J. Kvedaras nežada pasitraukti

Kauno apygardos teismo sprendimu nuo nuo pareigų nušalintas Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Julius Kvedaras išplatino atvirą laišką, kuriame atvirai ėmė kalbėti apie politikus ir kitus įtakingus žmones, stengiančius padaryti poveikį LFF. Pateikiame jį netaisyta:

"Didžiąją savo gyvenimo dalį esu paskyręs futbolui. Pradėjau kaip žaidėjas, dirbau treneriu, paskutinį dešimtmetį vadovavau Lietuvos futbolo federacijos (LFF) administracijai, o prieš pusę metų buvau išrinktas federacijos prezidentu. Šių metų rugpjūčio 31 d. Kauno miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą laikinai nušalinti mane nuo užimamų pareigų.

Per savo ilgametę sportinę patirtį mačiau Lietuvos futbolo pakilimo ir nuopuolio akimirkas. Prisimenu, kaip dar sovietmečiu partiniai veikėjai siekė būti šalia futbolo, aktyviai dalyvauti jo veikloje ir tokiu būdu rodyti savo galią bei demonstruoti artumą liaudžiai. Tai nepakito ir nepriklausomybės laikais. Iki šiol aplink Lietuvos futbolą sukasi politikų, verslininkų ir jiems prijaučiančiųjų palyda. Nieko nuostabaus - panaši situacija yra visame futbolo pasaulyje. Žmonės, norintys maudytis žinomumo spinduliuose, būti matomi ir gerbiami, šliejasi prie populiariausios sporto šakos ir kartu ją remia.

Kodėl aš nusprendžiau parašyti šį atvirą laišką? Tiesiog skaudu žiūrėti, kaip pastaruoju metu sąmoningai griaunamas ir taip trapus Lietuvos futbolo bendruomenės autoritetas. Matydamas, kokiomis priemonėmis siekiama užvaldyti LFF prezidento postą, suprantu, kad yra peržengtos visos ribos. Esu įsitikinęs, kad nepriklausomai, koks asmuo šiuo metu beužimtų LFF prezidento postą, puolimas būtų nukreiptas būtent prieš jį. Taip pat žinau, kad, jeigu rytoj priimčiau sprendimą trauktis, kitą dieną nei teisėsaugai, nei žiniasklaidai tapčiau nebeįdomus dėl turimo padėvėto motociklo ar dėl 2633 Lt, sumokėtų už dukters studijas. Būtent tai ir yra dalis teisėjo, laikinai nušalinusio mane nuo prezidento pareigų, argumentų.

Paskutiniu metu sulaukiu labai daug keistų pasiūlymų: vieni man „geranoriškai" siūlo trauktis iš užimamų pareigų, kiti už posto perdavimą žada išspręsti nesusipratimus su teisėsauga ir žiniasklaida, treti siūlo solidžią „išeitinę" kompensaciją. Keista, tačiau nei vieni interesantai nesidomi ir nekalba apie Lietuvos futbolo situaciją ir ateitį, visiems svarbu tik pasodinti į mano kėdę savo kandidatą ir administruoti tarptautinių futbolo asociacijų skiriamas lėšas. Esu visiems dėkingas už išreikštą dėmesį ir parodytą rūpestį, tačiau noriu atsakyti labai tiesiai - jūsų norai nebus patenkinti. Aš pats galiu priimti sprendimus, tačiau bet kuriam, norinčiam tapti LFF prezidentu, reikės surinkti balsų daugumą LFF konferencijoje.

Manau, kad turiu visą teisę pateikti futbolo bendruomenei ir plačiajai visuomenei savo asmenines mintis bei pastebėjimus dėl susidariusios situacijos.

Analizuodamas sudėtingą futbolo atmosferą ir aplinką, galiu išskirti dvi interesų grupes, kurios jau antrus metus suka ratus aplink Lietuvos futbolo federaciją.

Pirmoji grupė yra susibūrusi po VRM stogu, koordinuojama Mindaugo Ladigos - buvusio saugumiečio, buvusio prezidento patarėjo, šiuo metu einančio viceministro pareigas - bei Gintauto Babravičiaus - buvusio LiCS pirmininko, buvusio LFF viceprezidento, pavasarį neišrinkto į LFF prezidentus, šiuo metu užimančio ministro Artūro Meliano patarėjo pareigas.

Vyksta aktyvus darbas tiek VRM kabinetuose, tiek lauko sąlygomis. Valstybinėje institucijoje darbo metu sprendžiamas tiek mano asmeninis, tiek futbolo federacijos likimas: posėdžiaujama, strateguojama, daromas spaudimas atsakingiems LFF darbuotojams, lankomi vykdomojo komiteto nariai Lietuvos regionuose (įdomu, kad apmoka kuro sąnaudas?), skleidžiama klaidinga informacija siekiant suformuoti palankią nuomonę savo tikslams realizuoti. Už mūsų pinigus vyksta rinkiminė agitacinė kampanija, tik, deja, ne į Seimą.



Stebina šių veikėjų santykiai su UEFA ir FIFA atstovais. Tikėdamiesi tarptautinių futbolo asociacijų paramos, VRM atstovai buvo pasiruošę pasitikti svečius su gėlėmis prie lėktuvo trapo. Tačiau jau pirmojo susitikimo metu, neįtikinę savo argumentais atvykusių UEFA ir FIFA delegatų, VRM atstovai sulaukė kritikos dėl vykdomų teisėsaugos veiksmų ir pagal savo darbo metodus buvo prilyginti Afrikos šalims. Po savaitės VRM gavo oficialų tarptautinių futbolo asociacijų raštą, kuriame išreiškiamas nerimas dėl minėto teismo sprendimo. Pagal UEFA ir FIFA įstatus, vadovus skiria ir atleidžia pačios organizacijos, o ne šalių-narių teismai. Santykiai atšalo, diskusija baigėsi.

