Pirmaisiais karo metais gimusieji...

Okupuotos Lietuvos futbole išsiskyrė karta, gimusi laisvoje šalyje ir augusi karo metų audrose. Tai ji išgarsino Lietuvą, kai 1946 ir 1947 m. laimėjo SSRS jaunių čempionatus, tai iš jų išaugę žaidėjai 1952 m. išvedė Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą į SSRS čempionato aukščiausiąją lygą. 1956 m. garbingai „pasispardę“ SSRS tautų spartakiadoje prieš Maskvos rinktinę (iš esmės SSRS rinktinę) 0:2, pradėjo užleisti pozicijas naujai kartai – karo metais gimusiems žaidėjams.

Šių žaidėjų šeimas lydėjo buitiniai nepritekliai, nuolatinė baimė. Tais neramiais laikais nebuvo sporto salių, treniruočių aikščių, inventoriaus, aprangos. Bet ir tokiu laiku sugebėjo iškilti naujų vardų, šalies futbole palikusių ryškių pėdsakų. Daugumai iš tuo metu augusio futbolo rezervo pernai ar šiemet suskambo 70 metų jubiliejaus varpai.

Apie 1941 m. gimusiuosius

Iš pirmaisiais karo metais gimusiųjų ryškesni dabartinio Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos prezidento Romualdo Lavrinavičiaus, Antano Stankevičiaus ir Alberto Macežinsko veidai.

A. Macežinskas sublizgėjo būdamas 15–16 metų – gerai žaidė futbolą, krepšinį, bandė jėgas kaip lengvaatletis. 1959 m., vykstant į SSRS moksleivių spartakiadą, juo nepasidalijo futbolo ir lengvosios atletikos treneriai. Nugalėjo lengvoji atletika – Albertas dalyvavo rutulio stūmimo varžybose.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje A. Macežinskas susiviliojo nauju žaidimu – rankiniu. Tapo ne tik Lietuvos, bet ir SSRS rinktinės garsenybe, kapitonu. Neatlaikęs garbės ir malonumų naštos iš gyvenimo išėjo būdamas vos 42 metų.

A. Stankevičius – nesiekęs ir 170 cm ūgio dešiniojo krašto puolėjas, dabartinių futbolo žemaūgių kamuolio virtuozų pirmtakas. Futbolo aikštėse pradėjo reikštis būdamas 16 metų, kai žaidė Marijampolės (tada Kapsuko) reprezentacinėje cukraus fabriko komandoje. 1958 m. pradėjęs žaisti Vilniaus „Spartako“ klubinėje ekipoje, 1959 m. rado vietą ir pagrindinėje jos sudėtyje. (1959–1962 m. – 70 rungtynių, 14 įvarčių.) 1963 m. paspruko iš Vilniaus ir gynė Lvovo SKA, Donecko „Šachtar“ garbę. Šiose komandose žaidė beveik 100 rungtynių ir pelnė 17 įvarčių. Futbolininko saulėlydį sutiko Lietuvoje – 1971 m. žaidė Kėdainių „Nevėžio“ komandoje, bandė jėgas ir antraeilėje Ždanovo „Azovec“ komandoje. Mirė būdamas 56-erių.

Vienas Lietuvos moterų futbolo atgimimo įkvėpėjų R. Lavrinavičius iki šiol sėkmingai tęsia darbus ir populiarina sporto šaką, kuriai atidavė visą savo gyvenimą.

Apie 1942 m. gimusiuosius
Apie Joną Baužą pasakojo buvęs šiaulietis R. Lavrinavičius: „Baužą pamačiau 1957 m. ginantį Tauragės jaunių komandos vartus. Primušėme jam gal dešimt įvarčių. 1958 m. atvyko gyventi į Šiaulius pas brolį Vytautą, buvusį „Elnio“ vartininką. Buvome kaimynai. Į rytmetines savarankiškas treniruotes pasikvietėme ir Joną. „Šaudėme“ į jį iš abiejų vartelių pusių, privertėme kristi į balas. Po pusmečio treneris Ignas Urbonas, neatvykus į rungtynes Vytautui, pastatė jį į vartus. Kilo kaip ant mielių – 1959 m. iš vartų išstūmė Vilniaus „Spartako“ meistrų vartininką Leoną Dūdą. Vilniuje neužsibuvo – 1962 m. jį iškeitė į Maskvą – CSKA, „Dinamo“, Spartaką...“

J. Bauža su CSKA iškovojo SSRS taurę (1971), SSRS čempionatų bronzos medalius (1964, 1965).

1942-aisiais gimė ir Romualdas Grabažius.

