Svarbu – žinoti, ką, kur ir kada statyti

Pastaruoju metu vis dažniau ir garsiau kalbama apie prastą mūsų sporto bazių būklę, kokia jūsų nuomonė apie ją?, - paklausėme Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus Klemenso Rimšelio.
Mėgstu kalbėti viską pagrįsdamas konkrečiais skaičiais. Lėšų sporto infrastruktūrai skiria ne tik Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) per Valstybės investicijų programą, bet ir savivaldybės. Yra projektų, pagal kuriuos į šią sritį investuoja savivaldybės, gaunančios iš Valstybės investicijų programos dalį pinigų, yra projektų, kurie finansuojami ir kartu su Europos Sąjungos fondais.

Dar yra ir Norvegijos fondų programa. Jie padeda probleminėms teritorijoms arba savivaldybėms. Informacijos iš savivaldybių, kur ir kokie objektai buvo renovuoti padedant šiems fondams, – kol kas neturime. Dėl to sunku įvertinti sporto objektų būklę visoje Lietuvos teritorijoje.

Tik keli sporto objektai tiesiogiai nuosavybės teise priklauso valstybei, t. y. KKSD. Visi pagrindiniai objektai, net ir tie, kurių statyba buvo finansuojama iš Valstybės investicijų programos ir ES fondų, registruojami kaip priklausantys savivaldybėms.

Todėl dabar ir rengiame klausimyną savivaldybėms. Kai važinėdamas po Lietuvą aplankau miestus ir rajonus, matau, kiek pažengta į priekį ir be valstybės pagalbos. Lėšų paimta iš kitų šaltinių, įvairiausių kitų galimų fondų – tarkime, iš energetinių fondų pinigų sutvarkyta sporto salė, baseino apšildymo sistemos. Randu net neįgaliesiems puikiausiai pritaikytą baseiną Ukmergėje, nors ir kalbama, kad baseinų trūksta.

Elektrėnų 50 m ilgio baseine vyko Europos jaunučių vandensvydžio čempionato atrankos turnyras, puikus baseinas veikia Alytuje, šiemet atiduotas naudoti Anykščių baseinas su saulės baterijomis, sumažinančiomis eksploatacijos išlaidas. 2011 m. Šakiuose atidarytas baseinas, Pasvalyje renovuotas ir pastatyta sporto salė.

Lietuvos sporto bazių padėtis tikrai nėra tragiška.

Tačiau praėjusiais metais bankrutavo viena įmonė, stačiusi Kauno „Girstučio“ kompleksą, finansuojamą valstybės ir ES fondų lėšomis. Nors kompleksui buvo numatyta skirti 5 mln. 750 tūkst. litų, jo nebuvo galima baigti. Tos lėšos buvo perskirstytos Pasvalio ir Prienų arenoms.

Šiais metais buvo atkurtos „Girstučio“ komplekso, kuriame bus du plaukimo baseinai (50 m ir 25 m), lėšos. Vienas baseinas bus skirtas sportininkams apšilti, o kitas (atitinkantis visus standartus, modernus) – treniruotis ir rungtyniauti. Man tik keista, kodėl darbai buvo atliekami pagal seną projektą ir nėra išspręstas žiūrovų skaičiaus klausimas. Jiems skirta vos 180 vietų, nors, pakeitus projektą, buvo galimybė tą skaičių padidinti ir labiau pakeisti natūralų apšvietimą. Pinigai investuoti į tai, kad būtų padaryta gerai, o toks projektuotojų neapdairumas – nedovanotinas.

Gal dėl to spalį ir neįvyko iškilmingas plaukimo baseino atidarymas?
Dabar kompleksą stato kita bendrovė, o tas atidarymas nėra toks svarbus. Tai, kad kompleksas bus atidarytas mėnesiu anksčiau ar vėliau, didelės įtakos rezultatui neturi. Svarbu, kad būtų viskas sutvarkyta kokybiškai, baigti darbai, atlikta baseino rekonstrukcija, o sportininkai ir miesto bendruomenė juo galėtų naudotis.