Tačiau ši interesų grupė pagal futbolo standartus neabejotinai žaidžia aukščiausioje lygoje, nes turi du patyrusius strategus, iš užnugario režisuojančius futbolo federacijos puolimo scenarijų. Tai - Albinas Januška, pačių „valstybininkų" vadinamas „pilkuoju kardinolu", ir jo kolega Dainius Dabašinskas, atleistas iš VSD direktoriaus pavaduotojo pareigų, o šiuo metu užimantis Seimo pirmininko pavaduotojo Algio Čapliko patarėjo pareigas. Suprantama, kad šie asmenys bando reabilituotis ir treniruojasi ties futbolo federacija, tikrindami savo sportinę formą ir realias galimybes. Ir kas galėtų paneigti, kad tai nėra tik apšilimas prieš didesnius ir sudėtingesnius valstybės valdymo projektus?

Antroji interesų grupė yra drėbta iš kito molio. Pagrindiniai iniciatoriai yra REO futbolo klubo valdybos pirmininkas Saulius Žentelis - buvęs STT agentas, prisistatantis teisės žinovu, - bei klubo savininkas Aleksandras Sacharukas - buvęs policininkas, pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs Seimo nario priesaiką. Šį sezoną REO klubas, tik pradėjęs žaisti A lygoje, jau spėjo pasitraukti iš pirmenybių dėl finansinių problemų ir liko skolingas už teisėjavimo paslaugas. Užkulisiuose labai atvirai kalbama, kad advokatas S. Žentelis sugeba „įtikinti" teisėjus priimti kurioziškus sprendimus, kartais prasilenkiančius su elementaria logika. Manau, kad ir paskutinėmis savaitėmis garsiai išviešintas teisėjo sprendimas dėl Lietuvos futbolo federacijos galėtų pretenduoti į tokių sprendimų sąrašą.

Ši d'Žentelmenų kompanija, gerai išmanydama psichologiją, sau į pagalbą kaip atstovą spaudai ir veidą pasirenka tris kadencijas LFF prezidentu buvusį Liutaurą Varanavičių. Exprezidentas niekaip negali patikėti ir susitaikyti su tuo, kad jo vietą federacijoje užėmė kitas. Organizatoriai labai tikslingai išnaudoja šias L. Varanavičiaus silpnybes ir eksploatuoja per daug metų sukauptą konfidencialią informaciją, kurią jis gavo iš UEFA ir FIFA.

Siekiant suimituoti platų visuomeninį judėjimą įtraukiami ir futbolininkai. Vienas geriausių praeities žaidėjų Valdas Ivanauskas, dirbantis REO klubo trenerio konsultantu, dabar kalba savo darbdavių žodžiais. Aš gerai pažįstu šį žmogų, žinau jo impulsyvų charakterį, todėl gaila, kaip kiti juo naudojasi, dėdami į jo lūpas sau palankias frazes.

Šios dvi interesų grupės tam tikroje veiksmų fazėje rado bendrą kalbą ir apjungė pajėgas. Prisidengiant standartiniais gelbėtojų lozungais, jog viskas „vardan tos ...", bandoma įtraukti ir šalies politikus, Vyriausybės atstovus, valstybės institucijų patarėjus. Kaip suprantu, apčiuopiamo rezultato nėra. Džiaugiuosi, kad politikai ir jų aplinka suvokia ir įvertina, kas realiai stovi už šių skanduojamų frazių.

Suprantama, norint pasiekti rezultatą, be teisėsaugos pagalbos būtinas ir žiniasklaidos palaikymas. Logiška, kad šalia sukurto „futbolo gelbėjimo komiteto" atsiranda trečias aktyvus žaidėjas, patikrintas valstybininkų partneris - dienraštis „Lietuvos rytas". Todėl manęs visiškai nestebina, kad apie savo laikiną nušalinimą nuo pareigų pirmiausia perskaitau dienraštyje, o tik po to gaunu oficialią teismo nutartį. Tačiau rugsėjo 14 dienos straipsnis „Futbolo šešėlis smogė ir beisbolo lazdomis" peržengė visas padorumo ribas. Mane sukrėtė „Lietuvos ryto" vedamajame straipsnyje nupieštas slogus scenarijus, kuris galėjo realiai atsitikti mano dukters bute prie mano mažametės anūkės akių. Ačiū Dievui, kad tai tebuvo tik planas, kurio nepavyko realizuoti - viskas baigėsi daug paprasčiau. Galima tik spėti, kas ir kodėl dienraščio vyr. redaktoriui pateikė klaidingą informaciją.

Suprantu, kad šis mano laiškas nepadės taško Lietuvos futbolo istorijoje. Suprantu, kad viskam ateina savo laikas ir nepakeičiamų nėra. Suprantu, kad įvyks kartų kaita, ir tikiu, kad į futbolo federaciją ateis energingi, sąžiningi žmonės. To siekiu ir esu tam pasiruošęs. Neabejoju, kad po šio mano laiško kai kurios personalijos prašys teismo patvirtinti, kad jie vis dar turi garbę ir orumą. Tačiau dėsiu visas savo pastangas, kad į futbolo bendruomenę nepakliūtų perėjūnai, intrigantai arba tiesiog siekiantys pasipelnyti asmenys."