandoje.

„Elnias“ turėjo nepaprastą mecenatą – fabriko direktorių. Žaidėjai buvo privilegijuoti, dirbo prestižiniame ceche odos pjaustytojais. Po darbo išeidavo „papilnėję“. Sargai – užsimerkdavo. Po rungtynių turėdavom laisvą dieną, tačiau žaidėjai eidavo dirbti ir tuomet. Mane paskyrė į tokį cechą, kuriame galėjau ir pamokas ruošti“, – pasakojo R. Lavrinavičius.

1961 m. R. Lavrinavičius patraukė Vilniaus meistrų komandos trenerio Zenono Ganusausko akį. Apie tai sužinoję „Elnio“ vadovai įkalbėjo likti – padidino algą nuo 600 iki 1 800 rublių.

PERMAINOS. 1961 m. baigęs vidurinę mokyklą R. Lavrinavičius įstojo į Kūno kultūros institutą (KKI). 1962 m. su KKI ekipa tapo šalies čempionu.
Tačiau džiaugtis studentišku gyvenimu teko neilgai. 1962-aisiais prasidėjus Kubos krizei į armiją sušlavė ir studentus. 1962-ųjų lapkričio 19 d. apsivilkęs karinę uniformą ją vilkėjo lygiai trejus metus – iki 1965 m. lapkričio 19 dienos. Tarnavo Estijoje, apie 10 tūkst. gyventojų turinčiame Tapos miestelyje. Ten sportinę formą palaikė bėgdamas krosus, žaisdamas vietos ekipoje.

Grįžęs iš armijos Romualdas tapo KKI neakivaizdinio skyriaus studentu. Studijuodamas jis buvo pakviestas į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų ekipą, kurią treniravo Jonas Vaškelis. Komandoje buvo daug jaunų perspektyvių žaidėjų: Gintautas Kalėdinskas, Benjaminas Zelkevičius ir kitų. 1966 m. dublerių ir pagrindinės sudėtys viename iš antrosios lygos pogrupių iškovojo pirmąsias vietas. Pagrindinės sudėties žaidėjai finaliniame turnyre dėl kelialapio į aukščiausiąją lygą pirmąją vietą užleido Vorošylovhrado (dabar Luhansko (Ukraina) „Zaria“ komandai. Žalgiriečiams, iš jų ir R. Lavrinavičiui, buvo suteikti sporto meistrų vardai.

1967 m. „Žalgiris“ pateko į duobę – krito žaidimo lygis, rezultatai. Pasikeitė treneris, o rudenį komandoje neliko ir R. Lavrinavičiaus. Jį pervedė į Klaipėdos „Atlanto“ meistrų komandą, žaidusią trečiojoje lygoje. 1974 m. ji net buvo aplenkusi toje pačioje pakopoje atsidūrusį „Žalgirį“.

„Žaisdamas meistrų komandoje kartais pasijusdavau lyg katorgoje. Treneriai dirbo remdamiesi asmenine patirtimi ir intuicija bei Maskvos metodinėmis instrukcijomis, neatsižvelgdavo į esamas sąlygas, žaidėjų amžių, pasirengimą. Komandose nebuvo net masažuotojų, sporto mediciną išmanančių gydytojų. Pagrindinė jėgų atkūrimo priemonė buvo pirtis. Futbolo „variagai“ užvežė Rusijos futbolo patirtį, pridėdami atsipalaidavimo priemonę – alkoholį. Tokio futbolininkų gyvenimo rezultatai pasireiškė vėliau – ne vienas jų tapo neįgalus, susirgo sąnarių, stuburo ligomis“, – teigė R. Lavrinavičius.

Paskutinius savo, kaip žaidėjo, karjeros metus Romualdas praleido Gargždų „Bangoje“ (1974–1976).



TRENERIS. Dar žaisdamas „Bangoje“ R. Lavrinavičius ėmėsi trenerio darbo ir 30 metų žengė šiuo keliu – 1974–2004 m. dirbo vyr. treneriu ir asistentu, iš viso treniravo 21 komandą.

„Pirmų įgūdžių įgijau kariuomenėje, kai buvau paskirtas dalinio komandos treneriu. Tikru treneriu pasijutau 1974 m., kai pradėjau treniruoti „Atlanto“ komandos atžalyną. Buvau pakrikštytas 1975 m. žiemą Gargžduose, kai su dešimtmečiais pralaimėjome 5:10. Šešis įvarčius į mūsų vartus įmušė mažiausias, bet vikriausias gargždietis Arminas Narbekovas“, – šyptelėjo R. Lavrinavičius.

Dirbdamas vaikų ir jaunimo treneriu jis sužinojo apie Maskvos aukštąją trenerių mokyklą ir 1978 m. į ją įstojo. Buvo pirmas lietuvis šioje mokykloje. „Dėstytojais dirbo garsūs sporto mokslininkai. Susipažinau su geriausių Maskvos ir kitų komandų trenerių darbu. Stažavausi Vengrijoje pas jų geriausius trenerius. Buvau mokslo žymūnas. Todėl 1980 m., kai gavau diplomą, mane kvietė imtis mokslinio darbo. Atsisakiau. Kvietė ir treniruoti rusų komandų. Pasirinkau Klaipėdą. 1981 m. kartu su Fiodoru Finkeliu išvedėme „Granitą“ į Lietuvos čempionus, 1982 ir 1983 m. užėmėme antrąsias vietas. Tuo pačiu metu treniravau atžalyną Aukšto sportinio meistriškumo mokykloje (ASMM). Tarp mokinių kurį laiką buvo Igoris Pankratjevas, A. Narbekovas, Viktoras Bridaitis“, – kalbėjo R. Lavrinavičius.

