Rūtos "dopingas" - močiutė

Londono olimpinės plaukimo čempionės Rūtos Meilutytės šeimą užgriuvo sveikinimų lavina. Jos tėtis Saulius Meilutis jau rimtai galvoja, kad gal namie reikėtų išjungti telefoną ir leisti Rūtai pailsėti. Tačiau sportininkė linkusi su visais bendrauti, ji yra yra nustebinta dideliu Lietuvos žmonių dėmesiu.

Toliau kalbamės su sportininkės tėveliu Sauliumi Meilučiu, šis interviu užrašytas Londone po auksinio Rūtos finišo olimpiniame plaukimo baseine.  

Ar Jūs su Rūta Anglijoje dabar gyvenate dviese?
Taip. Rūtos abu broliai, baigę sunkius darbus Anglijoje, grįžo į Lietuvą ir įstojo mokytis į universitetus: Mindaugas VDU studijuoja Baltijos regiono kultūras, o Margiris – VU – teisę, abu yra antrakursiai. Šiais metais Anglijoje kuriam laikui netekau darbo, todėl laukiu dienos, kuomet gausiu patikinimą, jog galėsiu toliau dirbti.
Kai sūnūs dirbdavo ir gaudavo pinigų, nesakydavo, kad tai jų pinigai. Jie būdavo skiriami šeimai, mums visiems. Mes - šeima ir visi turime bendrai draugiškai aptarti, kaip tuos pinigus pasiskirstyti.

Ar ir Rūtos uždirbti 400 tūkst. Lt. bus šeimos pinigai?
Kol kas apie tai dar negalvojome. Tačiau, manau, kad dukra, kuri yra dar nepilnametė, kol kas  negali valdyti tokių pinigų. Kai užaugs, - tada. Sūnūs studijuoja,  yra močiutė, kuriai irgi reikia padėti. Dar skolų turime, kurios nemažėja. Kai Rūta dalyvavo Londono olimpinėse žaidynėse, padirbėti į Angliją buvo atvykęs sūnus Mindaugas, kuris pasiėmė akademines atostogas ir dirbo laive, žvejojo. Jis nori finansiškai atsigauti.
Rugpjūčio pabaigoje dirbti turėjo atvažiuoti ir Margiris. Tačiau dabar, kai mūsų gyvenimas pasidarė šviesesnis, su šeima svarstome, gal geriau tegul jis tęsia mokslus, o ne dirba juodą darbą.

Ar svajojote apie Rūtos olimpinį aukso medalį?
Svajojome apie aukso medalį. Rūtos treneris irgi sakė, kad, sutapus tam tikromis aplinkybėmis, tikrai galime pasvajoti apie auksą. Tačiau niekam to nesakėme, nes mums buvo patiems buvo baisu prisipažinti, kas taip galvojame. Mintis buvo beprotiška, bet pasąmonėje ji krebždėjo.
Rūta yra labai, tiesiog nežmoniškai, tvirta psichologiškai. Ji atlaikė didžiulę įtampą per olimpines žaidynes. Kai Rūta per pusfinalio plaukimą pasiekė geriausią rezultatą, neabejojome, kad medalio jinai iš rankų tikrai nepaleis. Ji kaip ta kengūra tiesiog šuoliais progresuoja, „peršoka“ per sekundę.Tiesiog neįmanoma progresuoti, kiek jinai toliau „nušoks“.

Ar Jūs irgi matėte plaukimo varžybas?
Ne, bilietą turėjau, bet jį atidaviau močiutei. Rūtos emocinis ryšys su močiute yra nepaprastai stiprus ir svarbus. Būna tarsi psichologinis dopingas, jeigu Rūta žino, jog  močiutė stebi jos varžybas. Dabar galiu drąsiai tvirtinti, o ir Rūtai tai sakiau, kad, jeigu į Londoną nebūtų atvažiavusi 78-erių metų močiutė, ji aukso medalio nebūtų laimėjusi. Būtų gal sidabras, gal bronza, bet ne auksas.
Kai apie tai išgirdo Jonathanas Ruddas (mes jį kartais pavadiname Jonu Ruduoju), jis šypsodamasis pasakė, o kaip bus šiemet Stambule per pasaulio čempionatą trumpuoju taku, kai nebus močiutės? Matyt, jiems ir močiutę reikės vežtis šypsosi ...). Rūta olimpiniame baseine nuolat žvalgėsi, kur sėdi močiutė. Ji ne tiktai užaugino Rūtą, bet Londone jai padėjo ir užlipti ant aukščiausios nugalėtojų pakylos.
Į Londoną aš ją prikalbinau atvažiuoti, nes žinojau, kokia jinai svarbi Rūtai. Močiutė spyriojosi, bet jai sakiau, kad nori nenori, bet turi atvažiuoti dėl Rūtos. Jinai Lietuvai užaugino Rūtą. Savo mama aš labai didžiuojuosi. Jai buvo neapsakomas džiaugsmas, kai po apdovanojimo Rūta, eidama ratu, jai švystelėjo savo gėles. Dukra yra labai jautri, nuostabus vaikas, todėl nenustebau, kad jinai pravirko, stovėdama ant olimpinės nugalėtojų pakylos.

Gal galite papasakoti apie savo mamą?
Jinai pasakiška moteris, man užaugino vaikus. Mama iki šių dienų sportiška, sveikuolė, mėgsta daug vaikščioti, judėti, nors jai jau 78-eri. Sykį Palangoje per kažkokią sveikuolių šventę pajūryje susitiko kadenciją baigusį LR Prezidentą Valdą Adamkų, tai su juo padiskutavo sveikos gyvensenos klausimais.
Mama gimė Marijampolės apskrityje Pinciškių kaime. Labai įdomus buvo jos gyvenimas vaikystėje. Gyveno nuostabiame didžiuliame suvalkietiškame vienkiemyje, kuriame ir aš praleisdavau visas savo vaikystės vasaras. Dar ir šiandien jaučiu tuos kvapus, garsus. Kai per karą Lietuvą okupavo vokiečiai, mamos sode buvo įkurta  ligoninė. Atėjus rusams, buvo jų ligoninė.
Tai buvo labai saugi oazė, mama prisižiūrėjo rusų ir vokiečių gydytojų, kurie buvo išsilavinę, kultūringi žmonės. Dabar iš mamos tėviškės nieko nebeliko, tiktai skaudus prisiminamas. Mama į savo tėviškę dabar net nenori važiuoti, matyti savo  sunaikintos tėviškės. Vieną kartą tenai buvau nuvažiavęs, tai labai liūdna pasidarė. Tėra išlikęs rūsys, kuriame mama laikydavo daržoves.

Kaip toliau turėtų klostytis tolesnis Rūtos gyvenimas?
Rūta ketverius metus dar mokysis koledže, rengsis Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Kas toliau? Reikės siekti aukštojo išsilavinimo, dukra, manau, galės pasirinkti bet kokį universitetą. Jai sakau, kad sportas užtikrins įdomų, turiningą, visavertį gyvenimą, jeigu turėsi išsilavinimą.
Manau, kad Rūta gali pasirinkti Ameriką, Kalifornijos universitetą, ta tema jau kalbėjausi su tenai dirbančiu Genadijumi Sokolovu. Tenai treniruojasi daug plaukimo įžymybių, geri specialistai. Kai Rūtai apie tai pasakiau, jinai labai nenorom į mane pasižiūrėjo. Dukrai labai svarbi šeima, prie mūsų yra prisirišusi, mumis pasitiki. Kai ją išplėšiau nuo močiutės ir atsivežiau į Angliją, jinai ant manęs buvo kiek pyktelėjusi.  

Ar Jūs jaunystėje irgi sportavote. Esate atletiškas?
Taip. Atstovavau mokyklai PDG varžybose, tapau Kauno čempionu. Aštuntoje klasėje lankiau kultūrizmo pratybas, juo labai žavėjausi. Po to – laisvosios imtynės, buvau vidutiniokas, tapau Lietuvos jaunių, jaunimo čempionu. Mane treniravo puikus specialistas Laimutis Račys, grupėje pratybas lankė ir dabartinis Lietuvos šotokan karate  federacijos prezidentas Kazimieras Bartkevičius.
Ant kilimo mačiau labai rimtų vyrų. Tuo metu imtynės Lietuvoje buvo labai gero lygio. Kai buvau paauglys, mano dievaitis buvo boksininkas Muhammadas Ali.

Vilnius-Londonas-Vilnius