"Sporto šaka numeris vienas"

Po Londono olimpinių žaidynių jų čempionė Laura Asadauskaitė pareiškė: „Šiuolaikinė penkiakovė – sporto šaka numeris vienas Lietuvoje.“ Sunku prieštarauti. Žinoma, populiarumu niekas neprilygsta krepšiniui, bet iškovotų apdovanojimų skaičiumi svarbiausiose varžybose penkiakovininkams mažai kas gali prilygti.

Vien šiais metais L. Asadauskaitė tapo ne tik olimpine, bet ir Europos čempione, laimėjo Pasaulio taurės finalines varžybas.

Iš pastarųjų trejų olimpinių žaidynių mūsų šalies penkiakovininkai grįžo su medaliais.

Apdovanojimus Europos ir pasaulio čempionatuose skina ir jaunieji penkiakovininkai.

Visą laiką garsėjo mūsų penkiakovininkai vyrai, ypač Andrejus Zadneprovskis ir Edvinas Krungolcas. Kaip kilo mintis į šią sporto šaką įtraukti ir moteris? – paklausėme Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinio sekretoriaus Viačeslavo Kalinino.
Tai buvo Sidnėjaus olimpinių žaidynių metais – 2000-aisiais. Jas stebėjau su Lietuvos specialistų grupe. Tada A. Zadneprovskis užėmė septintąją vietą. Pirmą kartą į žaidynių programą buvo įtraukta ir moterų šiuolaikinė penkiakovė. Mūsų moterys šios sporto šakos varžybose jau bandė jėgas 1882–1984 m., šešias mergaites treniravome kartu su treneriu Jevgenijumi Kliosovu.

Tačiau kol moterų šiuolaikinė penkiakovė nebuvo įtraukta į olimpinių žaidynių programą, neturėjome finansavimo, nebuvo galima išvežti sportininkių į varžybas. Antroji banga plūstelėjo 2000-ųjų pabaigoje, į grupę pradėjome kviesti mergaites. Pirmais metais atėjo ir 13-metė Donata Rimšaitė, kiek vėliau – L. Asadauskaitė. Sekėsi gana neblogai, nors gerų sąlygų ir neturėjome. Dirbome keturiese: J. Kliosovas, Pavelas Makarovas, Egidijus Tindžiulis ir aš.

Savo amžiaus grupės varžybose gerai rungtyniavo D. Rimšaitė. Ji per pasaulio ir Europos jaunių bei jaunimo čempionatus užimdavo prizines vietas. Donata ypač gerai šaudo, varžoves prie ugnies linijos lenkdavo 100 taškų. 2006 m. per pasaulio čempionatą Gvatemaloje ši 18-metė penkiakovininkė užėmė 11-ąją vietą tarp moterų, o fechtavimo rungtyje pasiekė antrą rezultatą.

Treneris J. Kliosovas atrado L. Asadauskaitę – aptiko ją plaukimo pratybose. Ji jau turėjo pagrindus. 2008 m. per Europos čempionatą Laura pelnė bronzos medalį. Tačiau prireikė 11 metų kruopščių treniruočių, kol ji tapo olimpine čempione. Šis treneris Laurą tobulino keturiose rungtyse, išskyrus jojimą. Vadovaujuosi tokia taisykle: jeigu sportininkas gerai neplaukia ir nebėga, su juo nėra ko prasidėti, nes nebus geras penkiakovininkas.

Pažiūrėkite, kaip per Londono olimpines žaidynes šaudė ir bėgo Laura. Kaip tikra bėgikė. Tai – didelis mūsų penkiakovininkės pranašumas, palyginti su kitomis varžovėmis. Mūsų grupėje visada buvo gerų mergaičių, turėjome stiprią komandą. Tačiau jos dažniausiai sportuodavo tol, kol mokydavosi mokyklose. O kai įstodavo studijuoti į aukštąsias mokyklas, jų sportai dažniausiai baigdavosi.

