V. Garastas: "Jokiu būdu ne užsienietis..."

Vladas Garastas niekada nemėgo kalbėti užuolankomis. To vienas šalies krepšinio patriarchų nedarė ir DELFI paklaustas apie Lietuvos rinktinės pasirodymą Londono olimpinėse žaidynėse bei artėjančią trenerių pasirinkimo dilemą. Nors V. Garastas tiesiai nesako, kad nacionalinės komandos strategui Kęstučiui Kemzūrai atėjo laikas užleisti vietą kitiems, mintyse jis jau dėlioja galimas kandidatūras, kurių regi tik vieną.

80-metis krepšinio specialistas dabar eidamas dar kiek šlubčioja – pavasarį neatsargiai pastačius koją įtrūko Achilo sausgyslė, vėliau prasidėjo ir kojos piršto sąnario uždegimas.

Tačiau labiau nei koją Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) garbės prezidentui skauda širdį dėl nutrūkusios lietuvių olimpinių pasirodymų tradicijos: penkeriose žaidynėse iš eilės Lietuvos rinktinė pasiekdavo pusfinalį, o Londone tenkinosi aštunta vieta.

„Labiausiai nepatiko pilkas, monotoniškas žaidimas. Man norisi greičio, perdavimų, bėgimo. O ugnies trūko, susidarė įspūdis, tarsi žaistų veteranai, turintys virš 40 metų“, – atsiduso V. Garastas.

Buvęs legendinio krepšininko Arvydo Sabonio mokytojas pastaruoju metu rašo knygą apie vidurio puolėjų žaidimą, todėl neatsitiktinai pirmiausia prabyla būtent apie šios pozicijos krepšininkų pasirodymą Londone.

„Mūsų komanda ir nebuvo ypatinga, nes neturėjome vidurio puolėjo. Prisiminkite rungtynes su Argentina, kuriose Luisas Scola įmetė 32 taškus. O ką mūsų vidurio puolėjai? Vos kelis taškus sukrapštė... Skirtumas – didžiulis, ir jį išlyginti nebuvo kam.

Tiesiog nesuprantu, kodėl Jonas Valančiūnas atrodė prastai. Paskui jo išvis nebeleido į aikštę. Atsimenate, kaip pernai visi gyrė Jono ir Šarūno Jasikevičiaus tandemą, žaidimą du prieš du. Kodėl dabar to nebuvo? Ogi Jono beveik nebeleido į aikštę. Kodėl – aš tiesiog nežinau, į šį klausimą turi atsakyti K. Kemzūra“, – stebėjosi buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ klubo treneris.

V. Garastas pyksta ir dėl olimpinių žaidynių krepšinio turnyro formato, po nesėkmės ketvirtfinalyje neleidusio lietuviams pamėginti reabilituotis kaunantis dėl penktos vietos – į pusfinalį nepatekusios ekipos buvo išrikiuotos pagal bendrą olimpiadoje pasiektų pergalių ir pralaimėjimų santykį.

„Mačiau daug olimpiadų, ir visados komandos žaisdavo dėl 5-8 vietų. Nuo kada valdininkai nusprendžia, kas kokią vietą užima? Taip daryti negalima. Mus tiesiog amputavo“, – apgailestavo V. Garastas.

Tačiau kartu jis pripažino, kad nė penkta vieta nebūtų suteikusi didelės paguodos.

Stebitės, kodėl lietuviams neleido kovoti dėl 5 vietos, tačiau juk anksčiau rinktinė visada kaudavosi dėl olimpinių medalių, ir tokių klausimų nė nekildavo. – DELFI paklausė V. Garasto
Nekildavo, taip. Sakoma, kaip jau biednas, taip ir kvailas... Visą laiką patekdavome į elito ketvertą, penkis kartus iš eilės. Šį kartą buvo labai liūdna. Norisi pateisinti komandą, o kartu ir nesinori... Daug galėčiau kalbėti, daug kas man nepatiko, bet dabar jau šaukštai po pietų. Tik reikia padaryti išvadas, treneris turėtų atsiskaityti, pateikti analizę, drąsiai įvardinti klaidas. Pavyzdžiui, aš puikiai žinau, ką reikėjo daryti kitaip, bet ne mano prerogatyva apie tai kalbėti. Kalbėti turi tie, kurie treniravo, asistentai, kurie keturiese ten sėdėjo.

