"Svajonių komanda" - Skandinavų namuose

Kažin ar vienas iš Nemuno krašto „Svajonių komandos“ jauniausių krepšininkų, šiuo metu Niudžersyje gyvenantis ir Hiustono „Rockets“ klube dirbantis Artūras Karnišovas tikėjosi, kad prabėgus dviem dešimtmečiams po legendinių Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose Lietuvos komanda iškovojo bronzos medalius, apie jo atstovaujamos rinktinės žygdarbį bus sukurtas dokumentinis filmas. kuris bus sėkmingai rodomas JAV kino teatruose. 1989 m. į Seton Hall universitetą atvykęs mokytis 18-metis lietuvis turbūt nė nesapnavo, kad po 23 metų jo vyresnysis sūnus Erikas pilnutėlėje Skandinavų Namų salėje stebint šimtams niujorkiečių lietuvių ir kitų šalių atstovų po Mariaus A. Markevičiaus režisuotos „Kitos Svajonių komandos“ premjeros JAV, užduos nuoširdų klausimą - “Tėti, o ką jautei tuomet, kai tavo rankose atsidūrė išsvajotas bronzos medalis“? Tokiu momentu tikrai net ir dvimetriniam plačiapečiui, tvirtam, kaip lietuviškas ąžuolas, vyrui negėda nusibraukti džiaugsmo ašarą – kaip taikliai pastebėjo Lietuvos konsulato Niujorke iniciatyva suorganizuotos kino juostos pristatyme užvakar dalyvavęs mūsų valstybės užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

„Jeigu mes būtume laimėję ta mačą prieš Lietuvą, būtų mažų mažiausiai buvę neteisinga“, filmo pabaigoje prieina išvados vienas geriausių visų laikų ukrainiečių krepšininkų Aleksandras Volkovas, žiūrovams pasakodamas apie 1992 m. Olimpiados SSRS respublikų atstovų, garbę. Tačiau kažin ar jam pritartų tuometiniai rusų sporto vadovai, ištikimai stovėję kitoje barikadų pusėje.

Visą savaitę Lietuvoje praleidęs Amerikos lietuvis M. Markevičius kažin ar tikėjosi, kad šių metų sausio mėnesį Park City (Jutos valstija) „Sundance“ festivalyje pristatyto dokumentinio filmo apie Nepriklausomybę 1990 m. atgavusios jo tėvo gimtosios šalies krepšininkus susilauks tokio pasisekimo ne tik tarp lietuvių, bet ir mūsų mažos tautos įsimintiniausių sportininkų laimėjimų meistriškai perteiktos istorijos sužavėtų Amerikos kino kritikų. Hollywood žvaigždės R. Redford 1981 m. įkurto nepriklausomo kino festivalio žiuri šiemet Mariaus juostą „The Other Dream Team“ išrinko į 16 geriausių dokumentinių filmų kategoriją. Tačiau jo ir prodiuserio, taip pat lietuvių kilmės menininko Jono Weinbacho 3 metų darbas bene labiausiai sužavėjo Lietuvos krepšinio mėgėjus, daugeliui kurių 1992 metų olimpinė bronza ne tik nusidažė aukso spalvomis, bet ir virto simboline politine pergale prieš galingąjį priešą...



„Tokios rinktinės kaip 1992-ųjų lietuvių „Svajonių komanda“, mes neturėsime daugiau niekada“ – kaip kirviu nukirto vienas garbingiausių šių laikų Lietuvos krepšinio žinovų, Barselonos olimpinių žaidynių krepšinio rinktinės vyr. treneris Vladas Garastas. Ir retas kuris išdrįstume su tuo ginčytis, juo labiau kad tvirta it kumštis to laikmečio lietuvių ekipa įrodė savo vienybę ir po dvidešimties metų – į šio filmo premjerą Vilniuje rugsėjo 18 d. atvyko visi iki vieno 12 „bronzinių“ Barselonos karžygių.

„Kitos svajonių komandos“ siužete svarbią vietą užima ir tais pačiais olimpiniais 1992-aisiais gimęs Jonas Valančiūnas, už kelių savaičių stipriausioje pasaulio profesionalioje krepšinio lygoje NBA debiutuosiantis kaimyninės Kanados Toronto „Raptors“ sudėtyje. Bet ar žinojote, kad jis net 4 metus jaunystėje ištikimai šoko tautinius šokius? Jau šiandien aišku, kad šis filmas savaitgalį tapo žiūrimiausiu Lietuvos kino teatruose per visą dokumentinių filmų demonstravimo istoriją, tad kviečiame savo tėvynainių pavyzdžiu pasekti ir JAV gyvenančius lietuvius, kadangi jau šį penktadienį (rugsėjo 28-ąją) „The Other Dream Team“ galima pamatyti pačiame Niujorko centre „Sunshine Cinemas“ kino teatre Manhatane. Tą pačią dieną „Kita svajonių komanda“ bus pristatyta Los Andžele, o kutą savaitę populiariausią šiuo metu lietuvišką dokumentinį filmą pamatys Filadelfijos, San Diego bei Vašingtono žiūrovai. Nuo spalio 12 d. šį filmą turės progą išvysti ir Amerikos lietuvių „sostinės“ Čikagos bei San Fransisko lietuviai.