„Gyvenime nieko nėra neįmanoma“

Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Klemensas Rimšelis neslėpė – tapęs KKSD vadovu į sporto varžybas pradėjo žiūrėti kiek kitomis akimis nei anksčiau. Londono olimpinės žaidynės K. Rimšeliui bus pirmosios, kurias jis stebės ne per televizorių, o iš arenų tribūnų.

„Sportu domėjausi visą laiką. Mano vaikai rimtai sportavo. Tik aš žiūrėdavau varžybas kaip paprastas žiūrovas. Darbas KKSD man padarė savotišką meškos paslaugą. Daug daugiau visko sužinojau ir sportas mano akyse pasikeitė. Dalyvauju procese, klausau išvadų apie sveikatą, laimėjimus, todėl kitaip vertinu sportininkus“, – tvirtino šalies sporto vadovas.

Gavęs galimybę matyti ne tik paradinę Lietuvos sporto pusę, K. Rimšelis išvydo ir nemažai sistemos spragų. Vis dėlto turi ir kuo pasidžiaugti.
Prieš kelionę į Londoną laikraštis „Sportas“ paprašė KKSD generalinio direktoriaus pažvelgti į Lietuvos sporto aktualijas.

APIE PROGNOZES. „Pagal nusistovėjusią praktiką prieš olimpines žaidynes prognozuojama, kiek medalių iškovos sportininkai. Aš į tokias prognozes žiūriu kitaip nei įprasta mūsų sporto sistemoje.

Valstybė finansuoja pasirengimą olimpinėms žaidynėms. Sportininkai rengdamiesi rungiasi atrankos varžybose ir per jas patenka į olimpiadą. Nacionalinėje rinktinėje – geriausi Lietuvos atletai. Todėl juos ir vadiname nacionaline rinktine. Mokėdami stipendijas, pirkdami inventorių neruošiame sportininkų užimti aštuntąją ar dvyliktąją vietą. Visiems padedame pagal Lietuvos galimybes, o jie patys pasiruošia kaip įmanoma geriau. Jie pateko į olimpiadą ir įveikė atrankos barjerus, įvykdė normatyvus, vadinasi, jų pasirengimas atitinka visų startuojančių jų rungtyje sportininkų lygio vidurkį. Tai reiškia, kad viskas pasiekiama ranka. Tad reikia pasiimti tai, kas geriausia.

O tada galima sakyti: „Truputį nepasisekė, labiau nepasisekė.“ Juk vien dalyvauti olimpiadoje – didelė garbė. Štai krepšinio rinktinė pateko per labai sunkų atrankos turnyrą. Iš Europos, be šeimininkų britų, Londone žais tik keturios Europos komandos. Ir kokios – Ispanija, Prancūzija, Rusija ir Lietuva. Kur Serbija, Kroatija, Turkija, Vokietija, Graikija?

Planavimą kurioje nors rungtyje iškovoti medalį galima pavadinti sporto institucijų pagalba lažybų kontoroms. Dar viena tokio planavimo blogybė – jei nustatomi griežti rėmai, sportininkas patiria psichologinį spaudimą. Man nereikia, kad sportininkas, nuvykęs į olimpiadą, tris kartus užmintų ant linijos ir neatliktų nė vieno metimo ar šuolio, nes perdegė.

Reikia nusibrėžti saiko ir laimėjimų skalę. Pavyzdžiui, dešimtoji vieta olimpiadoje. Ar ji prasta? Jei jaunas sportininkas šioje olimpiadoje buvo dešimtas, kitoje jis gali būti pirmas. Nereikia maišyti su žemėmis, net jei lieka paskutinis. Vien tai, kad jis pateko į olimpiadą per atranką, rodo, kad jis nėra paskutinis, nes paskutinių liko labai daug už olimpiados borto.

Galime skaičiuoti kitaip – pagal tai, kiek olimpinių medalių tenka šimtui tūkstančių gyventojų. Tuomet Lietuva – tikrai olimpinė šalis ir išstumia Kiniją iš dešimtuko.

