"Rūtos vaikystės svajonė - kompiuteris"

Praėjusio antradienį vakar į Vilnių parskrido Londono olimpinės plaukimo čempionės Rūtos Meilutytė tėvas Saulius Meilutis, kuris jau trečiadienio vakarą su savo mama (Rūtos močiute) vėl skubėjo į Vilniaus oro uostą, kur pasitiko savo dukrą.

Jau penktadienį garsioji šeima vėl bus Vilniuje – ryte olimpinei čempionei valstybės apdovanojimą įteiks prezidentė Dalia Grybauskaitė, o po pusantros  valandos „Stiklių“ restorane, dalyvaujant spaudos atstovams, su olimpine čempione, jos močiute bei tėveliu susitiks kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus ir Alma Adamkienė.  

Prezidentas V. Adamkus olimpinių žaidynių dienomis po įspūdingos Rūtos pergalės olimpiniame plaukimo baseine nusiuntė jai sveikinimo telegramą.

Su Sauliumi Meilučiu susitikome dar Londone.

Kokia Rūta buvo vaikystėje?, - paklausėme olimpinės čempionės tėvo.
Pirmiausiai labai gerai, kad Rūta pasirinko plaukimą. Viskas prasideda nuo genetikos. Mama buvo liekna, ilgakojė, aš irgi kresnokas. Rūtos Zodiako ženklas – Žuvis, o mano - Avinas. Dukra, matyt, paveldėjo mano charakterį (šypsosi ...). Didelės įtakos turėjo gyvenimo sąlygos, aplinka, vyresnieji broliai, su kuriais galynėdavosi Rūta.

Sūnus Margiris su savo klasiokais ištisomis dienomis žaisdavo kieme krepšinį, prie jų, žinoma, prisijungdavo ir Rūta, kuriai su mergaitėmis būdavo ne itin įdomu žaisti. Rūta gerai mėtė tritaškius. Kaip ir visi paaugliai, ji mėgo ir karstytis po medžius, augančius kieme. Dukros labai stiprios rankos, už berniukus ji daugiau prisitraukdavo prie skersinio.

Rūtos žaislai buvo ne mergaitiški – kirvis, pjūklas, plaktukas, kastuvas, šakės, grėblys. Kai gyvenau Amerikoje, Rūta močiutei padėdavo ir šieną sugrėbti, ir pjūklu įpjauti, ir kaltu ką nors sukalti. Nuo mažens dukra buvo labi savarankiška, augo sveikai labai natūraliomis sąlygomis. Močiutė nuo mažens anūkėlę skatino judėti, sveikai gyventi, skaniai maitindavo, kadangi pati yra sveikuolė, daug juda, plaukioja lediniame vandenyje.

Mama iš savo giminių Suvalkijoje netgi pirkdavo grūdus, juos daigindavo ir pati kepdavo duoną. Mūsų namuose ant stalo būdavo tiktai sveikas maistas – nebūdavo jokių čipsų, „spraitų“ - Rūta jų išsiprašydavo tiktai per savo gimtadienius. Tai buvo ta bazė, kuri padėjo tvirtus pagrindus siekti gerų rezultatų plaukimo takelyje. Dabar gyvendamas Anglijoje, Rūtai irgi perku tiktai ekologiškus maisto produktus – obuolius, daržoves, morkas, mėsą.

Kaip Rūta atėjo į plaukimo baseiną?
Į baseiną ją nuvedė močiutė, o aš tuo metu dirbau Amerikoje. Žmona paliko šeimą, kai Rūtai buvo vos porą metukų, o dar po poros metų ji žuvo. Rūta savo šviesaus atminimo mamą gerai prisimena. Su savo mama, kurią dabar visi vadiname močiute, vaikus auginome kooperuotai: dirbdamas Amerikoje visomis išgalėmis stengiausi jiems padėti, siųsdavau pinigų, siuntinių, skambindavau telefonu.

