Reikėtų ugdyti ne komandas, o atskirus žaidėjus

Lietuviška krepšinio mokykla vis dar gerbiama ir vertinama pasaulyje, tačiau patiems lietuviams jau atėjo laikas pradėti imti pavyzdį iš tokių šalių kaip Serbija, Ispanija ar Prancūzija.

Tokias tendencijas įžvelgia olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis, raginantis trumpalaikius laimėjimus jaunimo amžiaus grupėse aukoti vardan nacionalinio krepšinio intereso ir visą dėmesį skirti individualaus talentų meistriškumo šlifavimui.
 

Gerų žaidėjų trūkumas – visoje Lietuvoje

Jubiliejiniai 20-ieji gyvavimo metai Vilniuje įsikūrusiai Š. Marčiulionio krepšinio akademijai buvo kaip reta sėkmingi. Akademijos komandos laimėjo 5-is iš 7-ių Moksleivių krepšinio lygos (MKL) čempionatų, dešimt akademijos auklėtinių bei ekipos strategui Dariui Maskoliūnui talkinęs treneris Tomas Purlys tapo 2012-ų Eurolygos jaunimo turnyro čempionais.

Metus vainikavo 14-mečių komandos, vadovaujamos trenerio Edvino Justos, pergalinga išvyka į Maskvoje (Rusija) gruodžio 3-8 d. surengtą 8-ių ekipų tarptautinį turnyrą, įtrauktą ir į oficialų „FIBA Europe“ kalendorių.
 

Tačiau metų pasiekimus ketvirtadienį su žiniasklaidos atstovais apžvelgęs akademijos įkūrėjas Š. Marčiulionis neslėpė rūpesčio, jog ne viskas Lietuvos krepšinio aruoduose taip gražu, kaip rodo rezultatai.
 

Vieno geriausių visų laikų Lietuvos krepšininko manymu, komandinis žaidimas, kurio nuo mažų dienų vaikus moko treneriai, slepia paprastą problemą: Lietuvos krepšiniui trūksta visų pozicijų techniškų, individualiai gerai parengtų žaidėjų.
 

„Savęs jau ne vienerius metus klausiame, kuo galime būti naudingesni Lietuvos rinktinei. Prieiname prie to, kad pastaruosius 3-4 metus turime geras komandas, dominuojančias tarptautiniame lygyje, bet nėra išsiskiriančių individualybių. Norint papildyti vyrų ar jaunimo rinktines, reikia akcentuoti ne tik komandinį žaidimą, bet pačių krepšininkų individualų pajėgumą“, – pabrėžė 48-erių buvęs Lietuvos rinktinės įžaidėjas.
 

Iš bendraamžių jaunieji lietuviai neišsiskiria

Rugsėjį legendinis krepšininkas dalyvavo Maskvoje vykusioje tradicinėje FIBA ir NBA organizuojamoje stovykloje „Krepšinis be sienų“. Š. Marčiulionio patarimų klausėsi 17-mečiai talentai iš 25-ių Europos valstybių, tarp jų – ir Lietuvos.
 

„Pamačius serbų ar slovėnų individualų pajėgumą, man pačiam pasidarė įdomu, kaip su jais dirbama. O mūsų žaidėjai bendrame fone atrodė gana pilkai, pasimetė tarp kitų. Tai – ne tik vėlyvo brendimo problema, būdinga šiauriečiams. Plačiapečiai, galingi vyrukai dabar nebėra dominuojantys. 210-212 cm ūgio liekni jaunieji krepšininkai žaidžia nebe nugara, o veidu į krepšį, išsiskiria mąstymu, imlumu trenerio nurodymams. Tai – naujas krepšinis. Mums taip pat negalima miegoti ant laurų, turime stengtis eiti koja kojon su šiuolaikinėmis tendencijomis“, – įspūdžiais dalinosi Š. Marčiulionis.
 

Geriausias pavyzdys, kaip komandiniu darbu atsveriama individualaus meistriškumo stoka – Lietuvos 20-mečių rinktinė, šiemet eiliniu triumfu Europos čempionate užbaigusi savo auksinį žygį per jaunimo pirmenybes. Šįkart Kazio Maksvyčio auklėtiniams pasipuošti nugalėtojų laurais nesukliudė nė komandos lyderio Jono Valančiūno netektis. Tačiau Š. Marčiulionis perspėja, kad nacionalinei vyrų komandai iš to gali būti maža naudos.

„Jeigu tie vaikiai dabar papuls į tinkamą dirvą, manau, kad pora jų ateityje galės papildyti suaugusiųjų rinktinę. Bet nereikia tikėtis, kad jų bus labai daug“, – svarstė Š. Marčiulionis.

Žaidėjų rinka byloja ne lietuvių naudai

Individualaus krepšininkų parengimo spragos atsiveria ir žaidėjams siekiant karjeros klubuose. Š. Marčiulionis apgailestauja, jog du buvę jo vardo akademijos auklėtiniai – Martynas Pocius ir Martynas Gecevičius – dabar yra įstrigę ant atitinkamai Madrido „Real“ (Ispanija) ir Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija) komandų atsarginių suolo.
 

