Nykstančios ir klestinčios oazės

ISTORIJA. 1924-aisiais, Paryžiaus olimpinių žaidynių išvakarėse, „Sportas“ rašė: „Džiaukitės, lietuviai sportininkai. Jūs važiuojate į pasaulio sporto šeimyną. Jums prasideda nauja Jūsų gyvenimo era. Tas dalyvavimas parodys ne tik, ką galime, bet ir paskatins tobulėti...“

Pirmieji iš lietuvių olimpinėse žaidynėse startavo sporto karaliaus atstovai – futbolininkai. Jie Šveicarijos rinktinei pralaimėjo 0:9. Bet tai nebuvo kas nors ypatinga. 1912 m. olimpinėse žaidynėse Rusijos rinktinė buvo praleidusi 17 sausų Vokietijos įvarčių.

Debiutas olimpiadoje turėjo nemažai teigiamų dalykų. Grįžę į Lietuvą olimpiečiai tapo futbolo mokytojais ir propaguotojais. Olimpinės idėjos pasiekė Šiaulius, periferijos miestelius. 1924 m. Šiauliuose vykusiame Pavasarininkų kongrese buvo surengta pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) sporto olimpiada. Jos programoje buvo žaidimai – kojasvydis (futbolas), kumščiasvydis, krepšiasvydis (krepšinis), ripka (ritinis), bendra gimnastika. Kojasvydžio turnyre dalyvavo ne tik Kauno, Šiaulių pavasarininkai, bet ir Linkuvos „Ansulio“ sportininkai.

Tuo laikotarpiu Šiaurės Lietuvoje futbolu pradėjo garsėti Žeimelio miestelis (Joniškio apskr.). Apie futbolo ištakas pasakoja vienas garsiausių pokario Lietuvos kraštotyrininkų, mokytojas Juozas Šliavas: „Žeimelyje futbolas pradėtas žaisti apie 1920 m. po Pirmojo pasaulinio karo. Spardydavo vaikinai tuo metu futbolą miestelio aikštėje – turgavietėje (...). Bene karščiausi šio žaidimo propaguotojai buvo broliai Vilimavičiai, su tėvais į Žeimelį atsikėlę iš Rygos, kur futbolas žaisti buvo pradėtas jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Nepaisant to, kad per žaidimą švenčių dienomis neretai išbyrėdavo aplink miestelio aikštę buvusių žydams priklausiusių krautuvėlių langai, susidomėjimas ir parama šiam sportui nuolat augo ir vis daugiau ir daugiau į jį kaskart įsijungdavo vaikinų ne tik iš paties miestelio, bet ir iš gretimų ir net tolimesnių kaimų. Žeimelio komanda laimėdavo ne tik prieš apylinkių miestelių komandas, bet ir tolimesnių miestų – Žagarės, Biržų, tarptautinėse dvikovose susikaudavo su Latvijos Švitenės, Bauskės komandomis.“

Rungtynės pritraukdavo minias žiūrovų: ne tik iš miestelio, bet ir iš aplinkinių kaimų, daug atvažiuodavo ir su svečių komandomis.

Žaidėjai buvo garbinte garbinami, laikomi didvyriais. Labiausiai garsėjo trys broliai – Stasys, Antanas ir Steponas.

1926 m. Klaipėdoje įsikūrus Klaipėdos krašto lietuvių ir vietinės įgulos sporto sąjungai (KSS), joje atsidūrė ir broliai Vilimavičiai. Neturime kito panašaus šalies futbolo istorijoje atvejo, kad trys broliai žaistų vienoje komandoje – KSS, ir tapę daugkartiniais šalies čempionais: Antanas – penkis kartus (1928, 1929, 1930, 1931 ir 1936–1937 m.), Stasys ir Steponas – po keturis (1928–1931). Antanas ir Steponas atstovavo Lietuvos futbolo rinktinei – pirmasis 1931–1934 ir 1936–1938 m., antrasis 1927–1928. Antanui teko žaisti su naujos kartos futbolininkais Artūru Cenfeldu, Eduardu Balsiu (vėliau – kompozitorius, profesorius), Stasiu Paberžiu, iškilusiu iki Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Spartako“ („Žalgirio“) meistrų komandos trenerio, ir kitais.

