A.Zuokas: „Vilniaus sportas turi atgimti“

Pirmą kartą miesto istorijoje Vilniaus sportui skirti tokie solidūs pinigai, tad ko tikitės iš sportininkų? – paklausiau Artūro Zuoko.
Vilnius pastaruoju metu buvo praradęs profesionalų sporto svorį ir turėjo tik gerą krepšinio komandą „Lietuvos rytą“, kuri sugebėdavo garbingai atstovauti miestui ir Lietuvai Europos klubų varžybose. Tačiau neįsivaizduoju Lietuvos sostinės be legendinio „Žalgirio“ futbolo klubo.

Siekiant, kad futbolas pakiltų, šiandien, deja, privačių rėmėjų neužtenka. Todėl miesto savivaldybė, tapusi šio klubo bendra steigėja ir dalininke, jam skyrė didesnę sumą pinigų tam, kad Vilniaus futbolas galėtų garsėti ne tik Lietuvoje, bet ir Europos čempionatuose.

Džiugu, kad praėjusiais metais Lietuvos krepšinio federacijos ir sporto entuziastų graži iniciatyva padėjo atgaivinti moterų komandą „Kibirkštis“. Ji iškart puikiai startavo Lietuvos moterų krepšinio lygoje ir pateko į finalą. Manau, kad profesionalų sportas – geras pavyzdys visiems sportuojantiems jauniems vilniečiams, kad jie galėtų siekti maksimalių sporto aukštumų.

Profesionalų ir mėgėjų sportas, užimtumas – tarpusavyje glaudžiai susiję, sudaro tam tikrą piramidę. Vilniaus miesto jaunimas, vaikai gali matyti konkretų tikslą.

Pastaruoju laikotarpiu Vilniaus sportui buvo skiriamos gana nedidelės lėšos, todėl bent jau šiuo metu bandome tai kompensuoti. Be to, dabar miesto savivaldybės taryboje yra daug žmonių, susijusių su sportu. Todėl natūralu, kad dėmesys sportui didesnis, ir jis tikrai toks išliks.

Keletas žodžių apie sporto objektus. Bendras požiūris labai aiškus: sporto infrastruktūros objektai, ypač nacionalinio lygio, kurių reikia profesionalų sportui ir mėgėjams, šiandien dėl sudėtingo ekonominio laikotarpio negali turėti mokestinės lengvatos. Sporto draugijos „Žalgiris“ taryba taip pat dar nėra atleista nuo žemės mokesčio, šį klausimą svarsto miesto savivaldybės taryba ir nori patikslinti sąlygas.

Natūralu, kad turto mokesčio sumažinimas arba atleidimas nuo jo, – viena iš tokių priemonių. Kitaip, jeigu mes apmokestinsime, tarkime, stadionų turėtojus turto mokesčiu, tada jiems nebus jokių paskatų išlaikyti tokią objekto paskirtį – jau geriau statyti prekybos centrą. Bet, aišku, nuo to nukentėtų visuomenė.

Eidamas į mero rinkimus, žadėjote padėti sporto klubams. Savo žodį ištesėjote: finansinę paramą gavo „Žalgirio“ futbolininkai, „Lietuvos ryto“ krepšininkai, o ar nenuskriaudėte kitų sporto klubų?
Galimybės nėra begalinės. Mūsų tikslas – koncentruoti lėšas į tas klubų komandas, kurios jau yra pasiekusios rezultatų, o jų steigėjas – miestas. Tikslas – pakelti komandas į europinį lygį. Tam reikia proveržio, turimas lėšas koncentruoti, o ne po truputį išskaidyti keliose vietose. Todėl tai ir daroma.

Be abejo, ir kitiems klubams, sporto šakoms taip pat skiriame šiokį tokį dėmesį, nors, mūsų, miesto, pagrindinis tikslas – rūpintis, kad daugiau žmonių sportuotų. O jau visiškai profesionalūs sportininkai turi būti finansuojami iš nacionalinio biudžeto – t. y. iš Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, federacijų ir asociacijų.

Miestas, kad ir labai norėdamas, visų norų tikrai patenkinti negali. Bet, jeigu kada nors miesto savivaldybės finansinė situacija gerės, tai natūralu, kad pagal galimybes padėsime ir žemesnio lygio sportininkams.

Nemažus pinigus (2 mln. litų) skyrėte „Žalgirio“ futbolo klubui. Ar nenusivilsite, jeigu komanda šiais metais netaps Lietuvos čempione?
Sportas yra sportas. Jeigu esi tikras sirgalius, negali nusivilti – tikrasis sirgalius turi palaikyti komandą ne tik tada, kai jai gerai sekasi, bet ir ypač tada, kai blogai. Tikiu, kad šį sezoną Vilniaus „Žalgiris“ pasirodys gerai – startas gražus, komandos sudėtis gera, vadyba taip pat gera.

