Didžiausia pergalė - olimpiada

Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos generalinis sekretorius V. Galdikas debiutavo Londono olimpinėse žaidynėse.

Iki tol tarp olimpinių arbitrų buvo du mūsų šalies baidarių ir kanojų irklavimo specialistai Zigmantas Raudonius ir šviesaus atminimo Mykolas Rudzinskas.

Virmantai, kiek metų jau teisėjauji baidarių ir kanojų irklavimo varžybose?
Teisėjauti pradėjau 1984 m., tais pačiais metais gavau oficialią varžybų teisėjo kategoriją. Dirbau per įvairias Sovietų Sąjungos varžybas, regatas, o 2000-aisiais man buvo suteikta tarptautinė kategorija. Teisėjavau trijuose pasaulio čempionatuose: 2009 m. – Kanadoje, 2010 m. – Lenkijoje ir 2011 m. – Vengrijoje.

Šiemet teisėjavau per pirmuosius du Pasaulio taurės varžybų etapus Poznanėje ir Duisburge, pasaulio studentų čempionate Kazanėje, kur kitais metais vyks universiados varžybos. Tačiau pats didžiausias mano, kaip varžybų teisėjo, laimėjimas – pakvietimas teisėjauti Londono olimpinėse žaidynėse.

Ar buvo sunku tapti olimpiniu arbitru?
Didžiausias to kaltininkas – mano liežuvis.  Dėl jo iš pradžių netekau teisės teisėjauti olimpinėse žaidynėse, buvau išbrauktas iš olimpinių teisėjų sąrašų, o po kurio laiko vėl buvau pakviestas vykti į Londoną. Per pasaulio čempionatus, įvairias konferencijas buvau per daug teisingas, organizuotas, ieškojau teisybės, dėl to ir nukentėjau – kai kurie Tarptautinės baidarių ir kanojų irklavimo federacijos vadovai mane išbraukė iš olimpinių teisėjų sąrašų.

Tačiau, matyt, ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Man vis dėlto nusišypsojo laimė – vienam teisėjui buvo padaryta operacija, jį reikėjo pakeisti, ir Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija, kurioje yra daug povandeninių srovių, man pasiūlė teisėjauti Londono olimpinėse žaidynėse.

Ar Londone iš Tarptautinės baidarių ir kanojų irklavimo federacijos nesusilaukei jokio spaudimo?
Ne, viskas buvo normalu, dirbo šauni komanda. Man buvo patikėtos atsakingos pareigos – kartu su kitais teisėjais teko sverti ir tikrinti sportininkų valtis, viską kontroliuoti. Turėjau specialų darbo barą – tikrinau naujas valtis, jų autentiškumą. Tai gana sudėtingas procesas, be visų kitų veiksmų, dar turėjau specialią užduotį – tikrinti valčių originalumą.

Ar jos yra gamintojų, ar padarytos kopijos. Rinkau duomenis, stebėjau. Nepasakyčiau, kad tai buvo sunkus krūvis, nors ant kranto ir teko būti nuo ryto iki vakaro – ir prieš varžybas, ir po jų. Kaip savo draugams sakiau, man tai buvo pagrindinės atostogos – mat buvo lenktyniaujama tik 12-oje rungčių (reikėjo patikrinti apie 100 valčių), o per pasaulio čempionatus – net 31-oje.

Ir dalyvių skaičius labai skiriasi: Londone rungtyniavo tik 249 baidarininkai ir kanojininkai, o per pasaulio čempionatus – iki 1 000, reikia patikrinti daugiau kaip 600 valčių. Olimpinės žaidynės – daugiau šventinės varžybos, visi kovojo, kad į jas patektų – tai buvo sunkiausia dalis.

Olimpinių žaidynių baidarių ir kanojų irklavimo varžybos vyko rugpjūčio 6–11 d., mums pagrindinis darbas buvo prieš varžybas (rugpjūčio 3–5 d.), kai buvo matuojamos visos valtys. Per varžybas visas valtis reikėjo patikrinti ir išleisti ant vandens.

Kuo gali paaiškinti tai, kad visi trys Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo arbitrai, teisėjavę per olimpines žaidynes, buvo atsakingi už valčių svėrimą?
Tai – pats sudėtingiausias darbo baras, kur kyla daugiausia interesų ir konfliktų. Reikia atitinkamo psichologinio nusiteikimo ir profesionalumo, tai darbas su žmonėmis. Ne visi sugeba su tuo susitvarkyti. Čia galima „primalti“ visokių negerų dalykų. Sveriant valtis, bendraujama ne su sportininkais, o su komandos vadovais.