Planavimas – sovietmečio palikimas. Sako – mes prognozuojame 6–12 vietą. Kas nors pastebi: „Jūs vienose varžybose pasirodėte neblogai, gal prognozuokime 6–11 vietą.“ Ką tai keičia, kai nusibrėži apatinę ribą? Po to neva galima vertinti – realizavo lūkesčius ar ne. Iš Lietuvos rinktinės tikimės labai daug. Medalių bus, nes mūsų sportininkai iki olimpiados nuėjo sunkų kelią ir yra tikrai neblogai pasirengę.

Pastebėjau, kad nemažai Lietuvos sporto specialistų tikrai neskaitė Seimo patvirtintos 2011–2020 m. sporto strategijos. Jie nežino, kad Seimas balsavo ir nurodė Lietuvos sporto kryptį. KKSD, atsižvelgdamas į pasikeitusią situaciją ir Europoje (sportas prilygintas bendrajai ES politikai), pakeitė ir savo misiją. Dabar ji skamba taip – papildyti Lietuvos žmonių gyvenimą kūno kultūra ir sudaryti sąlygas atsiskleisti sporto talentams.

Tai įgyvendinama bendro fizinio aktyvumo programomis, kaip ir numato bendroji Europos politika, o ne rankiojant pavienius talentus. Kuo daugiau žmonių yra fiziškai aktyvūs, tuo didesnė tikimybė rasti daugiau talentų. Tokia yra natūrali piramidė. Tai jau įtvirtinta ir strategijos pagrindu rengiamas tarpinstitucinis planas, kuris turėtų būti patvirtintas vasaros pabaigoje. Čia niekas negali išskirti olimpinių sporto šakų kaip kokios nors panacėjos. Geriausius savo sportininkus turime suburti per fizinį aktyvumą.“

APIE PSICHOLOGIJĄ. „Visiems olimpiečiams linkiu vadovautis paprastu principu – jei esi prietaringas ir turi talismanų, palik juos namuose, kad nepamestum ar nepamirštum viešbutyje. Ateik pats, nes jei dalyvauji olimpiadoje, pats esi talismanas, galintis ko nors pasiekti. Juk reikia labai nedaug. Jei greta matote iškilių, daug pasiekusių varžovų, nepamirškite, kad jie – taip pat žmonės. O visi žmonės klysta. Reikia tik įžvelgti jų silpnąsias vietas ir rasti savyje gebėjimų, pasitelkti savo stiprybes, pasinaudoti kitų klaidomis.

Yra statistika, atspindinti, ką sportininkas pasiekė. Pagal tai galima spėti, kelintą vietą jis užims. Bet nemanau, kad to reikia. Tikiuosi, kad visi sportininkai mus džiugins. Man svarbiausia, kad nacionalinė rinktinė būtų pakilios nuotaikos, nebijotų jokių monstrų, visi pasitikėtų savimi.“

APIE DOPINGĄ. 2006 m. Lietuva ratifikavo Antidopingo konvenciją, valstybė pasisako už švarų sportą ir mums reikia tik švarių medalių. Negaliu pateisinti nė vieno sportininko, turinčio problemų dėl dopingo vartojimo. Didelio sportinio meistriškumo atleto ir valstybės sutartyje dėl stipendijos sportininkas įsipareigoja nevartoti draudžiamų preparatų. Todėl visi, pagauti vartoję dopingą, neteks valstybės paramos.

Visi puikiai žino, kad Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) bet kada gali patikrinti sportininką. Jis tai puikiai žino. Žino ir jo treneris. Todėl arba treneris auklėtiniui nėra paaiškinęs visų galimų padarinių, arba pats treneris dalyvauja šiame procese. Kai man pradeda pasakoti, kad kažkas kažko įpylė į sriubą, galiu pasiūlyti – nevalgyk tos sriubos. Kiekvienas atsako už save.