„Tėtis, buvęs Kauno „Kovo“ futbolininkas, dažnai pasakodavo apie karališką žaidimą, Stasį Paberžį, Vladą Dzindziliauską, neišdildomą pergalę prieš kažkokį švedų klubą. Dvylikametį penktoką mane pradėjo treniruoti Justinas Labutis. Žaidžiau jaunučių ir jaunių komandoje – kartais po dvejas rungtynes per dieną. Ūgtelėjęs treniravausi su Kauno politechnikos instituto (KPI) studentais, vasaros atostogas leidau su statybininkais.

1959 m. patekau į moksleivių rinktinę – su kauniečių komanda tapome čempionais, su respublikos dalyvavau spartakiadoje Maskvoje. Prieš išvykdami į Maskvą sužaidėme draugiškas rungtynes Alytuje su Leningrado rinktine – 2:2. Po spartakiados kelias atvedė į „Kauno audinius“, „Bangos“ jaunių ir meistrų komandą. Kai įsidarbinau Radijo gamykloje, pasukau ir į imtynių sporto salę. Patekęs į armiją praradau visas jaunystės iliuzijas. Grįžęs žaidžiau eilinėje gamyklos komandoje, baigiau Kauno politechnikumą. Su sportu nesiskiriu iki šių dienų – susidomėjau dviračių, orientavimosi sportu, dalyvauju Vilniaus maratone“, – prisiminė R. Grabažius.

Gintautas Kalėdinskas futbolo pradus gavo Kauno 9-ojoje („Jėzuitų“) vidurinėje mokykloje. 1957 m. pradėjo lankyti sporto mokyklą. 1959 m. atrenkant kandidatus į respublikos moksleivių rinktinę, buvo „nurašytas“ kaip neperspektyvus – nedidukas, lėtas. Matyt, tai užgavo Gintauto savimeilę. Niekam nesigirdamas kelerius metus ankstyvais rytais prieš pamokas treniravosi su kaimynu Jonu Vienažindžiu. Jo valanda išaušo 1961-aisiais, kai žaisdamas svetima pavarde „Bangos“ jaunių komandoje SSRS jaunių čempionate iškovojo trečiąją vietą. Nesulaikomas lyg vijurkas krašto puolėjas tuoj atsidūrė ir „Bangos“ meistrų komandoje. 1963–1973 m. žaidė Vilniaus „Žalgiryje“ (299 rungtynės, 24 įmušti įvarčiai), 1964 m. tapo sporto meistru, 1966 m. pripažintas geriausiu šalies futbolininku, 1975 m. baigė Kūno kultūros institutą (KKI). Dirbo treneriu – kartu su jaunystės draugu Benjaminu Zelkevičiumi treniravo Vilniaus „Žalgirio“ meistrus, padėjo jiems iškopi į lig tol nematytas aukštumas – SSRS aukščiausiąją lygą, laimėti čempionato bronzos medalius (1987), tapti pasaulinės universiados nugalėtojais (1987). G. Kalėdinską iš mūsų pasaulio 1998 m. išplėšė autokatastrofa.

Ričardas Kučinskas augo Kauno priemiestyje, Vilijampolėje, šalia „Inkaro“ gamyklos. Reto talento vaikinas, draugų vadintas „zuikiu“, pradėjo garsėti būdamas paauglys – žaidė Kauno „Bangos“ jaunių (1960) komandoje, 1961–1962 m. atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“ (29 rungtynės, 2 įvarčiai). Nenorėjęs mokytis (tais laikais meistrų komandos žaidėjai turėjo mokytis, studijuoti) ir nesutaręs su treneriais 1963 m. paspruko į armiją – apie dešimt metų žaidė Rostovo prie Dono ASK (1966 m. pelnė SSRS čempionato sidabrą), Odesos „Černomoreco“, Minsko „Dinamo“ aukšto lygio komandose. Buvo laikomas vienu sumaniausių SSRS saugų. Išvargintas klajonių paskutines gyvenimo dienas praleido gimtajame Kaune.