Nesibaigiančios sporto infrastruktūros statybos jokios naudos neatneša nei bendruomenėms, nei sportininkams. Tikėtina, kad šiemet „Girstutis“ bus baigtas, nes darbų liko ne tiek jau daug. Teko kalbėtis su statybos organizacijos vadovais, aptarėme visą situaciją. Kartais naują baseiną pastatyti pigiau, nei renovuoti seną, sovietiniais metais statytą. Iš esmės „Girstutyje“ viską reikėjo keisti, daryti naują ir pagrindinę vadinamąją baseino vonią.

Numatyta, kad kitais metais prasidės Klaipėdos 50 m plaukimo baseino projektavimo darbai ir turėsime skirti jiems dalį lėšų. Šiemet prasidėjo Šilutės baseino statyba. Projektuojamiems ir statomiems baseinams keliame reikalavimus, kad juos būtų galima įvertinti ir, Anykščių pavyzdžiu, statyti naudojant pažangiausias technologijas, kad energinės sąnaudos būtų kuo mažesnės.

Tada baseinas galės būti ilgiau eksploatuojamas. Tarkime, Anykščių baseiną vasarą bus galima eksploatuoti, pašildant vandenį saulės energija.

Tad sportuoti sąlygos Lietuvoje tikrai gerėja?
Taip. Lankausi savivaldybėse ir pats matau: Akmenės, Ukmergės mokyklos iš Norvegijos fondų lėšų susitvarkė visus stadionus, aikšteles prie mokyklų. Todėl pasikartosiu – sudarome visoms savivaldybėms (jos nėra pavaldžios KKSD) klausimyną ir prašysime, kad jos pateiktų informaciją apie savo teritorijose esančias sporto bazes, kad ir kam jos priklausytų – ar Švietimo ministerijai, ar privatiems savininkams.

Dauguma privačių klubų gauna lėšų iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo. Todėl turime žinoti žemėlapį, kad valstybė, finansuodama per savo investicijų programą, nepadarytų, kaip sakoma, perprodukcijos – neprisistatytų tiek, kad ta infrastruktūra nebūtų naudojama.

Tokių pavyzdžių yra Europoje. Pavyzdžiui, Škotija turi labai gerą, modernią ir gana gausią sporto infrastruktūrą, tačiau ten nėra vienintelio svarbiausio dalyko – sportuojančiųjų. Jie patys skundžiasi, kad stadionai, sporto salės, aikštynai – tušti. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip nėra.

Kooperuojant valstybės lėšas per KKSD ir savivaldybių lėšas, didelis dėmesys skiriamas mažesnių gabaritų universalioms sporto aikštelėms įrengti prie mokyklų. Šiemet iš viso Lietuvoje bus įrengtos 77 aikštelės. Turime 60 savivaldybių, kai kuriose jų įrengtos net kelios aikštelės. Savivaldybė padaro pagrindą ir apšviečia aikšteles, o valstybė finansuoja dangas, visą įrangą.

Tose aikštelėse nuolat būna žmonių, jos pasidaro traukos centrais. Buvau Kėdainiuose ir lankiausi Krakėse – ten prie vienos seniausių Lietuvos mokyklų (įsteigta tais pačiais metais, kaip Vilniaus universitetas) buvo atidaryta universali aikštelė. Mačiau, kaip džiaugėsi vaikai, kokie jie buvo laimingi.

Kai 2011 m. tokias aikšteles atidarėme Vilniaus S. Daukanto progimnazijoje ir J. Basanavičiaus gimnazijoje, vaikai patys, mokytojų neverčiami, norėjo prieiti prie mikrofono ir padėkoti. Patys mokytojai sakė, kad dabar vaikai laukia kūno kultūros pamokų. Programa tęsiasi ir tai – didelis žingsnis pirmyn.

Nuo 2011 m. vyksta ir sporto infrastruktūros prie mokyklų renovavimas per Valstybės investicijų programą Švietimo ministerijoje. Mano žiniomis, ta programa auga, pritraukia savivaldybių lėšų. Dabar mokyklų sporto infrastruktūra iš esmės pasikeitė. Ir nereikėjo ilgai laukti – tik aklas gali nematyti, kad tokių dalykų nevyksta.