Kiek vėliau Žeimelyje futbolą žaidė A. Pagirskas. Jis atstovavo Kauno LGSF. Už kelionę į Kauno Panemunės stadioną ir maistą sumokėdavo kauniečiai.

1924 m. Žeimelis į futbolo istoriją įėjo kaip Šiaurės Lietuvos futbolo organizacinis vienetas. Per Šv. Roko atlaidus Žeimelio valsčiaus Lietuvos jaunimo sąjungos Sporto sekcija (įsteigta 1922 m.) surengė sporto šventę ir gegužinę, kurioje dalyvavo ne tik vietiniai, bet ir kitų apylinkių sporto entuziastai. Į kaimo olimpiados futbolo turnyrą buvo suvažiavusios Diržių, Bardiškių (dvi), Butniūnų, Ūdekų, Noriūnų ir šeimininkų – Žeimelio – komandos. Žeimelio komandoje žaidė pokario sporto darbuotojo (dirbo ir Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (LVKKI), žinomo krepšinio teisėjo Jokūbo Šulio brolis Teodoras, sovietų ištremtas ir miręs Sibire, o pats Jokūbas – Joniškio latvių mokyklos komandoje. Apie vienas rungtynes išlikusios tokios eilutės: „Žaidimas buvo gyvas ir įdomus, nes kaip vienoj, taip ir kitoj pusėj buvo gerai išmanančių žaidimą. Žeimelio komandos žaidėjai buvo per visą laiką mandagūs ir laikėsi tvarkingiau nei kitos komandos. Visa lėmė teisėjas, nes buvo teisingas ir neutralus Rygos universiteto studentas lietuvis. Rezultatas 1:1.“

Ne visur, kaip kad Žeimelio apylinkėse, domėtasi klasikinėmis sporto šakomis, futbolu. Pavyzdžiui, Kupiškyje buvo populiarūs judrieji žaidimai: „kiaulės varymas“, ritinis, bendro pobūdžio mankštos, gimnastikos organizuoti pratimai – „piramidės“ ir panašiai. Miesto progimnazijoje buvo įrengta nesudėtingų gimnastikos prietaisų aikštelė, mokiniai mėgo žaisti kvadratą. Pirmosios žaidimų – futbolo, krepšinio – aikštelės Biržuose atsirado apie 1938 metus.

DABARTIS. Vasarą pasišoviau įgyvendinti seną svajonę – aplankyti futbolo aušros gaivų šaltinį – Žeimelį ir jo palydovus – kaimus. Žeimelį pasiekiau kiek vingiuotu plentu, palei kurį lyg karoliukai, vienas nuo kito per kilometrą kitą išsibarstę kaimai, kaimeliai: Plentas, Puodžiūnai, Ūdekai, Diržiai, Lauksodžiai...

Žeimelyje prakalbinti keli jauni vyrai apie sportą nepanoro kalbėti, nurodė, kad futbolo aikštelę rasiu prie mokyklos. Greitai radęs mokyklą, suradau ir futbolo aikštę. Nustėrau – žvelgdamas iš tolo pamaniau, kad išguldyti rugiai. Pasirodo, neseniai nušienauta metro aukščio žolė. Vienuose vartuose pasilikusi šienapjovės nepasiekta žolė buvo aukščiau nei keliai. Už vartų puikavosi sovietmečio švietimo sistemos įdiegtas reliktas – iš įvairaus kalibro traktorių, sunkvežimių ir kitų automobilių padangų išraitytas „kliūčių ruožas“. Tikras padangų muziejus. Kituose, arčiau mokyklos esančiuose vartuose, – žolė kiek mažesnė, bet užtat visa vartininko aikštelė – seniai ištrypta duobė. Šalia pagrindinės aikštės, kur būna lengvosios atletikos sektoriai, įrengta mažesnių matmenų aikštelė, mažesne žole apšepusi. Mažesni ir vartai – gal skirti ir rankiniui?