Romualdas Leščinskas – G. Kalėdinsko bendramokslis. 1957 m. patekęs į sporto mokyklą 1958 ir 1959 m. žaidė Kauno ir respublikos moksleivių rinktinėse, 1960 m. – Kauno „Bangos“ jaunių, 1960–1962 m. – meistrų komandoje. 1963–1968 atstovavo Vilniaus „Žalgirio“ meistrų kolektyvui. 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas. 1970–1978 m. dirbo KKI dėstytoju ir vyr. dėstytoju, 1970–1971 m. žaidė studentų „Atleto“ komandoje (1970 m. tapo šalies čempionu). Buvo pirmojo Lietuvoje sporto psichologijos profesoriaus Jurgio Palaimos mokinys, metus stažavosi Varšuvos kūno kultūros akademijoje. Treniravo KKI studentų rinktinę, 1970 m. subūrė vieną pirmųjų Lietuvoje Kauno moterų futbolo komandų. Iš gyvenimo pasitraukė 2006 metais.

2011 m. mirė dar vienas šios kartos atstovas – Andrius Paškevičius. Nelankęs sporto mokyklos 1959 m. pateko į Kauno „Raudonojo spalio“ („Lituanikos“) komandą, žaidusią Lietuvos pirmenybėse. 1960 m. gynė Kauno „Bangos“ jaunių komandos garbę SSRS čempionate Babruiske (Baltarusija). 1960 m. įstojęs studijuoti į KKI, 1962 m. su „Atleto“ komanda tapo šalies čempionu, 1963–1970 m. žaidė Klaipėdos „Granito“ („Atlanto“) meistrų komandoje, 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas. Būdamas 29 metų (1971) buvo pakviestas į Vilniaus „Žalgirį“. 1975–1991 m. treniravo įvairias Kauno, Kėdainių komandas. Yra laimėjęs šalies čempionatų sidabro medalių (1979, 1981), penkis kartus Taurę (1972, 1973, 1978, 1979, 1980).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasuko laimės ieškoti į JAV. Ten ketverius metus dirbęs sodininku, kaip pats sakė „nematydamas šviesios dienos“, į Lietuvą grįžo praturtėjęs. Ramia senatve džiaugėsi neilgai – buvo nugalėtas užklupusios nepagydomos ligos.

Simas Šeibokas – sporto meistras (1966), 1965 m. baigė KKI. Tėvą, buvusį matininką, 1946 m. suėmė ir ištrėmė į Sibirą – jis iki 1955 metų dirbo Norilsko anglių kasyklose.

Futbolą S. Šeibokas atrado Panevėžio vidurinėje mokykloje: „Laimė lydėjo mano kartos moksleivius – mokykloje dirbo tarpukario sporto pažiba Vilius Variakojis. Nežinau iš kur jis ėmėsi sveikatos – žiemą su kerziniais auliniais batais su mokiniais ant sniego žaisdavo futbolą, vasarą – krepšinį, kartu bėgdavo krosus. 1955 m. patekau į pirmojo Panevėžio vaikų trenerio Vytauto Šilinsko rankas. Ir prasidėjo kelias į didįjį futbolą. 1958 m. Panevėžio moksleivių rinktinė dalyvavo aštuonių miestų turnyre Vilniuje ir užėmė ketvirtąją vietą. Tačiau SSRS moksleivių spartakiadoje Tbilisyje (Gruzija) iš panevėžiečių niekas nedalyvavo.

1959 m. Panevėžio moksleiviai pirmą kartą Lietuvoje iškopė į prizininkų trejetą.

