„Lietuviai – iš prigimties stiprūs“

Spalį, iš karto po to, kai 37 metų Žydrūnas Savickas tapo pasaulio galiūnų čempionu, pasigirdo gandų, kad stipriausias pasaulio žmogus baigia sportininko karjerą.

Atletas tokias kalbas paneigė naujomis pergalėmis. Po savaitės jis triumfavo Vilniuje per pasaulio čempionų lygos pusfinalio varžybas ir rąsto kėlimo turnyre, po dviejų – šventė pergalę Madrido „Arnold Classic Europe“ varžybose.

O į mėnesio pabaigą galiūnas dalyvavo Lietuvos rekordų gerinimo varžybose Vilniuje. Per jis jis pagerino ne tik Lietuvos, o ir pasaulio rekordą - 35 kg svorį ištiestomis rankomis išlaikė 55,41 sek.

Nors, pasak paties Ž. Savicko, jis yra gavęs griežtą artimųjų  ultimatumą baigti intensyviai sportuoti, galiūnas kalba, kad karjerą baigs tik tada, kai nustos stiprėti – per metus nepagerins nė vieno savo rezultato.

O šiemet jų Ž. Savickas pagerino ne vieną. Šie metai jam – didelių laimėjimų metai. Galiūnas kalba apie galimybes stiprėti toliau – gal iki 40 metų...

Spalio mėnesį Vilniuje vykęs pirmasis įvairių jėgos sporto šakų festivalis – taip pat Ž. Savicko nuopelnas. Jis buvo bendrų varžybų idėjos autorius ir jų organizatorius.

Kaip pavyko jėgos sporto šakų festivalis?
Gerai. Kiek žinau, buvo labai puiki „Eurosport“ transliacija iš rąsto kėlimo čempionato. Pats jos nemačiau, bet girdėjau daug palankių atsiliepimų iš viso pasaulio. Buvo kartu pristatyti ir galiūnai, ir gražiausi Vilniaus vaizdai. Puikūs buvo galiūnų rezultatai, labai džiugu, kad gerai pasirodė lietuviai. Dalyvavo apie 400 dalyvių. Neblogas skaičius kaip pirmą kartą. Šalių, iš kurių atvyko sportininkai, buvo 15-a.

Ar dar kartą bandysite organizuoti tokį bendrą įvairių  sporto šakų renginį?
Be abejo. Kai vyksta atskiros šių sporto šakų varžybos, viskas tyliai praeina ir baigiasi. O tokie festivaliai šioms sporto šakoms padeda sulaukti daugiau žiniasklaidos, rėmėjų dėmesio, populiarumo, galimybės prisistatyti visuomenei. Manau, kad festivalyje turėtų būti dar daugiau sporto šakų, įvairių amžiaus grupių sportininkų. Ypač svarbu, kad jo metu vyktų kuo daugiau seminarų, pristatoma įvairių mokomųjų dalykų. Žmonėms reikia kuo daugiau informacijos.

Vilniuje jūs esate įkūręs sporto klubą...
Taip, aš turiu sporto klubą. Pats netreniruoju – tiek laiko neturėčiau. Tai – pagrindinis mano verslas.

Ir kaip jis sekasi? Ar iš šio verslo galima gyventi?
Manau, kad iš jo gyventi galima. Bet tam reikia būti šio sporto entuziastu. Žiūrėti ne kaip į darbą, o gyventi tuo klubu. Tiesiog investavęs pinigų į klubą tik kaip verslininkas, gali ir labai nudegti.

Stipruolių varžybų įrankiai yra labai saviti, pavyzdžiui, rąstas. Kaip jūs treniruojatės?
Bent jau mano treniruotės turi tris pakraipas. Pagrindinė – darbas su štanga ir treniruokliais tris kartus per savaitę. Du kartus per savaitę būna treniruotės su padangomis, akmenimis – tuo, ką kilnojame per varžybas. Ir viena dvi treniruotės, skirtos lavinti ištvermę.

Kaip į jūsų sportavimą žiūri šeima? Sako: gal baik, Žydrūnai? Ar kaip tik palaiko?
Jau esu gavęs griežtą ultimatumą  baigti intensyvius pasirodymus. Šį sezoną jau dalyvavau 16-oje varžybų, tai namie beveik nebuvau. Sezonas buvo labai sunkus ir dėl sporto turėjo nukentėti visa kita.



Kai vykstate į varžybas, niekada su savimi nepasiimate žmonos?
Kartais pasiimu. Bet kelionės būna varginančios. Tai nėra išvykos atostogauti.

