70 metų – ne kliūtis varžytis

Gruodžio 1 d. 70 metų švenčia 20 kartų Lietuvos sportinio ėjimo čempionas, Molėtų krašto Garbės pilietis, Andriaus Kubiliaus patarėjas Algirdas Šakalys

Kiek metų praleidote ėjimo takelyje, kiek kartų gerinote Lietuvos rekordus?
Pirmą kartą į sportinio ėjimo takelį stojau 1957 metais, o paskutinįjį -1983 m. Septyniolika kartų gerinau Lietuvos rekordus įvairiuose distancijose (1val. ėjime,  20 km,  30 km, 50 km  ir 70 km). Dėl čempionų vardo statistika išskiria. Skaičiuojant ir Lietuvos čempionatus, ir Lietuvos spartakiadas, čempionu tapau 20 kartų. Tačiau, skaičiuojant tik Lietuvos čempionatus – 15 kartų.

Žinoma, iš savo trofėjų sąrašo nenorėčiau išmesti Sovietų Sąjungos vicečempiono titulo bei tarptautinių varžybų Vengrijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Rusijoje ir kitų nugalėtojų bei prizinių vietų apdovanojimų.

Daug kas jus savo meistriškumu lygina su Antanu Mikėnu. Ar teko su juo susitikti ėjimo takelyje. Ko iš šio garsaus ėjiko pasimokėte, nes kažkuriuo laikotarpiu jis buvo ir jūsų treneris?
Neslėpsiu: malonu kuomet tave sportinio meistriškumo požiūriu lygina su geriausiu visų laikų Lietuvos ėjiku. Kartu noriu prisipažinti, kad Antano Mikėno sportiniai laimėjimai ir paskatino mane susidomėti sportiniu ėjimu. Deja, susitikti ėjimo takelyje mudviem neteko, nes, kaip sakoma, „prasilenkėme laike“. Nebuvo jis ir mano treneris, tačiau mes daug bendravome, diskutavome treniruočių metodikos klausimais, Antanas buvo dažnas svečias mūsų šeimoje.

Pasižymėjote didele ištverme, kaip ją išsiugdėte?
Ištvermė gal kažkiek yra įgimta savybė, tačiau sportiniame ėjime be juodo darbo ir netgi be tam tikro fanatizmo - nieko nepasieksi.

Kuo išskirtinės buvo jūsų treniruotės, ar dabar ėjikai treniruojasi kitaip?
Mano treniruotės pasižymėjo dideliu intensyvumu, bet ne didelėmis apimtimis (kilometražu). Per metus treniruotėse įveikdavau 4,5 – 5 tūkst. kilometrų nuotolį. Kiti Sovietų Sąjungos rinktinės nariai, gal būt tik išskyrus pasaulio čempioną Venjaminą  Soldatenką, per treniruotes nužingsniuodavo dvigubai daugiau.

Tačiau, mano pratybos buvo labai intensyvios, ėjimo greitis buvo artimas varžybų greičiui arba didesnis už jį. Dabar esu nutolęs sportinio ėjimo metodikos ir treniruočių praktikos klausimų. Neturiu informacijos, kuri leistų vertinti dabartinės kartos ėjikų treniruočių procesą, bet galvoju, kad jų kasmetinis įveiktų kilometrų skaičius yra didesnės negu mano. Tačiau, apie jų treniruočių proceso intensyvumą nieko negaliu pasakyti.

Su ėjimu ir dabar nesiskiriate - vaikštote Vingio parke, dalyvaujate varžybose Druskininkuose. Ar dar ilgai tęsis jūsų sporinė karjera?
Sportinę karjerą baigiau 1983 metais. Dabar aš sportuoju tik tiek, kiek būtina, norint palaikyti gerą fizinę formą, ir tiek, kiek kiekvienas žmogus turėtų daryti, jeigu jis laikosi sveiko gyvenimo principų. Dabartinio  sportavimo negaliu įvardinti, kaip sportinės karjeros tęsimo.

Jeigu per treniruotes esu apytikriai įveikęs 80 tūkst. km, tai visiškai nustoti sportuoti būtų sveikatai pavojinga. Kaip pasakė viena garsi kardiologė, esu tiesiog pasmerktas judėti visą likusį gyvenimą. O Druskininkuose, prisimenant jaunystę,  laikas nuo laiko malonu stoti į startą, nes būtent, Druskininkų apylinkėse miškeliais ir takeliais buvo įveikta didžiausia dalis iš tų 80 tūkst. km.

Ar ėjimas buvo jūsų pirmoji sporto šaka?
Dabar iš tiesų sunku pasakyti, ar mano pirmoji sporto šaka buvo futbolas, bėgimas, ėjimas, šachmatai, dviračiai, krepšinis, slidinėjimas ar kulkinis šaudymas? Mano laikais mes buvome universalūs ir nesispecializavome vienoje sporto šakoje, o atstovaudavome mokyklai ar rajonui ten, kur reikėjo.
Visose minėtose sporto šakose turėjau pasiekęs tam  tikrus tuometinius sportinius atskyrius ir nė vienai neskyriau prioriteto. Galiu pasakyti tik tiek, kad tik boksas negalėjo būti pirmoji sporto šaka, nes jo pratybas lankiau, jau būdamas studentu.



