Pašaukimas - reakcija, greitis, drąsa ir jėga

VAIKYSTĖ. A. Santackas augo Vilniuje, tad sporto šakų pasirinkimas sostinėje vaikui nebuvo mažas. Juolab kad jo tėvas – žinomas sporto darbuotojas Petras Santackas.

„Veikiausiai man sportas prasidėjo nuo fechtavimo“, – dar vieną sporto šaką įvardijo jubiliatas.

Fechtavimas buvo pirmasis A. Santacko oficialus sportas. Buvo ir neoficialių – kai kartu su kiemo draugais berniukas eidavo išbandyti slidžių ar pačiūžų.

„Tais laikais buvo labai gerai sportuoti, nes nebuvo kompiuterių, o užsiimti kuo nors reikėjo. Arba namuose sėdėti – degtinę gerti ir klausytis komunistinės propagandos. Geriau jau sportuoti. Negaliu sakyti, kad buvau fechtavimosi profesionalas, bet maždaug nuo 12 metų treniravausi apie šešerius metus. Ir spėdavau žiemą parbristi iš pamokų, numesti krepšį, pasiimti pačiūžas, pažaisti prie rusų mokyklos Žvėryne ledo ritulį, nueiti į fechtavimo treniruotę ir dar paslidinėti. O vasarą ir stovyklų būdavo visokių. Tėvelis juk buvo sporto darbuotojas. Tai jis, pavyzdžiui, į buriavimą vasarą įkišdavo, kad namie nesėdėčiau“, - prisiminė vaikystę ir paauglystę A. Santackas.

Sportas jam padėjo susidoroti ir su lėtine liga.

„Vaikystėje labai sirgau astma. Man sakė, kad reikia daug sportuoti, todėl tėvelis ir ieškojo tinkamų sporto šakų. Gal ne tiek, kad tapčiau profesionalus sportininkas, bet bent tam, kad būčiau užsiėmęs: važiuočiau ne pas pusbrolį į kaimą šieno, kurio kvapų negalėjau pakęsti dėl ligos, o į buriavimo stovyklą“, – kalbėjo kelių sporto šakų specialistas.

ĮVAIROVĖ. Vėliau fechtavimą A. Santackui pakeitė karatė: „Šį sportą lankiau ilgai. Vėliau, kai įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, karatė Sovietų Sąjungoje uždraudė. Tada tapau kalnų slidininku. Visą gyvenimą labai mėgau slidinėti. Aišku, bėgimo slidėmis, kalnų slidžių tais laikais neturėjome. Kartą docentas Algimantas Kepežėnas pamatė, kaip tomis lygumų slidėmis nušliuožiau nuo kalno, ir pasiūlė išbandyti kalnų slidinėjimą.“

Ne nuo vaikystės ėmus kultivuoti naują sporto šaką A. Santackui teko vytis tuometį kalnų slidinėjimo elitą: „Šiek tiek prisivijau. Nors čempionu taip ir netapau, bet keturis kartus sidabro medalį užsikabinau.“

Nuo 1986-ųjų A. Santackas pradėjo dirbti kalnų slidinėjimo treneriu ir Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto komiteto vyriausiuoju instruktoriumi. Nuo 1988-ųjų dirbo Vilniaus žiemos sporto šakų vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

„Nepriklausomybės metais tą mokyklą uždarė. Tada teko prisiminti savo karatė įgūdžius. Susipažinau su bokso treneriu Aleksandru Šestaku ir pradėjome Lietuvoje kurti kikboksą“, – prisiminė sporto specialistas.

Atgal į kalnų slidinėjimą A. Santackas grįžo po 10 metų. Iš pradžių buvo kalnų slidininkų bendrojo fizinio pasirengimo treneris. 2009-aisiais Austrijoje išsilaikė instruktoriaus egzaminus, gavo pažymėjimą ir pradėjo dirbti kalnų slidinėjimo treneriu.

Vis dėlto grįžimas į kalnų slidinėjimą nereiškė, kad treneris metė kovines sporto šakas.

„Dabar kovoju dviem frontais. Ne dėl to, kad esu nepaprastai geras treneris ir be manęs kuri nors sporto šaka neišsiverstų. Tiesiog valgyti noriu... Jeigu nori valgyti – suderinsi viską“, – kalbėjo A. Santackas.

Lietuvos kalnų slidinėjimo rinktinės strategas ne tik treniruoja kikbokso kovotojus, bet ir yra aukščiausios kategorijos kikbokso bei universaliųjų kovų teisėjas.

„Dar nepasiekiau Tailando bokso teisėjo tarptautinio lygio“, – sakė A. Santackas, prisipažinęs, kad išmano beveik visas kovines sporto šakas. „Bent jau tas, kuriose kovojama visu kontaktu. Tradicines kovines sporto šakas – boksą, karatė ir panašias“, – patikslino treneris.