„Kartais atsukame juostą atgal ir pasižiūrime, ką padarėme blogai. Ir Pocius, ir Gecevičius yra pakankamai aukšto meistriškumo žaidėjai, bet negali įsitvirtinti savo klubuose. Pociui gal kiek pamaišė žaidimas NCAA lygoje, kur jam pirmiausia akcentuodavo veržlumą ir mažiau dėmesio skyrė žaidimo „skaitymui“. Tuo tarpu Gecevičius turi tikrai auksinę ranką, bet neranda savęs. Mokydamasis akademijoje, jis gaudavo žaisti, kiek tik norėjo, bet galbūt neišmokėme jo tam tikrų žaidimo niuansų.
 

Pažiūrėkite, visi klubai Europoje kviečiasi žaidėjus iš Balkanų šalių. Kodėl? Jie moka žymiai stabiliau atlikti daugelį žaidimo elementų, ir psichologiškai yra tvirtesni. Todėl treneriai mieliau graibo juos, o ne mūsiškius. Vadinasi, kažką darome blogai“, – analizavo Š. Marčiulionis.
 

Padėtį pagerintų taktinių gudrybių apribojimai

Š. Marčiulionio krepšinio akademijos vyriausiuoju treneriu dirbantis Šarūnas Sakalauskas pastebi, kad ispanų, serbų ar prancūzų krepšinio mokyklos labiau akcentuoja techninį žaidėjų paruošimą, ir tai daro panaudodamos tam tikrus apribojimus.
 

„Pavyzdžiui, aikštės gynyba netobulina nei meistriškumo, nei technikos, nei individualios atsakomybės jausmo, o spaudimui po visą aikštę 12-14 metų vaikai nėra pakankamai fiziškai subrendę. Todėl tos šalys yra įvedusios apribojimus ir leidžia vaikų treneriams panašias taktines gudrybes pradėti naudoti tik tada, kai jų auklėtiniams sukanka 15-16 metų.
 

O iki to laiko vyksta darbas ties individualiu žaidėjų meistriškumu: žaidimu vienas prieš vieną, pagrindine technika. Labai svarbu į treniruotę atėjusį 7-8 metų vaiką išmokyti, kaip atliekant metimą taisyklingai pastatyti pėdą, kokia turi būti alkūnės pozicija, riešo judesys. Jeigu tokie pagrindai nesuformuojami pačioje pradžioje – blogai. O Lietuvoje treneriai skuba vaikus mokinti, kaip žaisti prieš aikštės gynybą, prieš spaudimą, nes visi nori laimėti. Tokiu atveju laiko pagrindinės technikos mokymui pradeda trūkti. Savo akademijoje mes jau esame pasukę link intensyvesnio technikos mokymo, be to, kalbame su MKL, kad šis procesas įgautų platesnį mastą“, – pasakojo Š. Sakalauskas.
 

„Vaikų čempionatuose mums reikia supaprastinti žaidimą, ypač puolime, ir leisti labiau pasireikšti lyderiams. Rinktinei reikia žaidėjų, galinčių sėkmingai žaisti vienas prieš vieną, du prieš du, patikimai asmeniškai gintis“, – antrino Š. Marčiulionis, pastaraisiais metais pats neretai užsukantis į akademiją ir iš arti stebintis treniruočių procesą.
 

Mokyklos priima per daug vaikų

Žemiausią Lietuvos krepšinio piramidės pakopą temdo dar viena problema: norėdamos išgyventi, krepšinio mokyklos priverstos priimti daugiau vaikų nei gali sėkmingai paruošti. Todėl kenčia treniruočių kokybė.
 

„Kai treneris grupėje turi daugiau nei 30 vaikų, individualiam darbui su žaidėju nelieka laiko. Manau, serbai tikrai dirba kitaip. Būtų idealu, jei grupėse vaikų būtų ne daugiau kaip 24-i, o vyresnio amžiaus – ne daugiau 16-os, be to, su jais turėtų dirbti du treneriai. Dabar treneriams žūtbūt reikia susirinkti kritinę auklėtinių masę, įskaitant ir mažiau talentingus vaikus, kad turėtume pakankamai lėšų išgyventi. Jeigu labiau koncentruotumėmės į kokybę, o ne kiekybę, darbas pagerėtų“, – neabejojo Š. Marčiulionis.
 

Jis vylėsi, kad Vilniaus miesto savivaldybė laikysis pažadų ir prisidės finansiškai formuojant bendrą vaikų krepšinio struktūrą sostinėje, kurios smaigalyje būtų Š. Marčiulionio akademija. Šiuo metu ją lanko maždaug 800 vaikų – sulaukus finansinės paramos iš savivaldybės, jų skaičių esą būtų galima sumažinti, mažiau talentingus jaunuosius krepšininkus nukreipiant į kitas dvi Vilniuje veikiančias krepšinio mokyklas: iš savivaldybės biudžeto išlaikomą Vilniaus krepšinio mokyklą (VKM) ir privačią Sostinės krepšinio mokyklą (SKM).