Artimiausiomis dienomis Seimą turi pasiekti įstatymų projektai, kuriuose bus apibrėžtas draudžiamų preparatų platinimas, laikymas, vartojimas, numatytos sankcijos ir netgi baudžiamojo kodekso nuostatų taikymas.

Draudžiamųjų preparatų vartojimą labai akivaizdžiai atspindi rezultatų ir WADA veiklos statistika. Jei pasaulio rekordų kreivė ima staiga kilti, vadinasi, išrastas koks nors naujas preparatas, dar neįtrauktas į draudžiamųjų sąrašą, arba jo nesugebama aptikti. Kai tik naujas preparatas pripažįstamas dopingu, rekordų akivaizdžiai sumažėja. Vėl rekordų kreivė tampa stabili. Kai ji vėl staiga pradeda kilti – vėl atsirado naujas preparatas. Šie ciklai nuolat kartojasi. Tai tarsi nesibaigiančios lenktynės – mokslininkai vejasi mokslininkus.

Dopingo vartojimas, platinimas – milžiniški pinigai, nešantys juodajam pasauliui pelną beveik kaip narkotikai.

KKSD nuo 2010 m. nefinansuoja sporto šakų, kurių tarptautinės organizacijos neprisijungia prie Antidopingo konvencijos.

Tada iš kai kurių federacijų pasigirdo kritikos neatlaikančių motyvų, kad reikia daug mokėti WADA už kontrolę. Bet juk mes siūlome finansavimą – taip ir atsirastų pinigų.

Lietuva pasisako už švarų sportą. Ir niekada nebus kitaip. Jei norime, kad būtų kitaip, reikia skirti labai daug lėšų skalbimo priemonėms, kuriomis plautume nešvarų sportą. Šito nesugebėjo padaryti nei Kinija, nei Rusija, todėl pasuko švaraus sporto keliu.“

APIE EMOCIJAS. „Išmokau paprasčiausiai santūriai žiūrėti varžybas. Kai kurios žiniasklaidos priemonės net rašė, kad varžybas žiūriu abejingai, akys neblizga, nerodau gestų, nerėkiu. Esu įsisąmoninęs, kad esu žiūrovas. Viską išgyvenu viduje. Džiaugtis aš moku. O ką – reikėtų televizoriui patarinėti? Yra tokių, kurie aiškina televizoriui, ką reikia daryti.

Man su visažiniais, nuolat laidančiais replikas žaidėjams ar treneriui, nesinori būti.

2004 m. per Atėnų olimpiadą žiūrėdamas lietuvių rungtynes su amerikiečiais nemokiau nieko, o pasakiau: dabar Šarūnas Jasikevičius įmes tritaškį. Š. Jasikevičius bėga, meta – trys taškai. Visi pažiūri į mane. O aš kalbu juokaudamas. Netrukus vėl lygiai tą patį pasakiau. Ir Š. Jasikevičius vėl įmetė. Tada visi, kartu žiūrėję rungtynes, į mane ėmė kreivai žvelgti – aš du kartus atspėjau, kas bus. Tada Lietuva įveikė JAV rinktinę. Man sako: „Kas yra, tu ką – pranašas?“ Ne, aš ne pranašas. Paprasčiausiai pataikiau. Nerėkavau, nemokiau, o palaikiau. Tikėjau, kad jis įmes.“

APIE TRADICIJAS. „Prisiminkime neseną šiuolaikinės penkiakovės netektį. O dabar su penkiakove vėl viskas gerai. Tai reiškia, kad Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės mokykla – puiki.

Gerai pamenu, ką krepšinio „žinovai“ kalbėjo prieš 2010 m. pasaulio čempionatą. Apie rinktinę, kuriai verslininkai nupirko teisę žaisti pirmenybėse, jos galimybes. O mes pirmą kartą istorijoje laimėjome pasaulio čempionato bronzą, nors niekas nekalbėjo apie medalį. Tai reiškia, kad bet kokios sudėties Lietuvos rinktinė yra pavojinga kitoms pasaulio komandoms. Tai – mokykla, kurią vertina visame pasaulyje.