PRINCIPAI. 1986 m. R. Lavrinavičius išsiskyrė su Klaipėdos klubu ir tapo Kėdainių „Nevėžio“ vyr. treneriu. Skyrybų priežastys – sporto vadovai netesėjo pažado suteikti keturių kambarių butą. Taip pat – sukčiavimas ASMM.

„Nepasisekė ir Kėdainiuose. Neatlaikė nervai, kai mane, aukštos kvalifikacijos trenerį, pradėjo mokyti, kištis į treniruotes ir panašiai gamyklos direktorius. Spjoviau ir išvykau į Kauną. 1995–1996 m. treniravau FBK „Kaunas“. Iki 1996 m. rudens komandai vadovavau vienas, sekėsi neblogai. Tačiau nežinau iki šiol, dėl kokių priežasčių buvau nušalintas nuo vyr. trenerio pareigų ir į mano vietą paskirtas Raimondas Kotovas. 1997 m. čempionate „Kaunas“ startavo prastai – po eilinio pralaimėjimo išgirdome, kad abu esame atleisti. Vadovai sakė, kad taip nutarė dėl prasto komandos mikroklimato. Priežastis buvo kita – silpna sudėtis, žemas žaidėjų meistriškumas. 2002 m. likimas nubloškė į Vilnių – treniravau „Žalgirį“. Komandoje buvo keli tinginiai. Kai šiuos bandžiau paspausti, jie pradėjo skųstis klubo prezidentui Janušui Lopučiui. Šis stojo žaidėjų pusėn. Pasitraukiau ir iš „Žalgirio“. Po trijų mėnesių žalgiriečiai sustreikavo ir neišvyko į varžybas. Streiko iniciatoriai – tinginiai, jie buvo iš komandos atleisti“, – nuoskaudą liejo patyręs treneris.

Vėliau R. Lavrinavičius buvo pramintas gelbėtoju – kviečiamas į krizės ištiktas komandas. Gelbėtoju strategui teko būti 2001 m. Alytuje „Dainavos“, 2003 m. – Šiauliuose „Sakalo“, vėliau – Kaune „Inkaro“ ir „Kelininko“ ekipose.

1982 m. R. Lavrinavičius buvo paskirtas Lietuvos jaunių, 1987 m. – moksleivių, 1987–1988 m. – „Darbo rezervų“ jaunių rinktinių vyr. treneriu.

Šis specialistas septynerius metus (1992–1999) talkino Lietuvos nacionalinės rinktinės vyr. treneriams A. Liubinskui, B. Zelkevičiui, Kęstučiui Latožai.

MOTERYS. 1987 m. su moksleivių rinktine R. Lavrinavičius dalyvavo varžybose Gruzijoje. Tbilisyje pamatė žaidžiančias moteris, užsidegė atgaivinti moterų futbolą ir Lietuvoje. Kaune surinko merginų komandą. Kadangi, be kauniečių, Lietuvoje buvo tik viena komanda Vilniuje, tai teko dalyvauti įvairaus rango SSRS moterų varžybose. Per šešerius darbo metus (1988–1994) išugdė penkias SSRS rinktinių nares.

MISIONIERIUS. Nuo 1992 m. su nedidelėmis pertraukomis iki dabar R. Lavrinavičius yra Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vykdomojo komiteto narys, nuo 2007 m. – Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos prezidentas. 2002 m. tapo oficialiu LFF darbuotoju – Vaikų ir jaunių skyriaus vadybininku, atsakingu už vaikų futbolo plėtrą šalyje. Ledai pajudėjo – žaidžiančių futbolą vaikų skaičius nuo 6 tūkst. 2005 m. ūgtelėjo iki 10 tūkst. 2011 metais.

R. Lavrinavičius iki šiol, kai tik pasitaiko proga, žaidžia futbolą, dalyvauja Kaune rengiamose sporto pedagogo, vaikų futbolo puoselėtojo Vlado Danilevičiaus taurės varžybose. Nepamiršta ir gimtųjų Šiaulių, čia rengia veteranų turnyrus.

ŠEIMA. Romualdo žmona Almona (Kauno konservatorijos fortepijono dėstytoja) sako: „Mūsų namai persunkti futbolu ir muzika. Romas ir namuose treneris – planuoja, fantazuoja, ruošiasi rungtynėms, treniruotėms, analizuoja. Turi gerą draugą – rusišką dviratį. Su juo išmaišęs visą Kauną, jo apylinkes. Mėgsta muziką, gamtą, atsigauna skambindamas pianinu, lankome koncertus, spektaklius. Nepeikiu ir kaip tėvo – užauginome dukrą. Ji baigė muzikos mokslus Leipcige (Vokietija), apsigynė disertaciją. Ir sūnų – Kūno kultūros akademijos absolventą, jis skinasi kelią į verslą, teisėjauja futbolo rungtynėse.“