Tačiau tie, kurie mokydavosi Ozo mokykloje (ją baigė ir D. Rimšaitė), galėjo treniruotis du kartus per dieną, tobulintis keturiose rungtyse. Visi turime išmokti skaityti ir plaukti, galima tik pasvajoti, kad kiekviena mokykla turėtų po plaukimo baseiną. Jų Lietuvoje vis daugėja, tuo galima tik džiaugtis. Bijau ir pagalvoti, kur reikės treniruotis, kai prasidės bemaž porą metų truksianti Lazdynų plaukimo baseino renovacija.

Vaikai galiu plaukti Aklųjų ir silpnaregių baseine  Vilniuje, Pasaulio taurės plaukimo varžybos taip pat vyksta 25 m ilgio baseinuose. Mes šiame baseine taip pat rengiame jaunųjų penkiakovininkų varžybas. Visi pripratome ir gerai.

Kartkartėmis pasigirsta, kad olimpinių žaidynių programoje gali nelikti šiuolaikinės penkiakovės varžybų.

Per Londono olimpines žaidynes penkiakovininkų pasirodymą stadione stebėjo dagiau nei 24 tūkst. žmonių. Pats Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Jacques’as Roggas per iškilmingą varžybų uždarymą pabrėžė, kad tai buvo nuostabios ir įdomios varžybos. Mūsų penkiakovė – šiuolaikinė. Sportininkai šaudo lazeriniais šautuvais, o anksčiau – oriniais.

Per vieną iš Europos čempionatų E. Krungolcas atbėgo antras šaudyti į paskutiniąją šaudyklą. Po trečiojo šūvio jam įstrigo šovinys, ir sportininkas šoko gelbėtis. Užuot laimėjęs čempionatą, jį pralaimėjo ir buvome treti. Dabar yra lazeriai, visai kitos technologijos. Keičiasi ir pati penkiakovė, ji tampa žiūrovų sporto šaka – šaudymas ir bėgimas vyksta vienu metu.

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse taip pat bus kovojama dėl olimpinių medalių. Manau, kad ir ateityje ji nebus išbraukta iš olimpinių sporto šakų. Per jas penkios sporto šakos bus sujungtos į vieną ir dėl apdovanojimų kovojama tik vieną dieną. Atletams reikia turėti ir jėgos, ir proto, ir ištvermės.

Per pirmąsias olimpines jaunimo žaidynes varžybų programoje atsirado vadinamoji „mix“ rungtis. Ji jau greitai gali būti įtraukta ir į olimpinių žaidynių programą.



Ar mūsų lyderiams auga gera pamaina?
Londone puikiai pasirodė Gintarė Venčkauskaitė, nors ji šiek tiek prasčiau fechtuojasi. Mūsų sportininkės gerai startuoja savo amžiaus grupių varžybose.

Per pasaulio jaunių čempionatą praėjusiais metais 16 m. sportininkių grupėje bronzos medalį laimėjo Ieva Serapinaitė. Mūsų trikovininkų (šaudymas, bėgimas, plaukimas) komanda tapo Europos čempione, o per estafetę buvo antra.

Gerai mūsų jaunimas rungtyniauja ir sportininkų iki 18 m. grupėje: šiemet per Europos čempionatą mūsų merginų komanda buvo antra, per estafetę – taip pat antra, pralaimėta tik prancūzėms. Svariai pasirodoma ir atskirose rungtyse. Auga stiprūs vaikinai, praėjusiais metais per Europos čempionatą (iki 18 m.) vicečempionu tapo Artūras Bartaševičius.

Dvynės Ieva ir Emilija Serapinaitės bei Karolina Gužauskaitė rugsėjį Vengrijoje iškovojo pasaulio jaunimo (iki 19 m.) pirmenybių komandų ir estafetės sidabrą, o asmeninėse varžybose I. Serapinaitė tapo čempione.

Į trenerių kolektyvą, baigęs trenerių kursus, praėjusiais metais įsiliejo pasaulio ir Europos čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas A. Zadneprovskis. Jis dirba Lietuvos olimpiniame sporto centre ir treniruoja talentingą Luką Kontrimavičių bei savo žmoną L. Asadauskaitę. Mums trūksta trenerių, todėl
labai džiaugiuosi, kad jis pradeda trenerio karjerą.