Į respublikos rinktinę, dalyvavusią SSRS moksleivių spartakiadoje, pateko keturi panevėžiečiai, tarp jų – gynėjas S. Šeibokas. 1960–1963 m. jis žaidė Kauno studentų „Atleto“ komandoje. Su ja tapo 1962 m. Lietuvos futbolo čempionu, 1963 m. SSRS studentų žaidynėse iškovojo antrąją vietą, buvo pakviestas į SSRS studentų rinktinę. 1964–1967 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, vėliau – Ukmergės „Vienybės“, Vilniaus „Pažangos“ ekipose. Su jomis tapo čempionatų prizininku, 1971 m. Taurės laimėtoju. Palikęs futbolo aikštes, atsidėjo pedagoginiam ir organizaciniam darbui, parašė metodinį leidinį kūno kultūros mokytojams. Paskutinė S. Šeiboko, kaip kūno kultūros metodininko darbovietė iki 2011 m., – S. Dariaus ir S. Girėno vidurinė Mokykla.

Juozas Žvinakevičius futbolu susidomėjo ankstyvoje vaikystėje: „Prie mokyklos buvo smėlio aikštelė, joje ir praleisdavau dienas gainiodamas suplyšusį kamuolį. Tėvai priešinosi mano užsiėmimui, ne kartą gavau pylos. Atlaidesni pasidarė tik apie 1957 m., kai nuo 1953 m. gyvenome Klaipėdoje ir mane pradėjo treniruoti sporto mokyklos treneris Kostas Vasiliauskas. Vasarą pėsti eidavome į Girulius ir žaisdavome su pionierių stovyklų komandomis.

1958 m. buvau pakviestas į moksleivių rinktinę. Dešimtoje klasėje pradėjau žaisti Kretingos „Melioratoriaus“ komandoje – gaudavau kišenpinigių, vėliau – Klaipėdos ekipose. 1960 m. buvau pakviestas į Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą, po kelių savaičių grįžau į Klaipėdą. Čia įleidau šaknis visam gyvenimui.“ J. Žvinakevičius 1978 m. baigė Vilniaus valtybinį universitetą (VVU), darbo ekonomikos specialybę, dirbo paprastu jūrininku žvejybos laivyne. 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas.

Įdomus gyvenimo kelias ir dviejų žinomų vartininkų: Jono Stanislovaičio ir Vinco Kateivos.

V. Kateiva į didįjį futbolą atkeliavo iš užkampio – Naujosios Akmenės. 1964 m. patekęs į Vilniaus „Žalgirį“ čia su tam tikromis pertraukomis yra iki šiol – perteikia patirtį kaip vartininkų treneris.

J. Stanislovaitis į futbolą pateko atsitiktinai. Iš Žemaičių Naumiesčio atvykusį KPI pirmo kurso studentą per fizinio lavinimo pratybas žaidžiantį tinklinį pastebėjo futbolo treneris Justinas Labutis ir pakvietė treniruotis. Naujokas tobulėjo ne dienomis, o valandomis. 1962 m. – KPI pagrindinis vartų sargas, 1963 m. – Lietuvos jaunimo rinktinės narys, 1964 m. žaidė Klaipėdos „Granito“ meistrų komandoje. 1963 m. SSRS jaunimo rinktinių varžybose pripažintas geriausiu vartininku, 1964 m. – prisegtas sporto meistro ženklelis.

J. Stanislovaitis baigęs KPI iškilo kaip gabus inžinierius, organizatorius. 1987–1995 m. buvo Klaipėdos namų statybos kombinato gen. direktorius.

Vienas ryškiausių 1942 m. gimusių futbolo žmonių – Romualdas Juška. Futbolininkas, teisėjas, nuo 1983 m. – FIFA kategorijos arbitras.

Po žaidėjo karjeros Klaipėdos „Baltijos“, Vilniaus „Žalgirio“, Lvovo SKA, Maskvos CSKA, Charkovo „Metalist“ ir Vilniaus „Pažangos“ ekipose, per kurią 1970 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, R. Juška paragavo trenerio ir teisėjo duonos. Būtent teisėjo darbas ir išgarsino jį labiau nei futbolo žaidimas.

R. Juška 1980–1984 m. penkis kartus buvo išrinktas į geriausių SSRS teisėjų trejetą: 1981 m. – antras, 1983 m. – pirmas. Teisėjavo kelioms dešimtims tarptautinių rungtynių, iš jų šešioms tarpvalstybinėms, 1980 m. dirbo Maskvos olimpinių žaidynių futbolo turnyre.