Vilma Rimšaitė pasikliauja patirtimi

Vilma Rimšaitė – viena sportininkų, nukentėjusių dėl ugnikalnio Islandijoje išsiveržimo. Prieš kelias savaites Pietų Korėjoje vykusiose BMX dviračių varžybose „Crown Haitai International“ triumfavusi 27 metų šiaulietė dėl atidėtų skrydžių Seule užstrigo trims dienoms.

Sportininkė neliūdėjo gavusi progą iš arčiau susipažinti su Seulu, tačiau jaudinosi dėl sujauktų treniruočių planų. Šį savaitgalį Vilma startuos Italijoje, kur vyks Europos čempionato trečias ir ketvirtas etapai. Prieš išvykdama į šias varžybas dviratininkė atsakė į sportas.info klausimus.

Papasakok apie varžybas Korėjoje. Ar jos svarbios ir kokie įspūdžiai iš jų?

Tai parodomosios varžybos, kurių tikslas – supažindinti pietų korėjiečius su BMX sportu. Iš pradžių buvo aišku, kad varžybos nebus rimtos. Nebus daug varžovių, įprasto streso. Tačiau buvo galimybė laimėti didelį piniginį prizą (už pirmą vietą Vilmai atiteko 4 tūkst. JAV dolerių čekis – aut. past.), visas išlaidas padengė organizatoriai, be to, negalėjau praleisti progos pamatyti Seulą (šypsosi – aut. past.).

Varžybų organizacija buvo išties aukšto lygio. Deja, pati trasa – tiesiog juokinga. Pirmą kartą teko važiuoti trasoje, padarytoje iš betoninių plokščių... Kalniukai buvo labai maži, kampuoti, statūs, viražai – labai nuožulnūs. Startas toks status, kad net išsilaikyti iš pradžių buvo labai keblu. Vis dėlto džiaugiuosi, kad pavyko nugalėti.

Ar labai sujaukė planus atšaukti skrydžiai?

Mano skrydis buvo nukeltas iš sekmadienio į trečiadienį, taigi trimis dienomis vėliau. Turėdama laisvo laikau geriau susipažinau su Seulu. Per tris varžybų dienas išeiti į miestą nebuvo nei laiko, nei galimybės. Viskas buvo suplanuota nuo ryto iki vakaro. Truputį gailėjausi, kad išvykstu nepamačiusi miesto, todėl žinią apie nukeltą skrydį, tiesą sakant, sutikau labai ramiai. Juolab kad Rusijos oro linijų bendrovė labai gražiai su mumis elgėsi, pasirūpino viešbučiu ir maitinimu. Vienintelis nepatogumas tas, kad sujaukė treniruočių planus ir pasiruošimą svarbioms varžyboms, kurios prasidės šį savaitgalį. Bet yra taip, kaip yra.

Tau 27-eri, daugumai tavo varžovių – 19–24 metai. Nesijauti sena šiame sporte?

Aišku, kad jaučiuosi! Bet jaučiu, kad patirtis kartais duoda daugiau nei tas jaunatviškas maksimalizmas ar noras žūtbūt laimėti, būti dėmesio centre. Kad ir dabar Seule – antroje vietoje finišavusi venesuelietė Stefany Hernandez, kuriai 19 metų, už mane techniškesnė, kartais gal net greitesnė, bet ji – jaunutė, pirmi metai elite, todėl kad ir kokia greita būtų, daro labai daug klaidų. Dar prieš varžybas įsikala sau į galvą, kad laimės, ir visąlaik elgiasi kaip laimėtoja. Jei trasoje kas nors nepavyksta, iškart pasimeta ir pradeda klysti. Gyvenau su ja viename kambaryje ir jaučiau jos nuolatinį norą paveikti mane psichologiškai, o tai man atrodė juokinga (šypsosi – aut. past.)!..

Vis dėlto kas tie 27-eri metai BMX dviračių sporte? Branda? Karjeros saulėlydis? Metas rodyti geriausius rezultatus? Ar amžius šioje sporto šakoje nėra labai svarbus?