Vis dėlto manote, kad buvo įmanoma pasiekti daugiau?
Buvo. Man labiausiai nepatiko pilkas, monotoniškas žaidimas. Man norisi greičio, perdavimų, bėgimo. O ugnies trūko, susidarė įspūdis, tarsi žaistų veteranai, turintys virš 40 metų. Negalima taip žaisti. Treneris visada turi galvoti, kokius žaidėjus turi ir kokį žaidimą galima pastatyti. Tai – jo pagrindinė užduotis. Visi turi matyti, kad žaidėjai į aikštę ne iš paplūdimio atėjo, kad dirbo, treniravosi, kad komanda turi savo žaidimo braižą. Šito nebuvo. Labai gaila.

Noriu pasakyti dar vieną dalyką. K. Kemzūra darbą su rinktine pradėjo labai puikiai, su jauna komanda nuvažiavo į pasaulio čempionatą ir laimėjo bronzą. Ta pačia kryptimi reikėjo tęsti ir toliau. Treneris buvo užlipęs ant gero motociklo, kuris traukia į priekį, bet paskui grįžome atgal.

Juk jūs pats tuo metu dar buvote LKF prezidentas. Ar palaikėte sprendimą į rinktinę vėl pakviesti vyresnius žaidėjus, kurie nerungtyniavo 2010 metų planetos pirmenybėse?
Nebuvau už tai, kad rinktinėje žaistų vien jauni krepšininkai. Vyresni irgi reikalingi. Pavyzdžiui, aš pats, kai vykome į Barseloną (1992 metų olimpines žaidynes – DELFI), paėmiau Sergejų Jovaišą, kuriam tuo metu buvo 37 metai. Bet man jis nebuvo pagrindinis žaidėjas – leisdavau jį į aikštę tada, kai viskas eidavosi gerai. Tai buvo tam tikra dovana už jo nuopelnus.

O pamenate, kaip kalbėjo Jasikevičius po olimpiados? Sakė, kad per daug žaidė, pernelyg pavargo, gal su amerikiečiais mažiau žaisti reikėjo. Tarsi amerikiečius buvo galima nugalėti... Ne, nebuvo, tiesiog amerikiečiai leido mums žaisti. Juk galėjo trys jų pagrindiniai krepšininkai ilgiau pabūti aikštėje, ir jokių klausimų nebūtų kilę.

Barselonoje pusfinalyje mes taip pat žaidėme su JAV „Svajonių komanda“ ir gavome 50 taškų. Visi šaukė, kokia gėda Lietuvai! O juk tuomet mes irgi turėjome gal tik aštuonis pajėgius krepšininkus. Todėl leidau žaisti atsarginiams. Sunku buvo sėdėti ir žiūrėti į aikštę, galvojau, kad tik greičiau tos rungtynės baigtųsi. Bet juk žinojome, jog dar reikės žaisti ir mažajame finale dėl trečios vietos, jog reikės būti šviežiems. Argi būtų geriau, jei amerikiečiams būtume pralaimėję 25 taškais, o paskui likę be bronzos? Kartais kai ką reikia paaukoti.

Ir Londone žaisdami su amerikiečiais galėjome pagalvoti, kad netrukus laukia ketvirtfinalis. O rusus buvo galima pagauti... Jų komanda – labai stipri, žaisdami su ja galbūt pralaimėtume 9 iš 10 rungtynių, bet tos vienos pergalingos galėjo būti olimpiadoje. Juk rusai labai mūsų bijojo, neatsitiktinai jų treneriui (Davidui Blattui – DELFI) taip sukilo spaudimas, kad net kraujas iš nosies pradėjo bėgti. O paskui, po rungtynių, jis vaikščiojo visas ramutis, nors yra tikras karštakošis. Turbūt išgėrė raminamųjų – šitą dalyką puikiai žinau.

Jūsų nuomone, laikas padėkoti K. Kemzūrai už darbą rinktinėje jau atėjo?
Nenoriu nieko sakyti – tai yra A. Sabonio prerogatyva. Jis sprendžia, ką daryti. Žinoma, pirmiausia reikia kreiptis į trenerį, kuris yra geriausias. Manau, toks yra Jonas Kazlauskas, kuris turi labai daug patirties. Šiuo metu būtent tokio patyrusio žmogaus ir reikia norint atgaivinti mūsų krepšinį. Tik nežinau, ar pavyks su juo susitarti. Kiek girdėjau, jį vėl kviečia ir Kinijos rinktinė.

