Londonas parodė – reikia keistis

Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos neįgalieji sportininkai iš parolimpinių žaidynių grįžo nelaimėję nė vieno medalio.

Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas sako, kad laikai keičiasi. Parolimpinis sportas tampa profesionalų sportu. Ir lietuvių sportininkams mėgėjams darosi per sunku varžytis su užsienio profesionalais.

Anot V. Kvietkausko, parolimpinių medalių Lietuva vargu ar laimės ir ateityje. Jei nepakeis visos neįgaliųjų sporto sistemos.

Kaip įvertintumėte lietuvių pasirodymą parolimpiadoje?
Daug mūsų sportininkų užėmė ketvirtąsias vietas. Ir nuo medalių juos skyrė menka riba, kurią lėmė sėkmė. Todėl esu nusivylęs. Jeigu lemtų ne vienas, o dešimt centimetrų, būtų mažiau apmaudu. Bet vis dėlto tenka pripažinti, kad kiti sportininkai yra stipresni už mus. To mes nesitikėjome. O svarbu štai kas. Bendravau su įvairių Europos šalių neįgaliųjų sporto vadovais. Jie kalba, kad neįgaliųjų sportas populiarėja ir tampa profesionalų sportu. Valstybė jam skiria vis didesnį finansavimą. Ir sportininkai rengiasi įvairaus rango varžyboms, įskaitant parolimpines, kaip profesionalai. Jiems sudaromos tokios pačios sąlygos, kaip ir olimpiečiams.

Mes Lietuvoje neturime tokių sąlygų, čia finansuojami tik tie sportininkai, kurie yra pasiekę aukštumas. O jaunimui pasiekti tų aukštumų beveik nėra galimybių. Sporto mokyklos jų nepriima (išskyrus Vilnių, kur priimtas politinis sprendimas finansuoti bene 10 neįgaliųjų sportininkų trenerių). Nes neįgaliam sportininkui reikia kone atskiro trenerio, papildomo dėmesio ir daugiau sąnaudų. Neįgaliųjų sporto klubai – laisvalaikio praleidimo klubai. Tai nėra tokie klubai, kaip kad sveikųjų žmonių. Ir neįgalieji vaikai po mokyklos neturi kur eiti sportuoti. Todėl ugdyti didelio meistriškumo sportininkus mums – didelė problema. Tam nesukurta sistema.

O kaip buvo išugdyti dabartiniai sportininkai?
Įvairiai. Ramunė Adomaitienė ir Mindaugas Bilius sportavo jaunystėje būdami sveiki. Po to pateko į kraupias eismo nelaimes, o kai išgijo, pradėjo sportuoti pas mus. Tokie žmonės iš karto patenka į mūsų akiratį. Irena Perminienė jau sulaukusi brandaus amžiaus. Ji dar iš sovietinių laikų...

Tada neįgaliesiems buvo geresnės sąlygos sportuoti?
Taip, jiems buvo sudarytos sąlygos. Kadangi jie mokėsi specializuotose neįgaliųjų mokyklose. O dabar sportininkai su judėjimo negalia arba silpnaregiai integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas ir neturi specialių sąlygų sportuoti. Vienas keisčiausių dalykų, kad vidurinėse mokyklose šitie vaikai nuo fizinio lavinimo pamokų atleidžiami. Gydytojai jiems labai lengvai išduoda pažymą, kad jiems nereikia sportuoti, o mokytojai su malonumu juos „pasodina ant suolelio“, nes taip paprasčiau, jų nereikia prižiūrėti – juk jiems reikia kitokio dėmesio. Ir būna taip, kad tie, kuriems labiausiai reikia fizinio lavinimo pamokų, yra iš jų išstumiami.

Dėl technologijų... Neįgalusis bėgikas Oscaras Pistoriusas iš Pietų Afrikos Respublikos bėgo su protezais Londono olimpinėse žaidynėse, kur pateko į pusfinalį. Tačiau parolimpinėse žaidynėse nusileido brazilui Alanui Oliveirai. Kalbama, kad dėl geresnių pastarojo protezų ypatybių.

Ar netampa parolimpinis sportas technologijų sportu?

Kol kas – dar ne. Esu Europos vykdomojo komiteto narys ir esu prieš tai. Mes kalbėsimės apie tuos dalykus. Esu prieš mūsų sportininkų dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Jei tai būtų leista, tikrai prasidėtų technologijų varžybos. Parolimpinėse žaidynėse jie gali turėti vienodus protezus ir spyruokliuoti jais, kaip nori. Juk mūsų vežimėliais važiuojantys maratonininkai atvažiuoja greičiau, nei sveikieji atbėga.

Ar neįgaliuosius sportininkus tikrina dopingo kontrolė? Juk jie turėtų vartoti vaistus dažniau ir daugiau negu sveikieji...
Tai – problema. Visi neįgalieji sportininkai vartoja vaistus. Dauguma – nuo skausmo. Bėgioti, šokinėti su protezais – skauda. Jie trina. Bet jie deklaruoja, kokius vaistus vartoja, ir komisija prieš kiekvienas varžybas sprendžia: gali ar negali tuos vaistus vartoti ir kaip tai vertinti. Per parolimpines žaidynes kai kuriuos mūsų komandos aklųjų riedulio žaidėjus taip pat tikrino dopingo kontrolė.

