Filmas sukėlė puokštę emocijų

Antradienio vakarą kino salėje susibūrę Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės atstovai tai braukė iš juoko trykštančias ašaras, tai grimzdo į nemalonų susimąstymą. Dokumentinio filmo „Mes už... Lietuvą!“ pagrindiniai personažai per pusantros valandos iš naujo patyrė visą puokštę emocijų, nuspalvinusių du į šalies krepšinio istoriją patekusios praėjusios vasaros mėnesius.

Filmas – kaip gyvenimas

Ir akmenį prajuokinti galintys brolių Lavrinovičių pokštai, ugningos Kęstučio Kemzūros kalbos, gyvenimiška „Juozuko“ (Juozo Petkevičiaus) išmintis, galiausiai paralyžiuojantis nusivylimas po pralaimėjimo makedonams, kurį įveikė naujos vilties kibirkštis. Antradienį Vilniuje būrys Lietuvos rinktinės krepšininkų ir trenerių didžiajame ekrane pirmieji išvydo, kaip iš šalies atrodė namų sienas gynusių lietuvių žygis 2011 metų Europos čempionate.

Į Andriaus Lekavičiaus režisuotos dokumentinės juostos, kuria šalies krepšinio mėgėjams pamėginta pademonstruoti rinktinės gyvenimą iš vidaus, peržiūrą rinkosi antrų pusių lydimi Robertas Javtokas ir Simas Jasaitis, Jonas Valančiūnas, raudonu kilimu atvedęs mamą Danutę, taip pat Mantas Kalnietis, Renaldas Seibutis, Kęstutis Kemzūra, kitos krepšinio, verslo ir pramogų pasaulio įžymybės.

Po premjeros daugelis rinktinės atstovų neslėpė susijaudinimo.

„Ką pamačiau žiūrėdamas iš šono? Vieningą komandą. Tokia ji yra ir bus. Mes – ne aktoriai, niekas prieš kameras nevaidino. Todėl realybė nuo filmo beveik nesiskiria. Na, gal tik daugiau keiksmažodžių pasitaiko“, – šypojosi rinktinės kapitonas R. Javtokas.

„Pasižiūrėjus filmą atgimsta tos pačios mintys ir jausmai – nė vienas momentas neužsimiršo. Kiekvienas kadras prikelia daugybę prisiminimų – pats buvau ten, išgyvenau, džiaugiausi ir liūdėjau“, – sakė rinktinės vyriausiojo trenerio asistentas Valdemaras Chomičius.

Neužgijusi žaizda privertė nuleisti akis

Nuo šėlsmo pasaulio pirmenybių bronza papuoštoje komandos rūbinėje Turkijoje 2010-aisiais, sunkaus darbo pasirengimo naujam iššūkiui stovyklose ir skausmingų atsisveikinimų su už rinktinės dvyliktuko borto atsidūrusiais kolegomis iki permainingų mūšių Europos čempionate, spengiančios tylos po pralaimėjimo ketvirtfinalyje ir reabilitacijos pergalingoje kovoje dėl kelialapio į olimpinį atrankos turnyrą – tokie pagrindiniai juostos „Mes už... Lietuvą!“ scenarijaus vingiai. Filmo žiūrovų laukia pažintis su nematoma rinktinės puse – procedūriniu kabinetu, komandos rūbine, autobusu ir t.t.

„Man pačiam labiausiai įstrigo brolių (Lavrinovičių - DELFI) juokai. Patikėkite, pamatėte tik nedidelę jų dalį. Bet vis tiek Lietuva dabar supras, kodėl mums taip linksma ir gera toje rinktinėje, – įspūdžiais apie filmą dalinosi R. Javtokas. – Kita vertus, manau, kad nė vienas iš mūsų negali susitaikyti su tuo, kas įvyko ketvirtfinalyje. Neturėjome teisės pralaimėti makedonams.“

„Žiūrėti filmą buvo labai linksma, kol neatėjo rungtynių su Makedonija eilė. Kai pradėjo jas rodyti, aš nuleidau galvą ir iš naujo išgyvenau tai, ką jaučiau po tos dvikovos. Nežinau, ar galėsiu dažnai tai žiūrėti. Bet gal ir gerai – visiems tai turėtų padėti suprasti, kad žodžiai, kuriuos sakai prieš rungtynes ar čempionatą, dar nieko nereiškia“, – pastebėjo vienas rinktinės trenerių Robertas Kuncaitis.



Prisiminti skaudžiausią nesėkmę nebuvo lengva ir komandos strategui K. Kemzūrai, kuris po čempionato ne iš karto ryžosi savo vaizdo archyve susirasti diską su ketvirtfinalio įrašu. Paklaustas, ar dabar jau apsiprato su praeitimi, treneris šyptelėjo.

„Blogas ženklas, jei pripranti prie pralaimėjimo. Bet peržiūrėti vaizdo įrašą reikia, kad galėtumei jį ramiai išanalizuoti.

Ar šį filmą rodyčiau krepšininkams prieš rungtynes? Tam jis šiek tiek per ilgas, nors kai kuriuos momentus būtų galima atgaivinti. Tačiau vien emocijomis nieko nelaimėsi – juk įdėjęs į vandenį vien pipirų sriubos neišvirsi. Reikia ne tik norėti, bet ir mokėti“, – kalbėjo K. Kemzūra.

Didžiuojasi vienybe

Filmas „Mes už... Lietuvą!“ – jau antroji dokumentinė juosta apie Lietuvos krepšinį, panašiu metu pasiekusi didįjį ekraną. Žiemos pabaigoje šalies krepšinio veikėjams taip pat buvo pristatytas filmas „Kita svajonių komanda“, pasakojantis apie bronzinį lietuvių sugrįžimą į tarptautinį krepšinį Barselonos olimpinėse žaidynėse.

Abu darbus matęs V. Chomičius teigė, jog filmus vienija jausmingumas ir vienybės pojūtis.

„Filme „Mes už... Lietuvą!“ man didžiausią įspūdį paliko tai, kaip po pralaimėjimo ketvirtfinalyje komanda padarė beveik neįmanomą dalyką: susikaupė ir iš naujo nusiteikė kovai dėl kelialapio į olimpinį atrankos turnyrą. Nors ir netapę prizininkais, baigėme čempionatą pergale.

Norėčiau, kad visi mūsų krepšininkai negalvotų, kas gali būti – yra Lietuvos rinktinė, ir, jei tu esi jai reikalingas, turėtumei atvažiuoti. Aš pats tiesiog didžiuojuosi būdamas lietuvis ir galėdamas kartu su visais tautiečiais dainuoti mūsų himną. Galėtume dažniau taip susivienyti ir išnaudoti šį jausmą padėdami vienas kitam“, – samprotavo V. Chomičius.

„Jeigu nori nustebinti pasaulį, turi iš komandos sukurti šeimą, kuri būtų kartu ne vien aikštėje, ne vien tada, kai viskas klojasi gerai. Pavyzdžiui, šiame filme nėra tų momentų, kai pykstame vienas ant kito, kaip reikiant išsikeikiame ir išsidraskome. Bet svarbiausia, kad visuomet sugebame atsiprašyti ir apsikabinti“, – komandos susitelkimu džiaugėsi R. Kuncaitis.

Nacionalinė filmo „Mes už... Lietuvą!“ premjera visos Lietuvos kino teatruose įvyks gegužės 31 d.