Š. Jasikevičius - apsisprendimo kryžkelėje

Šarūnas Jasikevičius sprendžia vieną sunkiausių dilemų karjeroje. Kultine figūra pastarojo dešimtmečio Europos krepšinyje virtęs 36-erių įžaidėjas teigia norintis rungtyniauti ir kitą sezoną, tačiau kol kas neskuba atmesti Atėnų „Panathinaikos“ klubo siūlymo prisidėti prie naujai formuojamo trenerių štabo. „Lyg ir norėčiau dar žaisti, bet velnias žino, kaip čia bus“, – nežinios dėl ateities neslėpė veteranas.
 

Hjustone su nacionaline komanda kovai dėl olimpinio kelialapio šiuo metu besirengiantis krepšininkas atvirame interviu Lietuvos žiniasklaidai papasakojo apie savo dvejones, galimas alternatyvas bei pasidalino mintimis apie rinktinės problemas ir perspektyvas.
 

Šiemet laiko atostogoms beveik neturėjote. Po sunkaus sezono svarbiau pailsėti fiziškai ar psichologiškai? – penktadienį po vakarinės rinktinės treniruotės paklausėme Š. Jasikevičiaus

Visąlaik sunkiau būna atsigauti psichologiškai. Fizinį nuovargį dar gali kęsti, bet, jeigu esi pervargęs psichologiškai, nieko gero neišeis. Bet visiems sąlygos yra vienodos: kitas komandas, kurios žais Venesueloje, taip pat spaudžia laikas. Taigi, nuovargis – ne pasiteisinimas, ir jei daug apie tai galvosi, nuo to bus tik blogiau.

 
Aklimatizacijos poveikį dar jaučiate?

Jis tikrai dar nepraėjo, ir nemanau, kad taip greitai praeis. Sakoma, kad visiškai atsigauti galima tik per aštuonias dienas. Kol kas tikrai sunku, būna, kad pabundu vidury nakties. Nors tikiuosi, jog kasdien bus vis geriau.
 

Pirmąsias dvejas Lietuvos rinktinės draugiškas rungtynes, pasibaigusias nesėkmėmis, stebėjote nuo atsarginių suolo. Tai, ką matėte, sukėlė nerimo?

Ir taip, ir ne. Treneriai daug eksperimentavo, bandė jaunus žaidėjus. Tuo tarpu, pavyzdžiui, makedonai žaidė šešiese ar septyniese ir nieko naujo nebandė. Graikai – vėlgi. Kaip supratau, jie atsivežė tik du jaunus žaidėjus, kurie prasėdėjo ant suolo. O mūsų rinktinėje žaidė visi. Aišku, nėra gerai pralaimėti, praleisti daug lengvų taškų. Reikia gerinti žaidimą, o kaip tai pavyks, matysime kitą savaitę.
 

Išskyrus kelis naujokus ir jaunąjį Joną Valančiūną, rinktinės pagrindą sudaro ne vienus metus kartu žaidę krepšininkai. Ar tai gali padėti greičiau sustyguoti komandinius veiksmus?

Mes visi suvažiavome skirtingu laiku, todėl pasirengimo procesas šiemet išėjo įdomus. Dabar jau esame visi kartu, bet dar veikia aklimatizacija. Laiko reikia – jei pasieksime gerą sportinę formą, padarysime tai tik pačioje Venesueloje. Mes, lietuviai, apskritai pasirengimo metu visada atrodome prastai. Taigi, nerimo yra ir bus, duok Dieve, kad lemiamu metu situacija pagerėtų.
 

Ruoštis toliau nuo Lietuvos ir nuo didelio dėmesio jums šiek tiek lengviau?

Jau daug metų žaidžiame rinktinėje, kuriai dėmesio visada buvo ir bus. Jis negali trikdyti – reikia su tuo paprasčiausiai susitvarkyti. Galbūt jaunesniems sunkiau, bet reikia išmokti dėmesį paversti stimulu, motyvacija. Gerai, kad domisi, dėl to mes ir esame išskirtinė valstybė. Juk nuo dėmesio, varančio į priekį ateities kartas, viskas ir prasideda.