Mokykla – ne tik auklėtiniai, bet ir treneriai. Visa sistema.

Krepšinį į Lietuvą 1922 m. atvežė Steponas Darius. Bet tada populiaresnis buvo futbolas. Gyvenimas nestovi vietoje. Gal po kurio laiko būsime geriausi akmenslydžio žaidėjai? Kodėl gi ne? Daug kas priklauso nuo infrastruktūros ir entuziastų, darbui atsidavusių trenerių.“

INFRASTRUKTŪRA. „Visų pirma noriu padėkoti savivaldybėms, nes jų indėlis į sporto finansavimą yra didžiausias. Sporto sfera – savivaldybių savarankiškoji kompetencija. Jie gali steigti mokyklas, gali nesteigti, gali finansuoti, gali ne. Savivaldybių tarybos turi laisvę. Bet finansavimas rodo, kad bendruomenei to reikia – sporto objekto, mokyklos.

Tiek iš savivaldybių tarybų narių, tiek iš merų, bendruomenių, Seimo narių, rinktų apygardose, jaučiu didžiulį fizinio aktyvumo, sporto infrastruktūros poreikį.

XX a. pabaigą galime pavadinti buvusio sovietinio turto sporto infrastruktūros švaistymo, pardavinėjimo, naikinimo metais, o XXI a. galime ženklinti visai kitaip, nes dabar gerokai išaugo indėlis į sporto infrastruktūrą. Ir tai mato visi. Kai nuvažiuoji į kokios nors arenos atidarymą, matai, kokia tai didelė šventė bendruomenei.

Pavyzdžiui, stadioną mes dabar labiau siejame su sportu. Bet juk tai – viešoji erdvė, visuomenės susirinkimo vieta. Ir kultūros renginiai turi turėti erdvę. Rajonuose tam tinka net ir renovuotas mokyklos stadionas. Todėl sporto infrastruktūros plėtra – didelis indėlis ir į kultūrą. Tai – bendruomenės vizitinė kortelė.

Kartais girdžiu klausimą: „Pristatyta tiek arenų, kaip jas išlaikyti?“ Galėjo jų nebūti, nereikėtų išlaikyti. Bet jei nori, kad atvažiuotų, pavyzdžiui, „Red Hot Chili Peppers“ arba Stingas, tam reikia arenų. Ir jas reikia išlaikyti. Už viską reikia mokėti. Jei nori geriau gyventi, turi daugiau mokėti.“

LINKĖJIMAS. „Norėčiau visiems Lietuvos olimpinės rinktinės nariams palinkėti išskirtinės kantrybės. Visi yra žmonės, visi klysta, reikia tik sulaukti varžovo klaidos. Net jei jis ir favoritas.

Kai Lietuvos krepšinio rinktinė žaidžia kaip darnus mechanizmas, jos niekas negali įveikti. Bet jei komanda pakrinka ir priešininkas primeta jai savo stilių, ji pralaimi. Reikia turėti tikslą ir jo siekti iki galo.

Aš visada, jei dalyvauju rinkimuose, pasirenku planą ir jį įgyvendinu. O po to jau matau – laimėjau ar ne. Bet žinau, kad padariau viską, ką buvau numatęs. Taip yra visur. Ir su sportu.

Visai Lietuvos delegacijai linkiu gražių akimirkų. O jų visiems suteiks ilgas, sunkus ir sudėtingas trenerių darbas bei sportininkų meistriškumas, pasiaukojimas siekiant tikslų ir išsvajotų aukso medalių. Jei mūsų rinktinė turi svajonių iškovoti aukso medalių, tai ir iškovos. Aš Lietuvos sportininkais tikiu, kad jie gali. Jie – lygiai tokie patys, kaip jų varžovai, o gal net ir geresni.

Linkiu pasitikėti savimi ir savo galimybėmis. Vyti lauk visus nevisavertiškumo kompleksus. Jie – Lietuvos geriausieji. Jie – olimpiadoje.“