Anot A. Santacko, Lietuvoje nėra nė vieno valstybės išlaikomo kalnų slidinėjimo trenerio ir tai yra neteisinga.

„Galbūt pavyks pirmą kartą Lietuvoje sukurti kalnų slidinėjimo trenerio etatą sporto mokykloje ar olimpiniame centre. Dabar nėra nė vieno kalnų slidinėjimo trenerio, kuriam valstybė mokėtų. Mūsų laimėjimai aukštesni nei slidinėjimo ar biatlono – keturi mūsų sportininkai yra įvykdę olimpinį normatyvą“, – kalbėjo treneris.

PANAŠUMAI. A. Santackas randa ir bendrų, atrodytų visiškai viena į kitą nepanašių, sporto šakų – kalnų slidinėjimo ir kikbokso ar kokio nors kito kovinio sporto – bruožų: „Ir užsiimant kalnų slidinėjimu, ir kikboksu viską lemia greitis, reakcija, drąsa, jėga – viskas be galo panašu. Aš manau, kad ir kalnų slidininko, ir kikboksininko bendras pasirengimas – vienodi. Todėl man nėra labai sunku suderinti šias sporto šakas. Skiriasi tik pati technika: vienur boksuojasi, kitur slidinėja.“

Garsiausiais savo auklėtiniais A. Santackas laiko du kartus Europos kikbokso čempioną Stanislavą Šestaką, pasaulio vicečempioną Vitalijų Ščerbą, pasaulio bronzos medalio laimėtoją Jurijų Žukovskį, pasaulio universaliosios kovos jaunių čempioną Viktorą Četyrko, kalnų slidinėjimo daugkartinę Lietuvos čempionę Dianą Jonkutę-Žymančienę, taip pat Laurą Pamerneckytę, Marcelę Kuliešiūtę.

ŠEIMA. Su žmona Rasa A. Santackas susilaukė dviejų atžalų. Iš pradžių – sūnaus Justino, vėliau – dukters Rūtos.

„Sūnus ilgai lankė kikboksą, gal penkerius metus. Buvo laimėjęs Lietuvos jaunimo pirmenybes, buvau jį nusivežęs į suaugusiųjų kovas. Bet po to patyrė traumą. Teko daryti sudėtingą nykščio operaciją, po jos – reabilitacija. Per tą laiką, kol visa tai vyko, jis persigalvojo ir grįžti jau nenorėjo. Bet jis – ne veltėdis, dirba, gyvena puikiai“, – pasakojo Lietuvos kalnų slidinėjimo rinktinės ir kovinių sporto šakų treneris.

Sporto nesibaidė ir A. Santacko duktė: „Rūta truputį lankė lengvąją atletiką. Dabar pramoko slidinėti nuo kalnų ir labai tuo džiaugiasi.“

Iš visų sportininkų šeimos tik A. Santacko žmona Rasa niekada nieko bendra su sportu neturėjo.

„Tačiau ji mane visada palaiko, ištveria visas mano išvykas, kurių tikrai būna daug. Juk turiu važiuoti teisėjauti į kikbokso varžybas, universaliosioms kovoms arba keliauti su Lietuvos kalnų slidinėjimo rinktine.“

* * *

Audrius Santackas
Gimė 1962-07-28

1986 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą.
1984 m. – Lietuvos aukštųjų mokyklų žiemos spartakiados kalnų slidinėjimo, slalomo ir didžiausiojo slalomo varžybų laimėtojas.
1986–1988 m. – Vilniaus miesto kūno kultūros ir sporto komiteto vyr. instruktorius.
1988–1991 m. – Vilniaus žiemos sporto šakų VJSM direktoriaus pavaduotojas.
1991–1993 m. – Vilniaus 3-iosios vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas.
1993–1999 m. – sporto klubo „Geležinis vilkas“ treneris.
1999–2005 m. – Vilniaus miesto vyriausiojo komisariato vyr. specialistas.
Nuo 1995 m. – tarptautinės A kategorijos kikbokso teisėjas.
Nuo 1997 m. – Lietuvos kikbokso federacijos generalinis sekretorius.
Nuo 2001 m. – universaliosios kovos teisėjas.
Nuo 2005 m. – sporto klubo „Status“ treneris.
Nuo 2010 m. – Lietuvos universaliosios kovos federacijos prezidentas.
1986 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto antrojo laipsnio medalis „Už aukštus sportinius pasiekimus“.
2008 ir 2009 m. – Kūno kultūros ir sporto departamento medalis „Už sporto pergales“.