Dalindavomės viskuo, kuo galėjome, keisdavomės nuomonėmis, ką daryti toliau, kaip gyventi. Mamai pasakiau, kad abu sūnus leistų į plaukimo baseiną, tegul jie stiprina savo sveikatą, grūdinasi. Sūnūs penkerius ar šešerius labai kantriai važiuodavo į „Vilijos“ baseiną, kur juos tobulino Ramojus Kalytis, Rasa Duškinienė ir Sigitas Skarelis. Močiutė kantiai laukdavo savo vaikaičių arba juo pasitikdavo. Sūnūs Margiris (jam dabar – 20 metų) ir Mindaugas (jam dabar – 23-eji) irgi neblogai plaukė. Margiris ypač yra gerai nuaugęs, o Mindaugas kūdas kaip Kristus.

Nusprendėme, kad ir Rūtą irgi reikia leisti į plaukimą, kad jinai išmoktų plaukti, nebijotų šalto vandens. Močiutė ją dar vesdavo į meninės gimnastikos pratybas tuometėje 4-oje vidurinėje mokykloje. Tačiau į pratybas reikėjo toli važinėti, Rūta pati pasakė, kad jinai neištvers.

Tada savo mamai ir sakau: veskit ją į baseiną, nors gerai žinojau, kad Lietuvoje plaukimo sąlygos nėra idealios, prastos sporto bazės, trenerių nedaug, nekoks finansavimas. Pagalvojau, gal ir krepšinis būtų neblogai. Nuėjo Rūta į Šilainių plaukimo mokyklos baseiną, o treneris Giedrus Martinionis ir sako, kad jos tiktai neatsiimtume – kaip Rūta šoka, kaip plaukia, kokia jinai drąsi!

Rūta visą laiką buvo labai drąsi. Palankė jinai plaukimą, aš grįžau iš Amerikos ir dukrai sakau: užtenka, išmokai plaukti, viskas labai gerai, dabar eik į krepšinį. Tada jinai su manimi dar nesiginčijo, kaip dabar mėgsta daryti. Praktiškai vienu metu Rūta lankė ir plaukimą, ir krepšinį.

Mokykloje dar dalyvaudavo „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, kvadrato varžybose, pasižymėjo labai galingu smūgiu. Tačiau vasarą, prieš pat mokslo metus, per atostogas Rūta susižeidė pėdą, ir buvo priversta vaikščioti su įtvaru. Kai jį nuėmė, gydytojai patarė  nebėgioti, nešokinėti, leido tiktai plaukti, nes tai padeda greičiau atsistatyti.

Rūta kokį mėnesį paplaukiojo ir į krepšinį jau nebenorėjo eiti, nes su savo bendraamžėmis jai buvo neįdomu žaisti, komanda atrodė lyg supančiota. Ką daryti? Trenerė jai leido treniruotis su berniukais. Tačiau vėl gi tai nebuvo išeitis. Rūta norėjo toliau plaukti. Šeimoje pasitarėme, kad nereikia vaiko prievartauti, tegul eina į baseiną.

Kai Rūta grįžo į baseiną, iš džiaugsmo pradėjo bučiuoti visas plaukimo baseino darbuotojas, kad jai leista treniruotis. Seno namo didžiuliame kieme, žalioje oazėje, turėjome krepšinio lentą, dabar, žinoma, jos jau nebėra, viskas susidėvėjo. Rūta pasirinko plaukimą.

Ar nujautėte, kad jūsų dukra gali tapti olimpine čempione?
Buvo matyti, kad jinai yra didelis talentas. Bet kurioje sporto šakoje – lengvojoje atletikoje, krepšinyje ir, žinoma, plaukime. Mokykloje Rūtą labai mylėjo gamtos mokytoja, kadangi dukra buvo gamtos vaikas. Lankė netgi keramikos būrelį, fantastiškus darydavo įvairius dalykėlius, bet metė, nes viskam neturėjo laiko.