 

Ne pirmus metus girdisi kalbos apie tariamą jūsų perėjimą į Kauno „Žalgirio“ klubą. Ar šįkart joms yra pagrindo?

Neklausykite tų kalbų. Kai kas nors bus nuspręsta, tai iš karto bus paskelbta oficialiai. Aš irgi pasiskaitau tuos gandus, pasijuokiu. Iš agento girdžiu ką kita. Taip, mes kalbamės (su „Žalgiriu“), bet tai – tik vienas iš variantų.
 

Vis dėlto profesionaliai žaisti krepšinį norėsite ir kitą sezoną?

Nežinau. Jūs žinote apie mano situaciją su „Panathinaikos“ klubu, su kuriuo kalbėjome dėl trenerio darbo. Dar reikia apsispręsti. Nežinau, kaip atsakyti į jūsų klausimą. Bet šiuo metu man būtų tikrai sunku atsisveikinti su krepšiniu, ypač po tokio visai neblogo sezono. Žaisti dar norisi, tik gyvenimas kartais priverčia priimti įdomius sprendimus.
 

Pokalbiai su „Panathinaikos“ klubu dar tęsiasi?

Kažkas dar vyksta. Daugiau šita tema nelabai norėčiau kalbėti, bet ji dar nėra išsemta. Pirmiausia reikia man pačiam nuspręsti, į kurią pusę eiti. Lyg ir norėčiau dar žaisti, bet velnias žino, kaip čia bus.
 

Su profesionaliu krepšiniu ir nacionaline rinktine atsisveikintumėte vienu metu?

Nežinau. Jeigu atvirai, negaliu atsakyti į šitą klausimą.
 

Paprastai tarpsezonių metu neskubate apsispręsti dėl ateities. Taip bus ir šiemet?

Esu iš tų žmonių, kurie labai ilgai galvoja, persigalvoja. Nemanau, kad šiemet bus kitaip. Galbūt tiek mąstysiu, kol galiausiai reikės tiesiog kapeiką mesti, ir viskas.
 

Skaudu buvo sužinoti, kad treneris Željko Obradovičius palieka „Panathinaikos“ gretas?

Taip. Kiekvienais metais girdėdavosi kalbų apie jo išėjimą, bet jis tikrai darydavo viską, kad liktų klube. Žinau, kad jis tikrai myli šį klubą, o klubas ir sirgaliai myli jį. Manau, Ž. Obradovičiaus pasitraukimas bus skausmingas ne tik man, bet ir daugeliui žaidėjų, kurie dirbo su juo daug metų. Ne tik treneris dėl „Panathinaikos“ atsisakydavo pelningesnių pasiūlymų – žaidėjai darydavo lygiai tą patį. Ryšys buvo labai geras. Faktas, kad dabar klubui bus labai sunku.
 

Jūsų nuomone, ar yra Europoje trenerių, prilygstančių Ž. Obradovičiui?

Nežinau. Sunku jį lyginti su kuo nors kitu. Ir jo rezultatai, ir profesiniai santykiai su žaidėjais yra aukščiausio lygio. Man pačiam jis yra akivaizdžiai geriausias iš visų trenerių, su kuriais esu dirbęs.
 

Ketvirtadienį vakare per televizorių stebėjote paskutines NBA finalo rungtynes. Už ką sirgote?

Už Oklahomos „Thunder“. Deja, nelabai kas pavyko, kaip ir kitoms komandoms, kurias šiemet palaikiau. Ką buvo galima pralošti, tą pralošiau (juokiasi). Sirgau už futbolo komandas - „Barcelona“, „Manchester United“. Dabar liko tik Anglijos rinktinė, kuri dar žaidžia Europos čempionate. Va ji ir gali nustebinti, nes šiemet Europos sporte vyksta vien tik nesąmonės. Gal dėl to ir anglai šiemet laimės, o gal ir ne – kaip visą laiką (šypsosi).