Koks pagrindinis KKSD siekis plėtojant sporto infrastruktūrą?
Jeigu padidėtų sporto infrastruktūros finansavimas, tų objektų būtų daugiau. KKSD siekis – pabaigti jau pradėtų objektų statybą ir po truputį įtraukti naujų, skiriant daugiau pinigų. Pabarsčius trupinių statybos nevyksta arba tampa amžinos. KKSD diskutuoja su Finansų ministerija dėl 2014–2020 m. planų.

Tikėtina, kad vis dėlto atsiras Lietuvos sporto infrastruktūrai vietos ir 2014–2020 m. ES fonduose. Jeigu bus parodytas supratimas, reikėtų greičiau baigti nacionalinio stadiono, pavadinto „Lietuvos tūkstantmečio“ stadionu, statybą. Ne tik dėl to, kad tai – „Lietuvos tūkstantmečio“ stadionas, bet ir dėl to, kad kitas toks bus statomas tik po 1 000 metų.

Plėtojant sporto infrastruktūrą reikia atsižvelgti ir į savivaldybės gyventojų skaičių. Pavyzdžiui, labai efektyviai dirba Šakių plaukimo baseinas, jo pajamos išlaiko sporto salę. Geografiškai žiūrint, jis įsikūręs labai patogioje vietoje ir daug žmonių iš aplinkinių rajonų suvažiuoja į jį plaukioti. Jeigu aplink dar keliose savivaldybėse pastatysime baseinų, tai jų bendruomenėms, žinoma, bus gerai, bet atsižvelgiant į eksploatacines išlaidas ir išlaikymą vienas baseinas gali būti pelningas, o kiti keli – jau nuostolingi.

Reikia gerai pagalvoti, įvertinti situaciją ir pasverti galimybes. Atsakomybė tenka ir būsimiems savininkams – savivaldybėms, kurios nori pasistatyti baseinus. Jau nekalbu apie tai, kad jie turi būti modernūs ir atitikti visus energinio taupymo reikalavimus, energiniu požiūriu būtų švarūs ir ekonomiški.

Būtų gerai, kad kiekviena savivaldybė turėtų po baseiną. Tai būtų logiška – juk Vyriausybė vykdo Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programą . Šiai programai įgyvendinti šiemet skyrėme daugiau nei dvigubai lėšų negu praėjusiais metais. Taigi nėra pamiršti ir patys mažiausieji, turintys išmokti plaukti.

Ateityje reikėtų spręsti ir Lietuvos sostinės – Vilniaus – klausimus, nes valstybė labiausiai pastebima būtent sostinėje. Turto savininkei savivaldybei reikėtų apsispręsti, ar statyti naują, ar renovuoti seną Lazdynų baseiną. Mano principas toks: jeigu savo biudžetus turinčios savivaldybės nori, kad valstybė prisidėtų lėšomis, tą pageidavimą taip pat turi pagrįsti skaičiais. Tada ir pastatytų sporto bazių bus daugiau. Tačiau, jeigu nori tik gauti, toks noras yra primityvus, nes visi nori gauti.

O kaip manote jūs: ar verta renovuoti Lazdynų baseiną, o gal geriau statyti naują?
„Girstučio“ patirtis parodė – renovuoti seną sudėtingiau, nei pastatyti naują. Viskas dėvisi, dyla. Kai statomas naujas, viskas daroma naujai. Juk dabar pasikeitusios visos konstrukcijos, yra modernių technologijų, naudojami plastikiniai vamzdžiai. Tai – investicija į ateitį. Visuomeninės paskirties objektai turi būti brangūs dėl kelių priežasčių. Jie turi turėti išliekamąją vertę, o estetiniu požiūriu – puošti kraštovaizdį. Kita vertus, baseinai labai retai statomi, todėl jie turi būti kokybiški. Mes negalime išlaidauti, negalime pasistatyti objekto, o po to eksploatacijos metu į jį be perstojo kišti lėšų.

Labai pasikeitė Trakų irklavimo bazės infrastruktūra...
Įrengėme Trakų irklavimo trasą, pastatėme finišo bokštelį. Norėtųsi įrengti ir aštuntą takelį, tačiau toje vietoje negalima tiesiog nukasti vienos salos. Jeigu Trakų irklavimo bazė turėtų aštuonis takelius, patektume į pasaulio geriausių 2 km irklavimo gėlo vandens trasų penketuką ir galėtume pretenduoti rengti pasaulio čempionatus, o tai neštų pajamas.