Lietuvoje visą laiką buvo ir dabar yra gerų ėjikų, tačiau jiems nelemta laimėti pasaulio ir Europos čempionatų, olimpinių žaidynių medalių. Kur įžvelgiate klaidas?
Londono olimpinės žaidynės buvo labai nesėkmingos mūsų ėjikams moterims ir vyrams. Būtina atlikti gilią ir kruopščią analizę, kodėl taip atsitiko. Ją turi atlikti treneriai, ekspertai, mokslininkai. Žmonės iš šalies vargu ar ką nors vertingo gali patarti. Tik vieno norėčiau palinkėti,- kad sportinio ėjimo visuomenė įstengtų sumažinti vidinį susipriešinimą.

Kuris Lietuvos ėjikas pasižymėjo puikia ėjimo technika, į kurį būtų galima lygiuotis?
Asmeniškai mane labiausiai žavėjo kauniečio Vytauto Žurnios ėjimo technika. Tik nežinau, ar yra išlikusių įrašų, kuriuos būtų galima pademonstruoti dabartinei ėjikų kartai.

Pats buvote puikus ėjikas, dirbote treneriu, tačiau didelių laimėjimų pasiekėte ir savo darbe - esate technikos mokslų daktaras, buvote  Susisiekimo viceministras, Andriaus Kubiliaus patarėjas transporto politkos klausimais. Tad kaip galėtumėte įvertinti savo 70 metų nueitą kelią?
Pačiam sunku objektyviai vertinti. Tačiau galiu pasakyti, kad kiekvienas gyvenimo etapas buvo įdomus, bet reikalavo daug įtempto darbo ir ištvermės. Būtent  sportas išugdė ištvermę, užgrūdino charakterį, o tai leido lengviau įveikti sunkumus dirbant kitus darbus. To labai prireikė tiek dirbant valstybinėse institucijose, tiek mokslo institucijose.

Susisiekimo viceministru dirbau dešimt metų, pradedant nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Tai buvo įtemptas darbas formuojant nepriklausomos valstybės transporto sistemą ir siekiant ją integruoti į Europos transporto sistemą. Pamenu, pirmus penkerius metus, ministro Jono Biržiškio vadovaujami, mes dirbome neskaičiuodami darbo valandų.

Būdavome laimingi, jeigu per metus gaudavome 5-6 dienas atostogų. Dabar tai sunku įsivaizduoti. Kaip sunku įsivaizduoti ir kokiais tempais buvo formuojama Lietuvos nepriklausomos valstybes transporto sistema. Tik vienas pavyzdys – per dvi savaites po pučo Maskvoje suformavome  Lietuvos civilinės aviacijos struktūrą, kuri  vienas prie vieno išliko iki šių dienų 

Per trejetą mėnesių parengėme (man buvo patikėta koordinuoti) pirmąją Lietuvos nacionalinę transporto sistemos plėtotės strategiją, kurios pavyzdžiu latviai parengė savąją. Idomus buvo ir yra mokslinis kelias. Atradau tam  tikrą nišą tarptautinių tyrimų erdvėje, plėtojant intermodalinį transportą.

Malonių, o kartais ir  skaudžių gyvenimo akimirkų suteikė ir trenerio darbas. Tikriausiai, mažai kas žino, kad man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Tiesa, dabar gal būtų proga atsiprašyti savo auklėtinių, dėl to, kad buvau jų atžvilgiu treneris –diktatorius.

Sulaukėte garbingo jubiliejaus, tačiau gyvenimas toliau eina į priekį. Kokias puoselėjate svajones, kokie darbai jūsų dar laukia?
 Pasakysiu tiesiai šviesiai: sunku puoselėti svajones visuomenėje, kur žmogus diskriminuojamas dėl amžiaus. Taigi, tokie jubiliejai, tiksliau, jų pagarsinimas faktiškai užkerta kelią vyresnio amžiaus žmogaus siekiams realizuoti.

Dabar  turėsite daugiau laisvo laiko, nes nebebūsite premjero patarėjas, tad kuo užsiimsite?
Tiesa, patarėjas dar esu, dar kokią savaitą ar daugiau dar dirbsiu šiose pareigose. O baigęs darbą Premjero komandoje, užsiimsiu moksline veikla
Be to , esu išrinktas tarptautinės EWTC asociacijos, jungiančios 37 partnerius iš 13 Europos ir Azijos šalių, prezidentu. Taigi, talkinsiu toliau plėtojant Rytų –Vakarų transporto koridorių.

Kokie jūsų palinkėjimai Lietuvos ėjikams?
Ištvermės ir sėkmės Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse!