"Lietuviui nebūtina turėti lietuvišką pavardę"

Įraše po pralaimėjimo Rusijos krepšininkams sakiau, kad tai - galbūt paskutinis įrašas. Tačiau naujos olimpiečių pergalės praskaidrino ir mano nuotaiką.
 

Ši olimpiada – sėkmingiausia Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos  istorijoje. Man džiugu, kad būtent joje buvau olimpinis atašė. Daugiausia dirbau su krepšinio rinktine, nes buvau ir jos vadovas. Krepšininkai šįkart neblizgėjo. Bet kitų sporto šakų pergalės leis pamiršti krepšininkų nesėkmes...
 

Kiti olimpiečiai išgelbėjo visų, turinčių ką nors bendra su sportu, garbę. Ir net tokių "paskutinės minutės keleivių", kaip aš, kurių Lietuvos sporte yra ir daugiau. Dirbau iš visos širdies, nes noriu prisidėti prie Lietuvos sporto klestėjimo. Dariau viską, ką pajėgiau. Tai tikriausiai yra labai mažai, lyginant su kai kurių kitų darbu. Bet vis tiek asmeniškai smagu, kad mūsų olimpiečiai tiek daug pasiekė.
 

Manau, kad prie sėkmės itin daug prisidėjo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuris daug metų funkcionuoja neimdamas nė lito iš valstybės kišenės. Tai rodo, kad pasirinktas tinkamas modelis. Kiek žinau, mūsų šalies sporto biudžetas yra daug mažesnis už Latvijos. Todėl mūsų sportininkų Londone pasiektus rezultatus galime vadinti fantastiniais. Mes ne tik aplenkėme latvius ir estus sudėjus jų medalius kartu. Už Lietuvos nugaros tokios stiprios valstybės, kaip Norvegija, Kanada, Švedija ir daugybė kitų. Pagal medalių skaičių vienam gyventojui esame dešimtuke! Be to, mes turime olimpinę krepšinio rinktinę. O siųsti į olimpines žaidynes žaidimų komandą – didžiulis prestižas šaliai.

Šiemetiniai Lietuvos olimpiečių pasiekimai – milžiniški. Esame stiprūs sporte ir tai turi persiduoti visai tautai. Vaikams sportas – puikus būdas rasti gyvenimo prasmę, kažką pasiekti, užsikabinti, kad nenueitų šunkeliais. Vieni gal vėliau sieks medalių ir garsins Lietuvą. Kiti bus sveiki. O tautai sporto reikia, kad būtų kuo didžiuotis. Būtent sporto rezultatai, pergalės skatina pilietiškumą, pasididžiavimą savo šalimi, pasitikėjimą ja ir norą visiems kartu pasiekti tai, kas šiandien atrodo neįmanoma. Pasiekti, kad Lietuva būtų klestinti, kad joje visiems būtų gera gyventi. Visi žino, ką reikia padaryti. Nuo apačios iki viršaus – verslininkai, valstybės tarnautojai, politikai, specialistai. Dabar geras šansas tai pradėti. Tik reikia sudaryti ilgalaikį planą.

Ši olimpiada parodė – būti lietuviu nebūtinai reiškia turėti lietuvišką pavardę. Rūtos Meilutytės treneris – anglas, imtynininko Aleksandro Kazakevičiaus, irkluotojo Jevgenijaus Šuklino, visos boksininkų trenerių komandos gyslomis teka ir rusiškas kraujas. Mes turime būti tolerantiški ir susijungti visi kaip valstybės piliečiai, patriotai. Reikia didžiuotis tuo ir priimti, kad visi kartu esame stipresni. Tie sportininkai ir treneriai, kurie negailėdami jėgų kovoja už Lietuvos garbę, yra tikresni lietuviai, nei tie, kurie neturi nė lašo svetimo krauju, bet nieko nedaro, kad Lietuvai būtų nors truputį geriau. Reikia susijungti, nesvarbu, kur esame ir kas esame – rusas, lenkas ar lietuvis. Ir kovoti už Lietuvą kovoti, didžiuotis, priimti visus į mūsų olimpinę šeimą.

Anksčiau turėjome tik krepšinį ir Virgilijų Alekną, į kuriuos galėjome ramiai atsiremti, nes žinojome – jie atlaikys. Gal dar kelis sportininkus, kurie aukštai nešė mūsų vėliavą sporto pasaulyje. Žmonės žinojo labai nedaug sporto žvaigždžių.  Dabar turime daug tokių sportininkų, kuriais galime neabejodami pasitikėti. Rūtą Meilutytę, Laurą Asadauskaitę, Jevgenijų Šukliną, boksininkus, imtynininkus, dviratininkus. Labiausiai džiugina, kad galime didžiuotis daugybės sporto šakų įspūdingais rezultatais, o ne vienos ar dviejų. Pagal aukso medalių skaičių susilyginome su Baltarusija, šalimi, kur prezidentas liepia laimėti bet kokia kaina, o šalis skiria neįsivaizduojamus pinigus sportui.

Mūsų sportininkas irgi skiriamos labai solidžios premijos. Ir atletai jas vertina, nes gyvenimas jei nepasikeičia iš pagrindų, tai labai prašviesėja. Reikia padėkoti Kūno kultūros ir sporto departamentui, kuris iškovojo, kad premijos sportininkams būtų grąžintos į ikikrizinį lygį.

Ačiū Lietuvos olimpiniam sporto centrui, kur puikias sąlygas gyventi ir treniruotis turi imtynininkai, boksininkai. Jiems nereikia ieškoti laimės užsienyje. Tai parodo, kad sporte įmanoma išlaikyti žmones Lietuvoje.

Mane labai įkvėpė tai, kad galėjau būti kartu su olimpiečiais. Labai liūdna dėl krepšininkų pasirodymo Londone ir praėjusių metų Europos čempionate. Bet tai parodė, kad reikia kuo daugiau dėmesio skirti ir kitoms sporto šakoms, nes kai krepšiniui nepasisekė, jos išgelbėjo mūsų šalies garbę.

Turime stiprią tautą, kuri stovi už mūsų sportininkų. Gal ir nėra viskas idealu. Bet jei visi dirbsime kartu, padėsime sportui, statysime sales, baseinus, stadionus, galime pasiekti dar daugiau. O tie rezultatai įkvėps visą tautą tikėti, kad lietuviai gali būti geriausi savo srityje – ar tai būtų padavėjai, ar šiukšliavežiai, ar žemdirbiai, ar menininkai, ar mokslininkai, ar gydytojai, ar pareigūnai.