Ir, jeigu visos futbolo rungtynės bus sąžiningos, tai, manyčiau, „Žalgiris“ tikrai turi visas galimybes tapti Lietuvos čempionu, o čempionų taurė pagaliau grįžti į Vilnių. Kita vertus, mes labai stengsimės, kad klubas deramai atstovautų ir Europos futbolo turnyruose, nes vienas iš mūsų savivaldybės tarybos patvirtintų prioritetų – sportinio turizmo skatinimas.

Tad tokie profesionalų klubai, kaip Vilniaus „Žalgiris“, „Lietuvos rytas“, „Kibirkštis-Tichė-IKI“ (ši komanda kitą sezoną greičiausiai taip pat žais Europos krepšinio turnyruose), yra sudedamoji šio strateginio tikslo dalis. „Kibirkšties“ žaidėjoms miesto savivaldybė taip pat skyrė pusę milijono litų.



Vilnius – vienintelė Europos sostinė, neturinti gero stadiono.
Pirmiausia galiu pasakyti, kad futbolo stadiono ant Šeškinės kalno, kaip ir buvo kalbėta su Vyriausybe, realus finansavimas galėtų atsinaujinti po 2014 m., kai prasidės nauja europinė perspektyva ir atsiras galimybių finansuoti tokį sporto objektą.

Aišku, per tą laiką stadioną turime išsaugoti, kad jis išliktų nepažeistas, ir kartu peržiūrėti projektą, siekdami, kad jis būtų pigesnis. Be to, dar šiais metais pradėsime įrenginėti du futbolo aikštynus šalia Šeškinės stadiono, kurie numatyti pagal projektą. Kitų metų pavasarį toje vietoje turėtų atsirasti du futbolo aikštynai.

Tai – žingsnis į tą pusę, tik nuo mažesnio projekto, o ne nuo paties didžiausio. Be to, mes deramės su „Ūkio banko investicine grupe“ dėl galimybės rekonstruoti „Žalgirio“ stadioną, kad jame atsirastų futbolo arena, galėsianti atlikti tam tikrų komercinių funkcijų, kurių nori privatus investuotojas.

Esate sporto žmogus, o kas jums labiausiai kelia nerimą Vilniaus sporto gyvenime?
Didelio nerimo nejaučiu – malonu matyti, kad vilniečiai mėgsta sportuoti, klubai pilni, mieste veikia įvairių sveikatinimo programų. Patys žmonės entuziastai rengia visokius su sveikata susijusius užsiėmimus, palaiko fizinę formą.

Daug ką žmonės daro patys savo iniciatyva. Tai – labai gražu. Šiais metais įsteigę miesto biurą „Sveikas miestas“, galėsime paskatinti, kad miesto gyventojai daugiau sportuotų ir išeitų į gatves – tam, kad visi judėtume, sportuotume, kartu praleistume daugiau laiko gamtoje.

Bus tęsiamos ir sveikatingumo mankštos. Artimiausiu metu, kai tik leis oro sąlygos, kiekvieną sekmadienį pradėsime aktyvaus gyvenimo renginius Gedimino prospekte. Būtų gražu, kad tai taptų nauja tradicija – vilniečiai kuo daugiau sportuotų, būtų sveikesni.

Ar ne laikas Vilniui turėti reprezentacinį plaukimo baseiną, nes Lazdynų baseinas jau paseno, nėra šiuolaikiškas, jame negalima rengti net Lietuvos čempionato. Ką manote šiuo klausimu?
Vilniaus miesto savivaldybės finansinė situacija gana sudėtinga. Ne veltui savivaldybė kreipėsi į teismą dėl beveik 600 mln. litų kompensacijos, kad būtų grąžintos lėšos, kurių Vilniaus miestas neteko dėl Vyriausybės biudžeto planavimo.

Jeigu teismas patenkins mūsų ieškinį, be abejo, ta žala, kuri buvo padaryta per pastaruosius ketverius metus Vilniaus miesto gyventojams, neskiriant pakankamai lėšų gyvenimo kokybei palaikyti, bus ištaisyta.

Apie Lazdynų baseino rekonstrukciją taip pat galvojame – šiuo metu rengiame dokumentus ir vienas iš pagrindinių finansavimo šaltinių, matyt, vėl bus 2014 metai. Svarbu parengti projektus, kad gauti pinigai iš karto ateitų ir būtų galima pradėti rekonstrukcijos darbus.

Kita labai graži iniciatyva – Vilniaus universiteto pasiūlymas įkurti Studentų olimpinį sporto centrą Saulėtekyje, kuriame galėtų atsirasti ir naujas 50 m ilgio baseinas, atitinkantis visus standartus. Kuriant centrą galėtų dalyvauti ir miesto savivaldybė, šita iniciatyva puiki, ją nagrinėjame. Idėjų yra, savo darbą darome – kai tik atsiras finansavimo galimybių iš naujos ES perspektyvos, gali atsirasti ir Studentų olimpinis sporto centras.

