Pritrūko dar vieno rekordo

35 įvarčius įmušęs „Šiaulių“ puolėjas Artūras Rimkevičius per Lietuvos futbolo federacijos sezono uždarymo šventę buvo apdovanotas ir rezultatyviausio, ir geriausio A lygos futbolininko prizais.

Tai suprantama – 29 metų puolėjas pagerino Algimanto Liucinavičiaus rezultatyvumo rekordą (28 įvarčiai per vienas pirmenybes). Beje, rekordas buvo nepajudinamas net 56 metus.

Tiesa vieno iš dviejų prizų A. Rimkevičius neteko vos nespėjęs išeiti iš Vilniaus rotušės.Geriausias A lygos futbolininkas, rezultatyviausias jos žaidėjas, nuskubėjo laiptais žemyn, nešdamasis abu apdovanojimus, bet geriausiojo snaiperio apdovanojimas išslydo ir pažiro į šukes ant Rotušės laiptų.

„Pasikalbėjęs su vienu žurnalistu lipau laiptukais. Prizo dėžutė buvo pravira. Jis iš jos išsmuko ir nukrito...“ – pasakojo futbolininkas. A. Rimkevičius pajuokavo apie šukes ir laimę, o rimtai nuliūsti neturėjo laiko.

„Federacijos atstovai sakė, kad nenusiminčiau. Jie pagamins tokį patį prizą“, – džiaugėsi puolėjas.

Geriausio A lygos futbolininko prizą A. Rimkevičiui pavyko į savo namus Kaune parsivežti sveiką.

Kaune gimęs ir įsikūręs futbolininkas, A lygos užkulisiuose vadinamas „Šiaulių Messi“, veikiausiai kels sparnus į užsienį. Nors galimybės 2013-aisiais pasilikti tėvynėje neatmeta.

Šio sezono viduryje A. Rimkevičius jau buvo kone susitaręs su vienu Izraelio klubu. Bet persigalvojo. Įmušęs per rungtynes šešis įvarčius Klaipėdos „Atlantui“, nusprendė pabandyti pagerinti A. Liucinavičiaus rekordą, nes iki jo jam tada trūko vos vieno įvarčio.

Jeigu A. Rimkevičius šiemet išvyks į  užsienį, tai jam bus nebe pirmas bandymas ieškoti laimės svetur. Jis yra žaidęs Liepojos „Metalurgs“ (Latvija), Helsinkio „Atlantis“ (Suomija), Tripolės „Asteras“ ir Pirėjo „Ethnikos“ (Graikija) komandose.

Nenustebote, gavęs geriausio A lygos žaidėjo prizą?
Maloniai nustebau. Nors, suprantama, šiek tiek tikėjausi. Tačiau konkurentai buvo rimti.

Po pirmo rato buvote įmušęs vienintelį įvartį. Kodėl  iš pradžių ėjosi taip sunkiai?
Per pirmas rungtynes įmušiau vieną įvartį. Vėliau švariai pasiunčiau kamuolį į „Sūduvos“ vartus, bet jo neįskaitė. Dar per kitas rungtynes susilaužiau riešą. Teko daryti operaciją, o po jos praleisti bene ketverias rungtynes, tad per pirmą ratą į aikštę taip ir negrįžau.

Kas vis dėlto labiausiai lėmė tokį rezultatą? Komandos pagalba, meistriškumas, sėkmė?
Viskas lėmė. Svarbų vaidmenį atliko komandos draugai. Jie jau pažįsta mane, žino, ką aš galiu, ir perduoda kamuolį taip, kaip reikia: prie kojų ar į plotelį. Tokie geri perdavimai lėmė daug. Be to ir pats, kaip futbolininkas, pasiekiau brandą. Dabar aš šaltakraujiškiau, geriau pasinaudoju gautomis progomis. Jų realizacija šį sezoną buvo tikrai aukšto lygio. Tai šiemet dariau geriausiai, kiek save pamenu.



Kaip pačiam patogiau: gauti kamuolį tiesiai prie kojų ar kai jis metamas į plotą?
Viskas priklauso nuo situacijos. Mėgstu gauti ir prie kojų, ir žaisti pats. Bet šiemet daug įvarčių įmušiau, pabėgęs nuo gynėjų. Daugiausia jų pelniau būdamas baudos aikštelėje, vadinasi, pavojingiausias varžovams esu žaisdamas joje.

Prisipažinkite, juk prašėte komandos draugų, kad padėtų dar įmušti...
Ne tiek aš pats prašiau, kiek prieš  rungtynes treneris Gediminas Jarmalavičius komandai pareikšdavo: „Šiandien turime du tikslus: iškovoti tris taškus ir padėti pasiekti rekordą.“ Pats prašiau per rungtynes su „Atlantu“. Tada jau buvau įmušęs šešis įvarčius ir prašiau vaikinų, kad padėtų įmušti dar vieną per likusias penkias minutes. Tačiau laiko pritrūko. O būtų dar vienas rekordas – septyni įvarčiai per vienas rungtynes. Tai vienintelis rekordas, kurio pakartoti man nepavyko.

Esate prietaringas?
Ne per daug. Šiokių tokių prietarų turiu, bet nereikėjo jais vadovautis, kad sezonas būtų toks sėkmingas.

Ar buvo tokių komandų, į kurių vartus neįmušėte?
Vilniaus „Žalgiriui“ ir REO neįmušiau. Tiesa, su REO tik vieną kartą žaidžiau. Mušiau 11 m baudinį ir pataikiau į virpstą.

Kokie A lygos gynėjai jums labiausiai trukdė siekti rekordų?
Lyderiai. Visi „Ekrano“ gynėjai – stiprūs. „Žalgirio“ – Andrius Skerla ir Algis Jankauskas – aukščiausio lygio. „Kruojos“ gynyba atrodė gana tvirta. Labai puikus gynėjas – Irmantas Zelmikas. Nors į „Kruojos“ vartus pavyko įmušti. Ir tikrai ne vieną kartą.

„Šiaulių“ klubas iš karto po sezono pareiškė: „Mes A. Rimkevičiaus nesulaikysime.“ Ar klubas bandė su jumis kalbėtis, kad pasiliktumėte?
Net nebandė. Jie turbūt suprato, kad aš „Šiauliuose“ padariau viską, ką galėjau, ir išsisėmiau. Aš juk net nežinau, kokie jų kitų metų tikslai. Pats manau, jei liksiu Lietuvoje, tai tik tokioje komandoje, kuri kovotų dėl čempionų vardo.

Tad dar neatmetate galimybės likti gimtinėje?
O kaip galiu atmesti? Neaišku juk, kaip tas gyvenimas susiklostys.

Konkretaus pasiūlymo iš užsienio neturite?
Turiu. Bet kol viskas iki galo nesudėliota, kol aš nesu toje komandoje, tol nesakysiu. Ir šalies neįvardysiu. Kai prisikalbi, po to nieko neišeina...