Jums jau 37-eri, bet vis dar esate savo sportinės formos viršūnėje...
Įdomiausia, kad jėgos rodiklius galima gerinti iki 40 ir po 40 metų. Per varžybas matėme, kaip būdamas 43-ejų Saulius Brusokas pagerino akmenų kėlimo pasaulio rekordą. Jeigu nekankina traumos, yra didelis noras ir kryptingai, tinkamai treniruojiesi – rezultatų galima pasiekti. Paprastai mūsų karjerą stabdo traumos. Bet jei jų pavyksta išvengti, organizmas tikrai gali labai daug. Aš esu ne kartą sakęs, kad baigsiu, kai imsiu silpnėti, kai per metus nepagerinsiu nė vieno savo rekordo. Šiemet rekordų pagerinau daugiau negu pernai. Iš tiesų šiemet pasiekiau vieną geriausių sportinių formų per savo karjerą. Dabar, kai buvo labai intensyvios dienos, – pervargau. Bet iki pasaulio čempionato per 13 varžybų nebuvau nė kiek pavargęs, atrodytų, sezonas tik prasidėjo. Taip yra dėl to, kad aš labai atsakingai į viską žiūriu: į treniruotes, į mitybą.

Prakalbome apie mitybą. Ar daug suvalgote?
Aišku, pagal kūno masę privalau daug valgyti. Bet jeigu matuotume maistą kilogramais, manyčiau, kad rezultatas būtų neįspūdingas. Toks pat kaip normalaus žmogaus, gal kiek didesnis. Bet tikrai ne du tris kartus.

Kada pasiekiamas stipruolio jėgų zenitas?
Kaip rodo praktika, pikas būna 30–35 metų. Bet atskirose rungtyse sportininkai rekordų pasiekia ir būdami per 40 metų. Čia kaip žmogui yra skirta. Manau, kad tinkamai treniruojantis kilti galima iki 40 metų. Po to formą palaikyti įmanoma, bet jau stebuklų nenuveiksi. Galbūt dėl to, kad žmogui tiesiog pritrūksta noro.

Ar gatvėje jus žmonės atpažįsta? Lietuvoje? Užsienyje?
Priklauso nuo šalies. Bet atpažįsta daug. Lietuvoje, manau, pažįsta visi. Jiems aš nesu stebuklas – einu ir praeinu. O užsieny gana daug žmonių stabdo, prašo autografo. Daugiau negu norėčiau...

Atsibosta dėmesys?
Kartais tiesiog norisi eiti gatve ir žiūrėti į aplinką, o ne kad aplinka žiūrėtų į mane...

Ar teko kada nors muštis?
Kol mokiausi mokykloje, teko. Kai baigiau – ne.

Chuliganai, matyt, vien pasižiūrėję apeina...
Ne. Tiesiog yra auksinė taisyklė, kad muštynių galima išvengti, jeigu jų nenori. Konfliktas kyla iš abiejų pusiu. Gal viena jo nori 90 proc., o kita – tik 10, bet jei viena pusė visai nenorėtų, konflikto nebūtų. Nebent koks nors užpuolimas. Bet vargu ar kas puls galiūnų sporto žmogų...

Stipruoliai vartoja alkoholio? Jūs išgeriate?
Kaip ir visur, yra įvairių sportininkų. Yra abstinentų, yra išgeriančių šampano, yra tokių, kurie laimėję prisigeria. Priklauso nuo žmogaus mentaliteto, nuo šalies kultūros. Yra šalių, kurių beveik visi sportininkai geria, yra ir tokių, kurių nė vienas atstovas negeria. Aš niekada nedraugavau su alkoholiu ar kitais kvaišalais ir esu iš principo prieš juos. Ir tai – viena iš mano ilgaamžiškumo priežasčių. Tie mano bendraamžiai varžovai, kurie išlenkdavo taurelę, jau baigė karjerą.

Kodėl lietuviai dažnai laimi stipruolių  varžybas? Ar jie daugiausia ir geriausiai treniruojasi, ar yra stiprūs iš prigimties?
Esame iš prigimties stiprūs. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos valstybė viduramžiais ne veltui. Tai tikrai nėra atsitiktinumas. Mes turime labai gerą genų potencialą. Lietuvoje stipruolių varžybų tradicija gimė prieš daugiau nei 30 metų ir išaugo iki tiek, kad mes tapome šios sporto šakos lyderiai visame pasaulyje. Galbūt kai kas manė, kad po Ž. Savicko viskas ir pasibaigs. Bet matome, kad atsiranda vis naujų stipruolių.