BMX – toks sportas, kuriame ne visada laimi geriausias ar stipriausias. Taip pat ir su amžiumi – nebūtinai tik jaunesni sportininkai gali laimėti, o vyresnius galima nurašyti. Taip, esu viena iš vyresnių merginų, dalyvaujančių elito varžybose, bet tikrai nesijaučiu 27-erių (šypsosi – aut. past.). Jaučiuosi daug jaunesnė. Beje, žmonės sako, kad ir atrodau jaunesnė.

Nereikia pamiršti, kad prancūzė Anne-Caroline Chausson olimpine čempione Pekine tapo būdama 31-ų. Manau, kad amžius – daugiau pranašumas nei trūkumas. Būdama tiek metų sporte jau žinau, kokios treniruotės man labiau tinka, ką ir kaip turiu daryti, kad geriau pasiruoščiau psichologiškai ir pan.

Kokius tikslus vis dar keli sporte? Atrodo, kad esi tiesiog pamišusi dėl BMX ir sportuoji galbūt daugiau dėl savęs, dėl malonumo, o ne dėl rezultatų. Ar tai tiesa?

Tikslas – kuo geriau pasirodyti kiekvienose varžybose. Aišku, stengiuosi gauti didžiausią dozę malonumo, nes jei nejausi malonumo, kad ir kaip sunkiai treniruotumeisi, kad ir kiek daug dirbtum, rezultatai bus prastesni. Pavyzdžiui, anksčiau treniruodavausi daug daugiau. Kiekvieną dieną turėdavau po dvi alinamas treniruotes. Savaitgaliais būdavau tokia pavargusi, kad nieko nebenorėdavau, bet vis tiek prisiversdavau sėsti ant dviračio. Toks savęs prievartavimas kenkė ir psichologiniam, ir fiziniam pasirengimui. Iš patirties žinau, kad svarbiausia – ne kiekybė, o kokybė. Ypač sprinteriams ir ypač tokioje techniškoje sporto šakoje kaip BMX.

Tik per plauką nepatekai į Pekino olimpines žaidynes. Manai, kad į Londoną bus lengviau patekti? O gal olimpinės žaidynės nėra tavo karjeros prioritetas?

Labai norėčiau patekti į Londono olimpines žaidynes, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Nuolatinės mintys apie tai neleistų atsipalaiduoti ir siekti maksimumo. Joks spaudimas nėra gerai, ypač mūsų sporto šakoje, kur kiekviena smulkmena, kiekviena sekundė, kiekvienas judesys labai svarbu. Jei jausi spaudimą, kad būtinai turi tai padaryti ir negalėsi visu 100 proc. išnaudoti savo pajėgumo, pasipils klaidos. Tiesiog kaskart stengiuosi siekti maksimumo ir tikiuosi, kad to užteks norint patekti į olimpines žaidynes.

Pasaulio reitinge jau kelerius metus svyruoji antrame dešimtuke. Ko trūksta, kad pakiltum aukščiau – į dešimtuką ar net aukščiausias vietas? Ar BMX sporte apskritai svarbus pasaulio reitingas?

Pasaulio reitingas nėra toks svarbus. Svarbūs patys rezultatai. Ko trūksta, kad pakilčiau aukščiau? Pirmiausia, visiems žemynų čempionatams skiriama po vienodai taškų. Kadangi Europoje labai aukštas lygis, iškovoti taškų čia labai sunku. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje susirenka vos šešios ar septynios merginos. Tiesiog riedėdama trasa paskutinė mergina gauna Tarptautinės dviratininkų sąjungos (Union Cycliste Internationale, UCI) taškų. Europoje susirenka 30–40 sportininkų, kurių lygis labai aukštas, tad čia užimta šešta ar septinta vieta jau yra nemažas laimėjimas. Būna taip, kad pasaulio čempionatuose, būdama 16 UCI reitingo vietoje, labai lengvai aplenkiu varžovę, esančią penktoje ar šeštoje reitingo vietoje.