Iš vieno miestelėno sužinojau, kad futbolo aikštė čia atsiradusi apie 1920 m., vėliau buvo pastūmėta toliau nuo mokyklos, greta buvo nemažas griovys, kuriuo vanduo nutekėdavo į upelį. Futbolas, anot žeimeniškio, kaip ir visas sportas, sunyko sovietmečiu – per septintąjį dešimtmetį.

Slogios nuotaikos palikęs Žeimelį sustojau Diržiuose ir prakalbinau su mažamečiu berniuku einantį vyriškį. Išgirdau maždaug tą patį, ką buvau matęs Žeimelyje, – futbolo aikštė seniai pamiršta, ožkos ganosi, o tie, kurie galėtų ką nors daugiau papasakoti, išmirę, vaikų mažai, mokyklos nėra, kaimas – be ateities.

Atvažiavus į Linkuvą, akį patraukė paplentėje plytinti žaluma. Pagalvojau – nieko sau dirbtinės dangos aikštė. Nieko panašaus – „ežiuku“ nukirpta žalia, lygi lyg biliardo stalas futbolo aikštė. Tik be vartų. Pajutau pavydą – sovietmečiu net vadinamosios meistrų komandos, tas pats „Žalgiris“, ne kartą žaidė daug prastesnėse aikštėse. Šalia gyvenantis senukas paporino: „Rusų laikais čia buvo šabakštynas, per aikštę ėjo takai takeliai. Rinkdavosi vietinės reikšmės sportininkai – ne tiek kamuolį spardydavo, kiek pagerdavo, krūmuose pasivoliodavo. Atvykdavo žaisti ir iš kitur, po žaidimų – vėl išgertuvės. Dabar šviesėja galvos, daugiau kultūros, atvyksta dainininkai, muzikantai. Mokyklos ir Pakruojo valdžia pasikvietė statybininkus iš Šiaulių – bus gražus stadionas, užaugs normalių žaidėjų. Vietomis bloga melioracija – po didesnio lietaus keliose vietose bėgimo takai skęsta vandenyje, balų pasimato ir aikštėje.“

Nors ir nebuvau planavęs, smalsumo vedamas užsukau ir į pakelėj įsikūrusį Pakruojo stadioną. Žinojau, kad Pakruojo futbolas iki šių dienų neturėjęs gilesnių tradicijų, didesnių laimėjimų, pradžią buvo gavęs olimpiniais 1924-aisiais. „Šiaulių naujienos“ rašė: „Iki šiol (1924) retai kas buvo girdėjęs žodį „sportas“, bet šiais metais jau kai kurie su juo susipažino. Įsisteigė sportininkų kuopa „Sportas“, kuri jau turi I ir II futbolo komandas. Visi kiek galint bendrai lavinasi, bet yra ir tokių, kurie sporto gėdinasi: piemens darbas, sako, – mat „entiligentai“...“

Kitaip nei Žeimelio stadione, kur nebuvo nė gyvos dvasios, Pakruojo futbolo aikštėje matėsi spardančių kamuolį būrelis. Nepatikėsite, vėl apstulbau – tribūnos dalis po stogu, įvairiaspalvės, šiuolaikiškos kėdės, aikštė – lygutėlė, žalutėlė – tikras kilimas. Aštuonetas paauglių basi žaidė į vienus vartus. Mintimis grįžau į vaikystę – ir mes basakojai spardydavom kamuolį, basi ne iš gero gyvenimo – su sportbačiais tik į mokyklą, kai kas – į bažnyčią. Klasių varžybose – visiems vienodas apavas – basi. Grįždavome kraujuotomis kojomis, subadytais padais. Vienas iš žaidusiųjų aiškino, kad basomis žaisti daug smagiau, geriau jauti kamuolį, o ir žolytė maloniai padus pamasažuoja. Šalia pagrindinės aikštės – nė kiek neblogesnė, kiek supratau, treniruočių. Ir joje keli berniūkščiai „šaudė“ į vartus.

Nesigailiu pakeliavęs po Šiaurės Lietuvą – išvydau ne tik beišnykstančių, bet ir gaivių Linkuvos, Pakruojo žydinčių ateities futbolo oazių.