Dviračiu - net iš Vilniaus į Pasvalį

60-ies metų jubiliejaus sulaukė LTOK generalinio direktoriaus pavaduotojas sporto ir švietimo klausimams Kazys Steponavičius. Jis gimė 1952 m. lapkričio 22 d. Lietuvos šiaurėje – Pasvalio rajono Gribkelių kaime, netoli Latvijos sienos.

DVIRAČIAI. „O tai buvo seniai. Saločių miestelis, Gribkelių kaimas. Dviratininkas, fizinio lavinimo mokytojas Antanas Daubaras vasarą visus kvietė į dviračių treniruotes, žiemą – į slidžių. Toks mano sportas ir buvo“, – savo pažintį su sportu prisiminė K. Steponavičius.

Lankyti dviračių sporto užsiėmimus vadovaujamas A. Daubaro pradėjo paauglystėje. Pabaigęs mokyklą nutarė su dviračiais ir sportu susieti tolesnį gyvenimą: „Vis tiek aš – kaimo vaikas. Tėvai sakė, kad važiuočiau į Žemės ūkio akademiją, o mokytojas įkalbėjo važiuoti į Kūno kultūros institutą.“

Su tėvais būsimasis studentas dėl to nesusipyko. „Vis dėlto tėvai suprato, kad taip reikia. Pamenu tą jausmą, kai važiavau stoti į Kūno kultūros institutą. Ten, kur mokosi Modestas Paulauskas ir visos kitos sporto žvaigždės. Tiesą sakant, drebėjau. Bet patekau, išlaikiau egzaminus, atlikau viską, ką reikėjo. Nors konkursas buvo. Į trenerių fakultetą stojo 20, o priėmė tik šešis“, – kalbėjo K. Steponavičius.

Visa jo, kaip sportininko, karjera buvo studijų metais.

„Tada ir prasidėjo: Lietuvos rinktinė, SSRS sporto meistras. 1976-aisiais baigiau institutą, buvau paskirtas į Vilniaus „Žalgirį“, pradėjau treniruoti. Treneriu Vilniaus „Žalgirio“ sporto tarybos kompleksinėje sporto mokyklos dviračių sekcijoje dirbau dešimt metų. Paruošiau penkis sporto meistrus, treniravau studentų rinktinę, buvau „Žalgirio“ respublikinės tarybos vyr. treneris. O 1987-aisiais pakvietė į Kūno kultūros ir sporto komitetą. Buvau valstybinis treneris. Kitais metais – Seulas, mūsų trekininkų medaliai“, – pasakojo apie savo kelią LTOK generalinio direktoriaus pavaduotojas.

Studijų metus 60-metis prisiminė su šypsena: „Studentavimo laikais viskas buvo įdomu: ir šokiai, ir stovyklos. Su Lietuvos rinktine – kelionės į užsienį. Nors daugiausia tos kelionės apsiribojo Lenkija ir SSRS respublikomis: Vidurinė Azija, Issyk Kulis.“

K. Steponavičius neneigė, kad į šokius dažnai keliaudavo dviračiu. Ir ne tik būdamas studentas, bet dar ir gyvendamas gimtajame Pasvalio rajone.

Vėliau, vos pradėjęs dirbti Vilniuje, dabartinis LTOK generalinio direktoriaus pavaduotojas ryžosi netrumpam žygiui.

„Dviračiu parvažiavau namo. Transporto nebuvo, autobusu vykti nenorėjau, tai sėdau ant dviračio. Gana greitai nuvažiavau – per tris keturias valandas“, – pasakojo K. Steponavičius.

Iš pradžių Vilniuje K. Steponavičius vis dar bandė sportuoti. Bet vėliau jam teko pasirinkti – ar pačiam dalyvauti varžybose, ar dirbti – treniruoti kitus. Pasirinko darbą.



FUNKCIONIERIUS. Nuo 1987-ųjų K. Steponavičius valstybiniame sporto komitete ėjo vyriausiojo Lietuvos dviračių sporto trenerio pareigas. „Ten daug kas norėjo dirbti, bet kvietė konkrečiai mane. Ir tai man buvo rimtas įvertinimas. Dirbau ir su Lietuvos rinktinėmis, ir su Lietuvoje stovyklaujančiomis SSRS rinktinėmis. Prieš Seulo olimpiadą Lietuvoje juk treniravosi ir Laima Zilporytė su SSRS komanda. Teko spręsti visus organizacinius dalykus. Tas etatas buvo jau „popierinis“ – ne įprastas trenerio darbas, o vadybos.“

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, „popierinį“ darbą K. Steponavičius dirbo Lietuvos dviračių sporto federacijoje (LDSF). Buvo jos generaliniu sekretoriumi.