Visą trasą įrengė bendrovė, įrengusi ir Londono olimpinių žaidynių trasą. Trakų trasa yra universali ir moderni, pritaikyta irklavimo, kanojų ir baidarių irklavimo varžyboms bei treniruotėms. Šiemet labai pasisekė Takuose vykęs pasaulio iki 23 metų čempionatas, visi buvo susižavėję finišo bokšteliu ir jį fotografavo, visi pasakojo, kad dar nebuvo matę tokios irklavimo trasos – tarsi irkluotum atviruke.

Čempionatas atnešė pelno Vilniaus ir Trakų viešbučiams. Kitais metais Trakuose bus surengtas pasaulio jaunių (iki 18 m.) čempionatas. Tai rodo, kad mes naudojame sporto bazes ir jos yra pelningos. Kam pastatėme dviračių treką Panevėžyje? Tam, kad čia vyktų aukšto lygio tarptautinės varžybos. Šiemet „Cido“ arenoje buvo surengtas Europos dviračių treko elito čempionatas.

Ar Lietuvoje vis dėlto užtenka sporto bazių?
Nuomonių visą laiką buvo ir bus. Vieni sako, kad trūksta sporto infrastruktūros, kiti – atominę statysim, baseiną statysim iš mokesčių mokėtojų pinigų, visi būsim nurengti. Kas nors pagaliau turi pasakyti ir sureguliuoti loginį vidurkį. Imkime Kauną. Pasistatė kauniečiai puikią areną ir kaip ji gerai sukasi – visiškai pasiteisino.

Koncertuoja Gytis Paškevičius – 15 tūkst. žiūrovų. „Žalgirio“ arena – labiausiai lankoma per Eurolygos rungtynes. Ar dabar Kauno arena prisideda prie miesto vizitinės kortelės? Aš sakau, kad taip. Kaip ir bet kuris sporto ar kultūros objektas.

Ar galėtų Vilnius būti be Operos ir baleto teatro? Būtų pigiau, nereikėtų finansuoti. Galėtų nebūti ir arenos, būtų pigiau. Bet tada, koks būtų Vilnius, Kaunas? Kiekvienas objektas – teatras, biblioteka, stadionas, parkas, arena – tai miesto vizitinė kortelė. Tai keičia gyvenimo kokybę. O ji pasiekiama ne už dyką. Už geresnę gyvenimo kokybę visą laiką reikia daugiau mokėti.

Vieną kartą turi atsirasti pasvertas, pusiausvyrą atitinkantis požiūris be jokių kraštutinumų. Niekas dabar negali paneigti, kad Lietuvai reikėjo arenų. Kitas dalykas – kaip spręsti jų eksploatacijos klausimą. Savivaldybės turi itin didelį dėmesį skirti operatoriams ir labai gerai susiskaičiuoti, tikrinti, kad kitą kartą nesusidarytų tokia padėtis: objektas pats neša pelną, o savivaldybė dar jį dotuoja. Tokius dalykus reikia sutvarkyti. Tai – administracinių gebėjimų klausimas.

Kaip vyksta Druskininkų olimpinio centro statyba, ar ne per ilgai jis statomas?
Darbai vyksta, niekas nesustojo, per KKSD vykdomoje Valstybės investicijų programoje šiam projektui numatyta daugiausia lėšų, tai vienas brangiausių objektų. Galėtume pinigų skirti daugiau ir greičiau pabaigtume. Baseinas ir sporto salė – jau po stogu, šiemet dar bus panaudota lėšų. Kadangi objektas yra didelis, nėra taip paprasta jį greitai užbaigti.

Buvo metų, kai lėšos šiam objektui buvo nukarpytos dėl labai paprastos priežasties. Kai savivaldybės regioniniu principu pateikia daugiau pasiūlymų ir įtraukia objektų statybą finansuoti iš tos pačios Valstybės investicijų programos, kyla klausimas: jeigu nedidinama visos programos apimtis, iš kur gauti pinigų?
Tad ir buvo nukarpyti pinigai Druskininkų olimpinio sporto centro statybai. Dabar darbai vyksta toliau, viskas stebima. Pagal projektą dar numatyta statyti sportininkų bendrabutį, įrengti kambarius su praretintu oru, kad sportininkai pratintųsi prie įvairių klimato sąlygų, vėliau – dar ir stadionas. Tada centras galėtų pradėtų funkcionuoti visu pajėgumu.