Taip pat tenka pripažinti, kad treniruojuosi viena. Taip treniruojantis daug sunkiau ko nors pasiekti, nei kasdien dirbant ir varžantis su geriausiais savo klasės sportininkais. Daugiau aukšto lygio trasų taip pat padėtų.

Su kuriomis sportininkėmis sunkiausia varžytis?

Pasaulyje vis dar lyderės prancūzės, tačiau vis labiau stiprėja amerikietės. Jaunoji amerikiečių merginų karta labai stipri ir techniška. Tai normalu, nes Amerikoje didžiausią potencialą turinčios 14 ar 15 metų merginos atrenkamos ir siunčiamos į JAV Olimpinį sporto centrą, kuriame gyvena visus metus ir treniruojasi geriausiomis sąlygomis su geriausiais treneriais. Vienai treniruojantis tikrai sunku pasiekti tokį lygį, kokį pasiekia jos, bet stengiuosi neatsilikti (šypsosi – aut. past.). Taip pat verta paminėti Shanaze Reade –daugkartinę pasaulio čempionę iš Anglijos, kuri praėjusiais metais buvo traumuota, bet dabar vėl grįžta į sportą.

Kokie tavo tikslai šių metų Europos ir pasaulio čempionatuose, taurės varžybose?

Kuo dažniau važiuoti finaluose.

Kaip ekonominis sunkmetis paveikė tavo karjerą – pasirengimą ir dalyvavimą varžybose?

Padarė labai didelę įtaką. Tai pirmi metai, kai į daugelį varžybų važiuoju savo lėšomis. Dėkoju tėvams, kad nuo pat mažų dienų mane mokė taupyti, tad kol kas dar galiu sau leisti dalyvauti varžybose. Tai privalau daryti, nes jei nevažiuosiu į varžybas – nebus rezultatų. Nebus rezultatų – apie olimpiadą galėsiu tik pasvajoti. Apskritai jei nevažiuoji į varžybas, nelieka prasmės sportuoti.

Bet... Sezonas tik prasideda. Dalyvavau vos keleriose varžybose. Bijau, kad paskutiniams sezono startams pinigų tikrai nebeužteks.

Kelionės labai pasikeitė. Dabar stengiamės rasti kuo pigesnius bilietus, viešbučius. Anksčiau kreipdavome dėmesį į tai, kada lėktuvas atskrenda, kada išskrenda, kad į varžybas nenuvažiuotume per daug pavargę. Dabar skrendame kad ir vidurnaktį, jei tik galime gauti pigesnį bilietą. Taip pat, jei važiuoju be trenerio, stengiuosi susirasti žmonių, su kuriais galėčiau pasidalyti viešbučio kambariu, kad vietoj visos sumos mokėčiau tik pusę.

Kaip manai, kodėl Lietuvoje neatsiranda antras, trečias, ketvirtas stiprus BMX dviratininkas ar dviratininkė?

Galiu pasidžiaugti, kad vienas talentas Lietuvos BMX sporte tikrai yra. Tai Gabrielius Pabijanskas. Jam tik 11 metų, bet savo talentu jau seniai lenkia beveik visus Lietuvos BMX dviratininkus! Laukiu nesulaukiu, kada jis pradės važiuoti jaunių, o vėliau – ir elito klasėje. Jis jau keturis kartus tapo Europos čempionu, kaskart priešininką antroje vietoje palikdavo toli už nugaros.

Kokie artimiausi tavo planai?

Šį savaitgalį vyks Europos čempionato trečias ir ketvirtas etapai Italijoje. Po savaitės – Pasaulio taurės varžybos Danijoje. Tada vienas savaitgalis bus laisvas, o dar po savaitės – penktas ir šeštas Europos čempionato etapai Vokietijoje. Laukia tikrai užimtas mėnuo. Sukame galvas, kaip tarp kelionių įterpti treniruotes.