Vienintelis klausimas – ar tinka valties svoris, ar juo yra patenkinti, ar reikia įdėti papildomo. Visos valtys sveria skirtingai: vienvietė valtis – ne mažiau kaip 12 kg, dvivietė baidarė – 18 kg, kanoja – 20 kg, o keturvietė baidarė – 30 kilogramų.

Ar teko matyti sidabrinį Jevgenijaus Šuklino finišą?
Taip, turėjau garbės pirmas jam paspausti ranką ir pasveikinti su įspūdingu laimėjimu. Kaip teisėjas galėjau prieiti prie tiltelio. Tokio nuostabaus momento laukiau daug metų, abiem su Jevgenijumi buvo didžiulis džiaugsmas. Su mūsų sportininku galėjau kalbėtis po kiekvieno plaukimo, tačiau to nedariau, nes tai – psichologiniai ir mūsų protokolo dalykai.

Kaip gyvenote per olimpines žaidynes?
Gyvenome visi kartu toli, užmiestyje. Tačiau visus teisėjus į irklavimo kanalą vežiodavo specialus autobusas – iš ryto paimdavo ir vakare parveždavo. Varžybų dieną, jei kas norėdavo, mus parveždavo papietauti, valgydavome už savo pinigus.

Per varžybas gaudavome sausąjį davinį, šiek tiek pasistiprindavome. Baidarių ir kanojų irklavimo varžybos vyko rugpjūčio 6–11 dienomis. Mums buvo sudarytos sąlygos stebėti žaidynių uždarymą, o atidarymą mačiau Vilniuje per televizorių.

Kuo tau įsiminė Londono olimpinės žaidynės?
Jos buvo tvarkingos, labai daug technologijų, geranoriškų savanorių. Tiek jų Lietuvoje nesukrapštytume per visus gyventojus. Jie džiaugėsi tuo, ką darė, mums iš jų reikėtų mokytis džiaugsmo ir požiūrio į gyvenimą. Patiko pačios baidarių ir kanojų irklavimo varžybos. Jos vyko gana sklandžiai.

Ar sunku tapti irklavimo teisėju?
Nesunku, reikia tik labai norėti. Teisėjavimas – tai darbas ir pasiaukojimas. Baidarių ir kanojų irklavimo varžybos dažniausiai vyksta savaitgaliais, tenka aukoti poilsio dienas, o pirmadieniais grįžti į darbą. Teisėjauti man patiko nuo pat pradžių, kai dar pats aktyviai sportavau ir penkerius metus irklavau baidarę.

Į irklavimą atėjau būdamas 13 metų, o išėjau sulaukęs vos 18-os. 1982 m. pažeidžiau stuburą ir buvau priverstas baigti sportinę karjerą. Tačiau su mėgstama sporto šaka nenorėjau skirtis ir pradėjau teisėjauti.

Po ketverių metų sportininkai stos į kovą per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, ar norėtum jose teisėjauti?
Norėčiau, tačiau pirmiausia reikės stengtis, kad visi būtų patenkinti mano darbu. Londone nesusilaukiau jokių pastabų – to niekas į akis man neišsakė, nieko negirdėjau ir už akių. Tai labai svarbu. Lietuvoje dabar turime keturis tarptautinės kategorijos baidarių ir kanojų irklavimo teisėjus (kaunietis Aleksandras Alekrinskis, panevėžietis Saulius Raziūnas, trakiškis Artūras Vieta ir aš), todėl kartu su kitų šalių arbitrais iki Naujųjų metų Tarptautinei baidarių ir kanojų irklavimo federacijai turime pateikti prašymus, kur norėtume teisėjauti kitais metais.

Norėčiau teisėjauti universiadoje, Pasaulio taurės varžybose, pasaulio čempionate, kuris galbūt vyks Trakuose. Atsisakius čempionatą rengti Rio de Žaneirui, vyks naujas konkursas ir mes būsime vieni iš pretendentų jį surengti. Galime čempionato ir negauti, tačiau paraišką būtinai pateiksime.

Šiemet vyks Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos ataskaitos ir rinkimų konferencija, ar joje žada būti permainų?
Sunku prognozuoti, tačiau gyvenimas vietoje nestovi, turėtų kas nors keistis.