Tvirtinote, kad parolimpinės žaidynės – antrasis pagal dydį sporto renginys po olimpiados. Ar tikrai norite pasakyti, kad jos nustelbia ir tokius renginius, kaip pasaulio futbolo čempionatas?
Kalbu pirmiausia apie sportininkų skaičių. Aš negalėčiau vertinti, kiek žmonių žiūri per televiziją futbolo pasaulio čempionatą ir kiek parolimpines žaidynes. Tačiau nekalbant apie Didžiąją Britaniją, kurios dvi televizijos transliavo kiekvienas rungtynes, Vokietijoje parolimpines žaidynes transliuodavo po septynias valandas per dieną. Kuo daugiau transliuoja televizijos, tuo daugiau kyla susidomėjimas jomis, kuo daugiau žmonių domisi – tuo daugiau transliuoja televizijos. O tada atsiranda ir reklamos. Dabar jau randasi neįgaliųjų sporto industrija: vežimėliai, protezai, apranga ir t. t. Mūsų sportas darosi komercinis. Dar iki Pekino žaidynių sakiau, kad nenorėčiau, jog neįgalieji sportininkai būtų profesionalai. Bet visas pasaulis pasuko ta kryptimi. Ir jeigu mes norime, kad ne tik per paradą neštume trispalvę, bet ir kad ji kartais plevėsuotų ant stiebo, grojant mūsų himną, turime keliauti ta pačia kryptimi.

Galite duoti pavyzdžių? Kokiose šalyse neįgalieji yra profesionalūs sportininkai, išlaikomi valstybės?
Rusijoje ir Ukrainoje neįgalieji sportininkai yra visiškai išlaikomi valstybės. Jie namuose būna po porą mėnesių per metus, visą kitą laiką stovykloje sportuoja ir ruošiasi. Todėl jų ir rezultatai tokie. Rusija turi specialų neįgaliųjų sporto įstatymą. Aš noriu, kad mūsų aukščiausio meistriškumo sportininkai būtų olimpinio ar parolimpinio sporto centro nariai. Taip, kaip olimpiečiai. Turi trenerius, gauna stipendijas. Mes dabar intensyviai ieškome jaunų sportininkų. Vieną kitą randame. Manau, turėsime maždaug keturis jaunus lengvaatlečius. Iškyla klausimas, kaip finansuoti jų trenerius, nes dabar treneriai dirba nemokamai.

Jūs buvote abejose didžiosiose vasaros sporto šventėse. Ar galite palyginti olimpines ir parolimpines žaidynes?
Infrastruktūra – ta pati. Aš aplankiau daug arenų, kalbėjausi su savanoriais. Ir teniso, ir futbolo, ir krepšinio, ir visų kitų sporto šakų varžybos vyko ten pat. Susidomėjimas parolimpiada buvo didelis. Beveik į visas rungtynes bilietų stigo, arenos buvo pilnos. Na, tiesa, bilietai buvo šiek tiek pigesni nei į olimpines žaidynes. Ir savanoriai buvo tie patys. Pastebėjau jų ypatingą paslaugumą, pagarbą sportininkams. Kalbėjausi su savanoriu, jis aiškino taip: „Tai – mano gyvenimo galimybė būti savanoriu olimpinėse ir parolimpinėse žaidynėse, didžiuojuosi tuo.“

Kaip vertinate šeimininkų įdirbį rengiant parolimpiečių žaidynes?
Viskas Londone buvo puikiai sustyguota – nė vieno neišspręsto klausimėlio. Vienintelis dalykas – per aukštos lovos. Tiems žmonėms, kurie važiuoja vežimėliais, iškilo problemų iš vežimėlio perlipti į lovą. O šiaip nieko nekeičiant nuo olimpinių žaidynių, viskas buvo pritaikyta sportininkams parolimpiečiams. O bilietų buvo parduota daugiau negu Pekine. Tiesa, stebėjau olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją bei parolimpinių žaidynių atidarymą ir uždarymą. Tai dar klausimas, ar parolimpinių žaidynių uždarymas nebuvo geresnis nei olimpinių...



Lietuvos parolimpiečių startai Londone

Aklųjų riedulys
Lietuvos rinktinė (Saulius Leonavičius, Genrikas Pavliukianecas, Marius Zibolis, Arvydas Juchna, Nerijus Montvydas, Mantas Panovas) – 4-oji vieta. Lietuva–Didžioji Britanija 11:1, Lietuva–Suomija 10:0, Lietuva–Brazilija 5:12, Lietuva–Švedija 5:5, Lietuva–Turkija 2:2, Lietuva–Kinija 12:4, Lietuva–Brazilija 1:2, Lietuva–Turkija 1:4.

Lengvoji atletika.
Ramunė Adomaitienė. Šuolis į tolį – 4-oji vieta.
Irena Perminienė. Rutulio stūmimas – 8-oji vieta.
Mindaugas Bilius. Rutulio stūmimas – 6-oji vieta, disko metimas – 6-oji vieta.
Rolandas Urbonas. Rutulio stūmimas – 10-oji vieta.

Plaukimas
Kęstutis Skučas. 50 m nugara – 9-oji vieta. 50 m laisvuoju stiliumi – 13-oji vieta.

Lietuviai parolimpinėse žaidynėse

1992 m. Barselonos žaidynėse dalyvavo 4 sportininkai, laimėti 7 medaliai.
1996 m. Atlantos žaidynėse dalyvavo 9 sportininkai, laimėta 11 medalių.
2000 m. Sidnėjaus žaidynėse dalyvavo 17 sportininkų, laimėti 3 medaliai.
2004 m. Atėnų žaidynėse dalyvavo 20 sportininkų, laimėti 7 medaliai.
2008 m. Pekino žaidynėse dalyvavo 26 sportininkai, laimėti 2 medaliai.
2012 m. Londono žaidynėse dalyvavo 11 sportininkų, nelaimėta nė vieno medalio.
Iš viso Lietuvos parolimpiečiai yra laimėję 4 aukso, 11 sidabro ir 15 bronzos medalių.