A. Zadneprovskis – ištisa mūsų šiuolaikinės penkiakovės istorija: dukart pasaulio ir vieną kartą Europos čempionas, Atėnų ir Pekino olimpinių žaidynių sidabro ir bronzos medalininkas, puikiai rungtyniavo komandinėse estafečių varžybose. Penkiakovininkams jis – didelis autoritetas, tikiu, kad Andrejus ir toliau liks šiuolaikinės penkiakovės srityje.

Kaip penkiakovininkų gyvenimą pakeitė L. Asadauskaitės laimėtas olimpinis aukso medalis?
Atsirado daug norinčiųjų lankyti šiuolaikinės penkiakovės pratybas, sulaukiame daug skambučių. Tačiau kur tokiai masei vaikų plaukti? Baseine Žemaitės g. iš keturių takelių teturime vos vieną ir juo galime plaukti iki 18 valandos. Plaukimo trenerių negalime išvyti iš baseino. Yra neblogas baseinas Žirmūnuose, ten dirbau ketverius metus. Tačiau iš jo dabar dažnai išleidžiamas vanduo ir negalime plaukioti.

Kuo paaiškintumėte tai, kad mūsų penkiakovininkai iš pastarųjų trejų olimpinių žaidynių į namus grįžo su medaliais?
Pirmąja kregždute tapo A. Zadneprovskis. Jis per Sidnėjaus olimpines žaidynes užėmė septintąją vietą. Po to jis pelnė bronzos ir sidabro medalius per Atėnų ir Pekino olimpines žaidynes. Londone blykstelėjo L. Asadauskaitė. Turime puikių, atsidavusių trenerių. Jie sportininkams perduoda gerus treniruočių pagrindus, įskiepija meilę pasirinktai sporto šakai.

Po to jau sportininkas turi vesti savo trenerį, papildyti vienas kitą, abu kartu mąstyti. Penkiakovininkams iki 20 metų reikia klausyti trenerio, ką jis sako, o sulaukus 20 metų – jau reikia galvoti abiem ir siekti užsibrėžto tikslo. Treneris neturi būti diktatorius, jam būtinai reikia įsiklausyti į vaikus, tačiau ir vėliau jis neturi būti lygus savo auklėtiniui. Juos turi skirti distancija, o kai sportininkas užauga – atsiranda trenerio ir mokinio draugystė, jie tampa savotiška šeima.

Penkiakovininkus ugdo Jurijus Moskvičiovas, Gediminas Pikūnas, J. Kliosovas, A. Zadneprovskis, Pavelas ir Tomas Makarovai, Kaune gerai dirba Vidmantas Vaičaitis ir Henrikas Eismontas. 2007 m. buvo nuspręsta, kad Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneriu dirbs J. Moskvičiovas, o moterų – aš. Mano grupėje treniruojasi jaunos penkiakovininkės, tad mano pagrindinis darbas – trenerio, o ne federacijos generalinio sekretoriaus.

Mūsų federacijai būtinai reikia vadybininko etato, reikia žmogaus, ieškančio rėmėjų.

Ar metų pabaigoje įvyksiantis federacijos rinkimų ir ataskaitos suvažiavimas žada permainų?
Sunku pasakyti. Rinktinės vyr. treneriu gali pretenduoti tapti 38 metų A. Zadneprovskis. Vyr. treneriu nelabai kas veržiasi dirbti, nes tai – neapmokamas darbas. Mūsų penkiakovės veteranams pamažu reikia užleisti vietą jaunimui.

Gal federacija sulaukė D. Rimšaitės atsiprašymo?
Ne. Jai olimpiniai metai susiklostė nesėkmingai. Sportininkė sirgo, numetė nemažai svorio, jai buvo padaryta menisko operacija – manau, kad ši valinga penkiakovininkė dar parodys, ką sugeba. Donata tikrai nėra silpnesnė už Laurą. Jeigu ji nebūtų išvažiavusi į Rusiją, Londone ant nugalėtojų pakylos galėjo stovėti dvi mūsų penkiakovininkės.