„Kai atėjau dirbti į federaciją, laukė daug atgimimo darbų: atkurti federacijos teises tarptautinėje federacijoje, patvirtinti jos įstatus. Lietuvos federacijos lenktyniavo, kuri greičiau bus pripažinta tarptautiniu lygmeniu. Mes buvome penkti ar šešti. Su Tarptautine federacija palaikėme gerus ryšius, bet kai atsiskyrėme nuo Maskvos, laikai buvo sunkūs: juk dviratininkams reikėjo varžybų, stovyklauti“, – prisiminė K. Steponavičius.

1992-aisiais LDSF vadovybė pasikeitė. „Nuo 1993-iųjų pradėjau dirbti Olimpiniame komitete. Ir jau beveik 20 metų – čia“, – sako buvęs dviratininkas. Jis neneigė, kad net dirbant su visomis sporto šakomis labiausiai traukė dviračiai: „Kai atėjau į Olimpinį komitetą, jau turėjau nemažai patirties. Buvau ir muštas, ir gąsdintas. Todėl supratau, kad yra visos sporto šakos. Nuolat sakydavo, kad padedu dviratininkams. Galbūt taip ir buvo. Juk kiekvienam žmogui sava sporto šaka – mėgstamiausia ir geriausia.“

K. Steponavičius ir dabar gerai sutaria su dviračiu.

„12 metų vasaras praleidžiu gyvendamas sode šalia Nemenčinės plento. Ten miške važinėju. O lenktyniauti jau nebetraukia“, – tikino jis.

ŠEIMA. „Vedžiau 1981-aisias. Ir gyvenu iki šiol. Žirmūnuose. Vadinasi, sutariam su žmona – viskas gerai. Sūnui – jau 30 metų“, – pasakojo K. Steponavičius apie savo šeimą.

„Popierinis“ darbas ilgam su žmona jo neišskiria. „Dabar išvažiuoju trumpam – į olimpinį festivalį ar į olimpiadą. Anksčiau, kai dirbau treneriu, nesimatydavome mėnesius. Bet nepykdavo, žinojo, su kuo susidėjo“, – sakė buvęs dviračių sporto treneris.

METAI. „Taip jau tas gyvenimas – barkšt ir nėra. Dirbant čia, Olimpiniame komitete, kas nauji metai – nauji renginiai, nauji žmonės. Taip laikas ir bėga. Pasižiūri, kiek tau metų, – nesinori tikėti. Pamenu save moksleiviu, kai sakydavau – šitas mokytojas senas, jam 50 metų. O dabar pačiam 60... Greitai prabėgo tas laikas...“ – su liūdesiu kalbėjo K. Steponavičius.

Tačiau per daug LTOK generalinio direktoriaus pavaduotojas savo amžiumi nesiskundžia: „Kai man buvo 50, ėmė kažkoks jaudulys, kad jau tiek daug. Dabar gal užsigrūdinau ir taip nėra. O, be to, čia, darbe, tarp kolegų – daug bendraamžių. Susitaikiau su savo amžiumi ir viskas gerai. Sveikata gera, kompiuteris (rodo galvą – aut. past.) – šiek tiek dirba: kartais užmiršta, kartais prisimena, todėl nėra kuo skųstis.“

Kazys Vladas Steponavičius
Gimė 1952 m. lapkričio 22 d.
1974 m. – SSRS dviračių sporto meistras.
1976 m. baigė LVKKI.
1976–1984 m. – sporto draugijos „Žalgiris“ kompleksinės sporto mokyklos dviračių treneris.
1984–1986 m. – sporto draugijos „Žalgiris“ dviračių sporto vyr. treneris.
1986–1987 m. – Vilniaus specializuotos dviračių sporto mokyklos direktorius.
1982–1983 m. – Lietuvos jaunimo dviračių sporto rinktinės treneris. Parengė SSRS sporto meistrus: V. Busilą, R. Lekevičių, K. Petruškevičių, V. Juchnevičių, A. Žuką.
1987–1991 m. – KKSK dviračių sporto valstybinis treneris.
1991–1993 m. – Lietuvos dviračių sporto federacijos generalinis sekretorius.
1993–2005 m. – LTOK sporto direktorius.
Nuo 1996 m. – LTOK Olimpinių programų direkcijos direktorius. Lietuvos olimpinės misijos vadovo pavaduotojas ketveriose olimpinėse žaidynėse: 1996 m. Atlantoje, 2000 m. Sidnėjuje, 2004 m. Atėnuose, 2008 m. Pekine. Europos olimpinių festivalių (1993–2009) misijos vadovas.
Apdovanotas LTOK Olimpine žvaigžde (2001) ir Garbės ženklu (2002), Sausio 13-osios atminimo medaliu (2005), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2007).