Kai Rūta mokykloje laimėjo vienas varžybas, Kauno Milikonių vidurinės mokyklos, kurioje dukra mokėsi, vienas iš mokytojų jai padovanojo akreditacinę kortelę ir paprašė, kad jinai pasirašytų. „Kai tapsi olimpine čempione, turėsiu puikų prisiminimą“, - pasakė. Rūta pasirašė. Kai tą faktą Londone per olimpines žaidynes pasakiau Lietuvos televizijos žurnalistams, jie pasakė, kad būtinai susiras tą mokytoją.

Mokytojas, kurio pavardės, deja, nežinau, išbūrė, kad Rūta taps olimpine čempione. Jos talentas ypatingai atsiskleidė per Europos jaunimo olimpinį festivalį Trabzone (Turkija), kur jinai laimėjo geriausios jaunosios plaukikės prizą.

Kada Rūtą atsivežėte į Angliją?
Sužlugus vienai iš mūsų firmų ir man netekus darbo Amerikoje, ėmiau galvoti, ką daryti toliau?  2008 m. rudenį susiradau darbą Anglijoje, tačiau tai nebuvo tas darbas, kurį noriu dirbti ir kurį galėjau padaryti efektyviausiai šeimai, t. y uždirbti pinigus.

Kai aštuonerius metus dirbau Amerikoje, nemačiau savo vaikų. Su sūnumis ryšys  buvo atstatytas palyginti neblogas. Nenorėjau prarasti ir Rūtos. Kas iš tos mano tėvystės, jeigu neturėsiu savo dukters. Į Angliją pasikviečiau ir savo sūnų Mindaugą, kad jis man padėtų. Kai sūnus pradėjo dirbti, mūsų galimybės jau buvo kitokios, ir 2010 m. nuo kovo mėnesio pradėjome nuomotis butą.

Įrengiau Rūtai kambarį, nupirkome baldus. Naujasis treneris Jonathanas Ruddas dukrai padėjo surasti koledžą, kur tuo metu būtų jai geriausiai mokytis. Tačiau, kilus gaisrui, mūsų erdvus, šviesus butas, kuris buvo daugiaaukščio namo pastogėje ir kur pro langus puikiai matėsi plaukimo baseinas, sudegė.

Buvome tarsi išvaryti į gatvę, viskas nuplaukė kaip iš po kojų. Visą savaitę negalėjome jame gyventi. Galvojau, o kur mes dėsime Rūtą? Teko ieškotis naujo buto ir vėl viską pradėti nuo nulio. Kai 2010 m. Rūta atvažiavo į Angliją, mums tikrai nebuvo pyragai, buvo be galo sunku.

Rūta pradėjo plaukioti viename iš geriausių Plimuto klubo baseinų, kuris yra koledžo teritorijoje, man reikėjo apmokėti visas keliones, maitinimą. Iš vieno anglo pasiprašiau paskolinti 600 svarų, bet jų gražinti nereikėjo, anglas liepė man juos pasilikti. Iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto iš pradžių negavome finansavimo, jį pradėjome  gauti kiek vėliau.  

Padėjo klubas, bet tuos pinigus reikėjo gražinti. Rūta net negalėjau nupirkti nešiojamojo kompiuterio, kurio ji taip norėjo. Tokiai prabangai neturėjome pinigų.  Rūtai plaukime pradėjo sektis, ji tapo geriausia klubo plaukike. Dukra keldavosi prieš penkias ir po pusvalandžio jau plaukiodavo baseine. Po to parlėkdavo namo, staigiai  papusryčiaudavo ir bėgdavo į mokyklą.

Noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kuris mums labai daug padėjo. Dabar mums nereikia mokėti už mokslą, Rūtos keliones. Padeda Lietuvos plaukimo federacija. Dabar galiu drąsiai teigti, kad valstybė į šį Rūtos olimpinį aukso medalį investavo labai daug, lėšos yra tikrai didžiulės.

Vilnius-Londonas-Vilnius