Sportininkai gujami iš Vilniaus sporto bazių: vandens slidininkai – iš Gelužės ežero, kartingo entuziastai – iš Plytinės kartodromo. Ką daryti?
Mieste visada reikia laikytis esminio principo – nedaryti kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Ir jeigu tas principas visiems puikiai suvokiamas, tai visada galima rasti geros kaimynystės principu grįstą kompromisą.

Žinoma, nėra gerai, kada miesto gyventojai pradeda piktintis sportine veikla, kuria toje vietoje buvo užsiimama gerokai anksčiau, nei jie patys atsikėlė į tą vietą gyventi. Ne veltui miesto savivaldybės taryboje priimtas, sakyčiau, protingas sprendimas, kad tų gyventojų, kurie atsikelia į namą ar pasistato gyvenamąjį namą šalia sporto ar kitų objektų, pretenzijas reikėtų nagrinėti atlaidžiau – juk kai buvo statoma ar perkama, jie matė tą objektą, todėl tikrai dėl to negali reikšti pretenzijų.

Manau, kad visada galima rasti civilizuotų kompromisų tarp vykstančių tradicinių užsiėmimų ir gyventojų poreikių. Tik norėtųsi, kad tiek vieni, tiek kiti ieškotų kompromiso, o iškilusią problemą spręstų ne konfliktu ar pykčiais.

Gyvename dideliame mieste, kuris pagal plotą keturis kartus didesnis už Paryžių, todėl turime rasti vietos įvairiems užsiėmimams ir gyventojų poilsiui.

Kai Vilniuje buvo duotas startas atgaivintoms Baltijos šalių daugiadienėms dviračių lenktynėms, į varžybų atidarymą atvažiavote dviračiu. Gal esate dviračių sporto entuziastas?
Dviratis – labai gera ne tiktai sporto, bet transporto priemonė. Kada Vilniuje vyko dviračių maratonas, 25 km trasą ir aš važiavau. Tai – gražios iniciatyvos, dviratis – puiki priemonė pailsėti, pasportuoti ir kartu iš vieno miesto galo nuvažiuoti į kitą.

Sveikinu, kad dviračių mieste atsiranda vis daugiau. Be abejo, turime neatsisakyti dviračių takų infrastruktūros ir bent jau šiais metais padaryti tai, kas yra įmanoma pagal mūsų finansines galimybes. Manyčiau, kad dviratis tikrai bus geras vilniečių draugas ateityje.

Vilniuje žadate atgaivinti „oranžinius dviračius“, kuriais bus galima pasivažinėti miesto gatvėmis, veiks dviračių nuomos punktas. Ar viso to būtų galima tikėtis šiais metais?
Šiemet turėtume surengti konkursus ir tikimės, kad turėsime nugalėtoją. Tikrai turėtų atsirasti kokybiška dviračių mainų sistema, kokią Vilniaus gyventojai mato, kai lankosi kitose Europos sostinėse, kaip Paryžiuje, Londone, Vienoje ar Kopenhagoje. Tokia sistema bus.

Nuo pavasario vėl gražinsime į miesto gatves elektrinius dviračius, kuriuos taip pat būtų galima nuomotis ir palikti kitoje vietoje.
 

Kuri sporto šaka jums labiausiai prie širdies?
Yra sporto šakų, kurias malonu žiūrėti, yra ir tokių, kurias pačiam tenka pažaisti. Su malonumu stebiu krepšinio, futbolo rungtynes, mėgstu žiūrėti teniso susitikimus. Turiu sūnų Domantą, jis – didžiulis „Žalgirio“ futbolo aistruolis, puikiai išmano šią sporto šaką.

Gražu, kai su sūnumi galima eiti pasižiūrėti futbolo rungtynių. Be to, jis ir mano patarėjas. Pats pagal galimybes, gal ne tiek, kiek norėtųsi, stengiuosi pažaisti tenisą, o mano pagrindinė gyvenimo aistra – buriavimas. Tenka ir panardyti, šiaip pasportuoti. Yra daug man patinkančių sporto šakų. Kiekviena diena prasideda rytmečio mankšta – kaulų ir raumenų patampymu.

Kiek tikitės matyti vilniečių Londono olimpinėse žaidynėse ir ar vyksite jų žiūrėti?
Nesu tikras, ar važiuosiu į Londoną stebėti olimpinių žaidynių. Nesu buvęs nė vienose jų, nors pagal pareigas galėjau ne kartą apsilankyti. Kartais į delegacijas nesistengdavau patekti dėl finansinių galimybių, nenorėdavau eikvoti pinigų.

Kita vertus, nesu mėgėjas tokio didelio masto renginių, kai šurmulyje reikia ieškotis sau vietos. Londono olimpinėse žaidynėse turėtų dalyvauti apie 14 Vilniaus sportininkų.