2011–2013 m. didžiausia investicijų programos pinigų suma numatyta Druskininkams. Manyčiau, kad plaukimo baseinas su sporto sale bus pastatyti iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Druskininkų olimpinis sporto centras tikrai būtų pelningas. Čia galėtų treniruotis įvairių užsienio šalių rinktinės.

O ar jau baigti Lietuvos olimpinio žiemos sporto centro Ignalinoje darbai?
Beveik baigti, liko tik ginčytini klausimai dėl kabelių. Jau iškilo pastatai, šaudykla, tačiau dar spręstinos kai kurios saugumo problemos. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų sportininkai žiemą nesitreniruos užsienyje. Tai – normalūs apsikeitimai, mainai.

Ar daug sulaukiama privačių investicijų į sporto infrastruktūrą?
Deja, kol kas mes nežinome, kiek sporto objektų pastatyta iš privačių iniciatyvų.

Kartais kelia nuostabą pamačius, kaip toli nuėjo kai kurios savivaldybės. Savivaldybė kviečia mane atvažiuoti į svečius. Manau sau – na, jau prašys pinigų. Tačiau apsirinku – ne, sako, norim jums parodyti, ką pasistatėme. Labai džiaugiuosi ir malonu, kad bendruomenė dėl sporto infrastruktūros kelia reikalavimus savo savivaldybių politikams, rinktiems Seimo nariams.

Nesu iš tų, manančių: yra sporto bazė – yra kur sportuoti, jos nėra – nėra kur sportuoti. Jeigu esi ėjikas, tai ir eik, o eiti yra kur. Jeigu nori bėgti – bėk, jeigu žaviesi orientavimosi sportu – dalyvauk varžybose. Kai kuriems dalykams, tarkime, sveikatingumo mankštoms, jokios infrastruktūros nereikia.

Tačiau nereikia perlenkti lazdos. Mes neįrengsime tokių irklavimo trasų visoje Lietuvoje, kokia yra Trakuose. Bet jeigu, tarkim, Visagino sportininkas pasieks didelį meistriškumą, jis, be jokios abejonės, irkluos Trakuose, nes ši bazė priklauso Lietuvos olimpiniam sporto centrui, kuriame ir rengiami profesionalūs sportininkai.

Tikiu mūsų sportininkais. Jie mato, kad ir valstybės dėmesys yra pasikeitęs. Prieš Londono olimpines ir parolimpines žaidynes iš sportininkų negirdėjau jokių nusiskundimų dėl finansavimo trūkumo. Reikėjo nupirkti gerą dviratį – nupirkom, reikėjo špagos – nupirkom, reikėjo pistoletų penkiakovininkams – tai pat nupirkome.

Negaliu sakyti, kad būtent dėl to pasiekti tokie puikūs rezultatai Londone. Mūsų sportininkai yra talentingi. Be to, auga stipri jaunoji sportininkų karta, tuo turėjome progos įsitikinti – Londono olimpinėse žaidynėse pamatėme, kaip vienas mūsų žvaigždes keičia kitos.

Tikiu, kad Lietuvos piliečiai, kurie domisi šalyje vykstančiais procesais ir analizuoja, pastebi teigiamus pokyčius ir sporto srityje.

Vieną kartą turi atsirasti pasvertas, pusiausvyrą atitinkantis požiūris be jokių kraštutinumų. Niekas dabar negali paneigti, kad Lietuvai reikėjo arenų. Kitas dalykas – kaip spręsti jų eksploatacijos klausimą. Savivaldybės turi itin didelį dėmesį skirti operatoriams ir labai gerai susiskaičiuoti, tikrinti, kad kitą kartą nesusidarytų tokia padėtis: objektas pats neša pelną, o savivaldybė dar jį dotuoja. Tokius dalykus reikia sutvarkyti. Tai – administracinių gebėjimų klausimas.