O be J. Kazlausko Lietuvoje yra trenerių, tinkamų šioms pareigoms?
Deja, situacija sudėtinga.

Bet tai reikštų, kad pasirinkimas toks: arba J. Kazlauskas, arba užsienietis.
Ne, jokiu būdu. Tik per mano lavoną. Kviestis užsienietį būtų didžiausia gėda Lietuvai. Gerai atsimenu, kaip kartą išsireiškė Aleksandras Trifunovičius (buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ treneris iš Serbijos – DELFI). Jis sako: jūs, lietuviai, krepšinį vadinate savo religija, bet kunigus samdotės iš kitos konfesijos. Ką čia bepridursi...

Ką tuomet reikėtų daryti, jei J. Kazlauskas nesutiktų grįžti į rinktinę?
Nežinau... Matote, yra dar viena blogybė. Asistentu rinktinėje turėtų dirbti tas, kuris pakeis vyriausiąjį trenerį. Kaip auginame žaidėjus, taip turi būti auginami ir treneriai. O atsiminkite, kaip buvo 2009 metais, kai rinktinę treniravo Ramūnas Butautas ir Rimas Kurtinaitis. Komanda pralaimėjo, ir visas trenerių štabas ėmė ir atsistatydino. Sakiau: Ramūnai, būk žmogus, duok ataskaitą, kas buvo blogai, kad kitas treneris žinotų problemas. O jis sako, kad nieko nežino. Kokia čia kalba?

Kai dirbau aš, mano asistentas buvo J. Kazlauskas. Kai išėjau, buvo aišku, ką skirti vyriausiuoju treneriu. O dabar... Matau, kad kai kas – pavardžių nesakysiu – sėdi rinktinėje šešerius metus ir tiesiog gražiai gyvena. Geras viešbutis, geras maitinimas, užsakomieji reisai – viskas labai gražu. Bet juk reikia, kad augtų antras treneris, kuris bet kada galėtų pakeisti pirmą. Šiuo aspektu buvo truputį prasnausta.

Be to, kiti treneriai dirba klubuose, gauna gerus pinigus. O rinktinė – tai kritika ir parduotos vasaros. Gal kitaip yra žaidėjams – žaisti rinktinėje visada labiausiai nori tie, kurie neturi kontrakto. Juk rinktinė – kaip prekybvietė, kur tave pamato. O kur kitus pamatys – gal pajūryje, Palangoje?

Dar viena problema, kad Lietuvos treneriai susipriešinę, kai kurie vaidijasi su federacija – ne taip, kaip, pavyzdžiui, Serbijos specialistai, kurie palaiko vienas kitą, padeda susirasti gerą darbovietę.
Šito dalyko nesuprantu. Labai negražu. Jei nori padėti krepšiniui, ateik į federaciją ir pasakyk savo mintis. O imti „paišyti“ į laikraštį... Tuo labiau, kad pats esi apsidirbęs. Kokią vietą tas, kuris daugiausiai kalba, užėmė Europoje? Vienuoliktą – dar žemesnę nei dabar. Taip, tuomet vyriausiu treneriu buvo R. Butautas, bet žinote, kas viskam vadovavo... Antras dalykas: jei treniruoji svetimos šalies komandą, ruoši jos žaidėjus kovai prieš Lietuvą, kam dar kalbi? Juk padėjai jiems mus nugalėti. Taip, J. Kazlauskas lygiai taip pat dirbo Rusijoje, bet jis nekalba. Jis šitam biznyje nedalyvavo.

Apskritai, negali susirinkti kažkokia kompanija prie alaus butelio ir nuspręsti, kad reikia mesti laukti tą Kemzūrą, tą Balčiūną (LKF generalinį sekretorių Mindaugą Balčiūną – DELFI). Kam jį mesti, jei jis krepšininkams tiesiog aukso kasyklas davė? Viešbutis – penkių žvaigždučių, maitinimas, aprangos, užsakomieji reisai. Sakykite, ko trūko? Va jei šito viso jis nebūtų padaręs, tuomet ir būtų galima skųstis. Atsiprašau už išsireiškimą, bet man šitie vaidai primena paprasčiausiai perdimą į vandenį.